Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tikroji laisvės prasmė

Mindaugas BUIKA

Pirmąkart apsilankęs kalėjime popiežius Benediktas XVI kiekvienam jo jaunajam įnamiui suteikė palaiminimą ir padovanojo rožinį

Popiežius Benediktas XVI ir Italijos vidaus reikalų ministras Klementė Mastela atvyko į pataisos koloniją

Šventasis Tėvas sveikinasi su jaunaisiais nusikaltėliais

Benediktas XVI su kiekvienu pataisos kolonijos įnamiu bendravo individualiai, kiekvienam jų suteikdamas palaiminimą

Pradėdamas vizitą popiežius Benediktas XVI nedidelėje kalėjimo koplyčioje aukojo šv. Mišias

Italijos vidaus reikalų ministras Klementė Mastela dėkoja Šventajam Tėvui už apsilankymą nepilnamečių kalėjime

Pataisos namų darbuotojai Popiežiui rodė ypatingą pagarbą

Popiežius apsilankė nepilnamečių kalėjime

Tarp kitų Gavėnios renginių, plataus dėmesio susilaukė popiežiaus Benedikto XVI pirmasis apsilankymas kalėjime ir jauniesiems jo įnamiams pasakyta įspūdinga homilija apie žmogiškosios laisvės teisingą supratimą. Romos Kazal del Marmo pataisos kolonijoje, kur Šventasis Tėvas buvo nuvykęs ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 18 dieną, bausmes už narkotikų platinimą, vagystes, netgi žmogžudystes atlieka apie pusšimtis vaikinų ir merginų nuo 15 iki 18 metų.

Jaunieji kaliniai, dauguma kurių yra užsieniečiai imigrantai iš pokomunistinių Rytų Europos šalių, dalyvavo kalėjimo koplyčioje Popiežiaus aukotose šv. Mišiose, su juo bendravo individualiai, kiekvienas gavo palaiminimą ir dovanų rožinį. Tarp įvykio dalyvių buvo Italijos vidaus reikalų ministras Klementė Mastela, kiti valstybės pareigūnai, Bažnyčios hierarchai, pataisos namų darbuotojai ir savanoriai. Kaip Benedikto XVI vizito išvakarėse interviu Vatikano radijui aiškino šios įkalinimo įstaigos kapelionas kunigas Gaetanas Grekas, su nepilnamečiais nusikaltėliais pagal specialią reabilitacijos programą čia dirba pedagogai ir psichologai, jauniesiems nusikaltėliams sudarytos galimybės išmokti amato, išsiugdyti prasmingą požiūrį į gyvenimą.

Kaip tik pastarąjį tikslą turėjo ir Šventasis Tėvas, kuris šv. Mišių homilijoje komentavo to šventadienio Evangelijos epizodą apie Jėzaus papasakotą palyginimą, kai gautąjį palikimą iššvaistęs sūnus palaidūnas sugrįžta atgailaudamas į gailestingojo tėvo namus (plg. Lk 15, 11-32).

Bet pirmiausia pamaldų dalyviams Popiežius, kuris kaip tik neseniai buvo paskelbęs Eucharistijai skirtą posinodinį apaštalinį paraginimą „Sacramentum Caritatis“, priminė šv. Mišių celebravimo svarbą, „kuriose nuolat atnaujinama Dievo meilės dovana“. Ta dovana, apie kurią kalba Evangelija, yra meilės, kuri mus paguodžia, nuramina ypač sunkiais gyvenimo momentais, tokiais kaip patiriama kalėjimo nelaisvė. Šventasis Tėvas nepilnamečių pataisos kolonijos gyventojams aiškino, kad Eucharistijoje tarp mūsų yra pats Kristus, kuris „ateina mus apšviesti savo mokymu ir sustiprinti savuoju Kūnu ir Krauju“. Jis ateina padaryti mus mylinčiais žmonėmis. Pripažinęs, jog kaliniams yra sunku kalbėti apie tikrą meilę ir gyvenimo gerovę, Popiežius priminė, kad, ir turėdamas viską, ko geidžia, žmogus gali būti nelaimingas. Ir atvirkščiai, jis gali būti viską praradęs, netgi sveikatą ir laisvę, bet išsaugoti giedrą dvasią ir gyventi ramus. Viskas priklauso nuo jo santykio su Dievu ir kitais žmonėmis.

Atgaila ir pasitikėjimas Tėvo gailestingąja meile

Pradėdamas pamokslą Benediktas XVI aiškino, kad Evangelijoje minimas sūnus palaidūnas siekė gyvenimo, laisvo nuo disciplinos ir normų, laisvo nuo Dievo įsakymų laikymosi. Tad, gavęs jam tėvo duotą paveldo dalį, jis išvyksta ieškoti įspūdžių „į tolimą šalį“, kas taip pat simbolizuoja visišką vidinį gyvenimo pakeitimą. Sūnus palaidūnas nenorėjo būti „savo namų tvarkos kaliniu“, norėjo daryti tai, kas jam malonu. Iš pradžių bendraudamas su laisvo elgesio moterimis jis jautėsi laimingas, tačiau „pamažu pradeda patirti nuobodulį“, tuštumą bei nerimą. Išeikvojęs tėvo jam paskirtą turtą, jis galiausiai pasidarė vergas ir suprato, „kad jo padėtis jau blogesnė nei kiaulių“.

Komentuodamas Jėzaus palyginimą, užrašytą Evangelijoje pagal Luką, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad sūnus palaidūnas, kaip ir dažnas tokioje padėtyje atsidūręs žmogus, pradeda apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią, ir suvokia vienpusiškai išgyventos laisvės, kaip „darymo ko nori“, kai gyvenama tik sau, liūdnas pasekmes. „Galbūt geriau būtų gyventi dėl kitų, prisidėti prie pasaulio ir žmonių bendruomenės gėrio kūrimo?“, – tada pradėjo klausti savęs sūnus palaidūnas, suprasdamas, kad jis iš tikrųjų žymiai laisvesnis buvo savo namuose, klusniai besilaikydamas tėvo nurodymų ir patarimų, tai yra likdamas bendrystėje su savo Kūrėju.

Šie svarstymai praktiškai tapo jo vidinio atsinaujinimo ir dvasinės brandos procesu, dėl kurio jis sugrįžta namo, iš naujo pradeda dorą gyvenimą. Sūnaus palaidūno gailestingasis tėvas, kuris jam buvo suteikęs visišką pasirinkimo laisvę, kad suprastų, „ką reiškia gyventi ir ką negyventi“, džiugiai sutinka, apkabina jį, tuo patvirtindamas savo meilę, bei surengia puotą jo garbei. Šis šventimas iš esmės reiškia autentiško žmogiškumo pergalę, suprantant, kad tik „kasdienis darbas, nuolankumas ir disciplina sąlygoja tikrąjį džiaugsmą ir tikrąją laisvę“, kalbėjo homilijoje popiežius Benediktas XVI, kuris, kaip vėliau skelbė žiniasklaida, nesinaudojo jokiais užrašais.

Be abejonės, ir atgimusio sūnaus palaidūno ateities gyvenimo kelyje bus sunkumų, pavojų bei vilionių pasukti į klystkelius. „Tačiau dabar jis turi aiškią viziją, kad gyvenimas be Dievo nėra veiksmingas, nes be Jo trūksta esmės, trūksta šviesos, trūksta išminties. Trūksta didžiosios pajautos, ką reiškia būti žmogumi“, – sakė Šventasis Tėvas. Jaunesnysis sūnus taip pat išsiaiškina, kad Dievo įsakymai nėra kliūtis laisvei ir laimingam gyvenimui, bet nurodo teisingą kryptį į tokį gyvenimą.

Popiežius Benediktas XVI iš savo komentuoto Evangelijos palyginimo apie sūnų palaidūną, kurį, jo manymu, būtų tinkamiau pavadinti palyginimu apie gailestingąjį Tėvą danguje, daro išvadą, jog Dievas suteikia žmogui laisvę ir laukia, kad jis ta laisve tinkamai naudotųsi. „Klaidos, kurių pasitaiko mūsų gyvenime, netgi didelės klaidos ir nusikaltimai nesumenkina ir nesumažina ištikimos Dievo meilės“, ir Jis džiaugsmingai sutinka į doros kelią sugrįžusius savo vaikus. „Atgailos sakramente mes visada galime pradėti gyvenimą iš naujo. Dievas čia mus svetingai sutinka, Jis atstato mūsų, kaip savo vaikų, orumą“, – priminė Popiežius.

Kita išvada, kurią darė Šventasis Tėvas baigdamas homiliją pataisos namų koplyčioje aukotose šv. Mišiose, yra tai, kad žmonės yra „trapūs kūriniai, atsidūrę blogio akivaizdoje“, tačiau gali atsiversti ir daryti gera. Jų turima laisvė yra kaip „tramplynas, nuo kurio neriama į dieviškojo gėrio begalinę jūrą, bet ji taip pat gali būti ir nuokalnė, kuria mes slystame į nuodėmės ir blogio bedugnę, prarasdami laisvę ir orumą“. Dievas mus myli, Jis pasirengęs mums padėti tų pavojų akivaizdoje, todėl svarbu žinoti, kad „Dievas visada privalo būti svarbiausias mūsų gyvenime. Ir kad Jėzus atskleidė mums tikrąjį Dievo veidą“. Šiuo palinkėjimu popiežius Benediktas XVI baigė homiliją jauniesiems kaliniams.

Džiaugsmas dėl apsilankymo ir pažadas pasitaisyti

Pradedant susitikimą Kazal del Marmo pataisos kolonijoje, kurio metu vyravo nuoširdi, džiugi ir viltinga nuotaika, nepilnamečių kalėjimo direktorė Marija Laura Grifoni Šventajam Tėvui sakė, kad, sužinojus apie jo vizitą, „įvyko kažkas nepaprasta“. Visų veiduose netikėtai sušvito šypsenos, ir jaunieji įnamiai nuolat klausinėjo prižiūrėtojų, „ką galėtų padaryti dėl Popiežiaus“. Tada tarsi „gimė viltis dėl ateities – sau nelengvos ateities, bet galbūt geresnės“. Benediktas XVI nusišypsojo, išgirdęs, kad viena mergaitė netgi pradėjo verkti, sužinojusi, kad ji bus paleista iš kalėjimo anksčiau, todėl negalės dalyvauti tame susitikime.

Vienas vaikinas, jaunųjų kalinių atstovas, susitikime Popiežiui kalbėjo: „Brangus Šventasis Tėve, jūsų vizitas atnešė mums daug džiaugsmo. Kai mums pasakė, kad atvyksite, buvome tiesiog sukrėsti. Mes net negalėjome įsivaizduoti, kad gali atsitikti toks svarbus dalykas, kaip jūsų apsilankymas“. Vaikinas pripažino, kad čia esantys padarė daug klaidų, dėl kurių gailisi ir turi dabar už tai mokėti. „Bet kaina didelė, ir mes daug kenčiame“, – sakė jis, kartu užtikrinęs, kad jie, išėję į laisvę, stengsis visiškai pakeisti savo gyvenimus ir dėl to jie ypač trokšta Popiežiaus palaiminimo.

Su kiekvienu jaunuoju kaliniu individualiai pabendravęs ir kiekvieną jų palaiminęs, Benediktas XVI taip pat priminė liudijimą kardinolo Agostino Kazarolio (1914-1998), kuris buvo vienas pagrindinių Kazal del Marmo centro dvasinių globėjų. Kardinolas A.Kazarolis nuo 1979-ųjų iki 1990 metų buvo Vatikano valstybės sekretorius, tačiau jaunieji pataisos namų įnamiai net nežinojo apie jo aukštas bažnytines pareigas ir jį vadino tiesiog tėvu Agostinu. Popiežius Benediktas XVI susitikime sakė, kad kardinolas A.Kazarolis Romos kurijoje kalbėdavo apie savo tarnystę nepilnamečių kalėjime ir buvo užmezgęs su čia esančiais vaikinais bei merginomis nuoširdžią draugystę. Baigdamas apsilankymą Šventasis Tėvas taip pat sakė, kad jis čia norėtų pabūti ilgiau su jaunais žmonėmis, ir pažadėjo dažnai juos prisiminti maldoje.

© 2007 „XXI amžius“