| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Atkurtos nepriklausomybės dėmuo Edmundas SIMANAITIS
1946 metų liepą Sūduvos krašte sovietinio okupanto MVD kariuomenės baudėjai keliomis kovinėmis operacijomis, vykusiomis Marijampolės mieste ir Marijampolės, Liudvinavo, Igliškėlių, Gudelių ir Sasnavos valsčiuose, likvidavo tiesiogiai Tauro apygardos štabui pavaldų Vytenio laisvės kovotojų būrį. Šioms operacijoms vadovavo LSSR NKVD UBB skyriaus viršininko pavaduotojas pradžiamokslis rusas papulkininkis B.Burylinas. Šie įvykiai ir būrio istorija aprašyti E.Simanaičio dokumentinėje apybraižoje Nelikę nuošalyje (2003). Vertėtų prisiminti 1940 metų Europos gėdą, kada Lietuva pagal dviejų diktatorių Stalino ir Hitlerio Rytų Europos dalybų sąmokslą atiteko Sovietų Sąjungai. Po to, kai Vokietijos vermachtas kartu su sovietų Raudonąja armija nukariavo Lenkiją ir jos teritorija buvo tiksliai pasidalyta pagal minėtą sąmokslą, atėjo metas Baltijos šalims. Kremlius paskelbė ultimatumą Lietuvai, ir Raudonoji armija plėšikų papročiu neteisėtomis dalybomis sulygtą teisėtą grobį prisijungė okupuodama šalį. Išskirtinio dėmesio vertas kitas to meto iškalbingas faktas, liudijantis tarptautinio teisės šiurkštaus nepaisymo ir totalitarinio režimo įžūlaus smurto padarinius. Okupuota šalis, likvidavus jos teisėtą valdžią, sugriovus valstybės valdymo struktūras ne rinkimų, o balsavimų farsu pagal Kremliuje parengtą scenarijų neva prašėsi priimama, pasak Lenino, į tautų kalėjimą. Pirmojo bolševikmečio masinės gyventojų žudynės ir trėmimai buvo bene pats raiškiausias ir įsimintiniausias to periodo sovietinio okupacinio teisingumo reiškinys. Tačiau nei Europa, nei visas pasaulis tuomet neišgirdo būtino būtiniausio tarptautinės teisės kalba garsiai išrėkto grobiko prievartaujamos aukos žodžio kas iš tikrųjų dedasi! Tarptautinės teisės normos ignoruojamos, tarpvalstybinės sutartys brutaliai laužomos! Šalis šantažuojama ir okupuojama, o valstybės vadovybė neįvardija prasidėjusios okupacijos fakto, nesudaro net egzilinės vyriausybės, kariuomenė negauna įsakymo priešintis ir, pasak vieno iš agresoriaus karinių vadų maršalo A.Jeremenkos, Lietuva kapituliuoja neiššovusi net simbolinio šūvio. Romos teisės postulatas Quod non est in actis, non est in mundo Ko nėra bylose, to nėra ir pasaulyje tiesmukai byloja, kad tautų ir valstybių likimuose tarptautinė teisė esminės svarbos veiksnys. Agresijos fiksavimo faktas būtų stipriai padėjęs ne tik nacionalinei diplomatijai siekiant atgauti smurtu atimtą nepriklausomybę, bet ir ginkluotoje kovoje, taip pat ir pilietinio pasipriešinimo judėjime. Ar galėjo brandžią tautinę savimonę išugdžiusi tauta, atkūrusi savo valstybę, nesiimti savigynos, nesipriešinti agresijai, smurtui, melui, genocido politikai? Pasipriešinimas kilo dėsningai. Kitaip ir būti negalėjo. Žinoma, pasirengimas ginti savo teises ir laisves yra niekada neprarandantis aktualumo reikalas. Tų pačių metų liepos 24 dieną MVD bortiniu sunkvežimiu, rusakalbės ginkluotos sargybos lydimi, vienuolika suimtų kovotojų buvo išvežti į Vilnių ir uždaryti į perpildytas Lukiškių kalėjimo vienutes. Laisvės kovotojus Marijampolėje ir Vilniuje tardė okupanto čekistai. Tardymai vyko tik rusų kalba. Protokolai surašyti ta pačia okupanto kalba. MVD tribunolo teisėjas, net vidurinės mokyklos nebaigęs sovietų papulkininkis Aleksejus Chaliavinas 1946 m. lapkričio 29 d. Vilniuje nuteisė vienuolika Vytenio būrio laisvės kovotojų. Šis kruvinasis papulkininkis tėra tik vienas iš planinio genocido vykdytojų Lietuvoje. Jis yra pasiuntęs myriop ir vyskupą Vincentą Borisevičių. Teismo farsas vyko rusų kalba. Teisiamuosius sergėjo rusakalbių baudėjų enkavėdistų ginkluota sargyba. Tėvynės gynėjai buvo teisiami pagal okupanto RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, kaltinant juos sovietinės rodinos išdavimu. Keturi kovotojai buvo nuteisti mirties bausme: 1 skyriaus vadas psk. Jurgis Bekampis-Šalmas (g. 1925 m.), 3 skyriaus vadas psk. Alfonsas Žukauskas-Lizdeika (g. 1928 m.), būrio vado adjutantas gr. Algimantas Gustaitis-Kimas (g. 1928 m.), 1 skyriaus kovotojas eil. Vincas Baronas-Vyšnelis (1928 m.). Kiti kovotojai nuteisti dešimčiai metų Gulago katorgos. Mirties nuosprendį vyteniečiams įvykdė sovietų budelis profesionalas mažaraštis papulkininkis Vasilijus Dolgirevas su pagalbininkais. Tai įvyko prieš 60 metų, būtent 1947 m. kovo 26 d. Vilniuje, MVD-KGB kalėjimo rūsyje. Keturi Vytenio būrio laisvės kovotojai buvo pavieniui nužudyti pasalūniškais šūviais į pakaušį. Budelio pagalbininkai po šūvio nugriuvusį kovotoją pribaiginėjo laužtuvo smūgiais į galvą ar kirvio kirčiais į galvos kiaušą. Pagal čekistams privalomą instrukciją kontroliniai smūgiai turi garantuoti čekistų darbo kokybę jokių šansų aukai išlikti gyvai nepaliekama. Nužudytųjų kūnai, pridengti brezento pala, tą pačią dieną bortiniu sunkvežimiu buvo nugabenti į Tuskulėnų parką ir užkasti garaže išraustoje duobėje Nr. 30. Atkūrus nepriklausomybę, jų palaikai buvo ekshumuoti ir 2001 metais palaidoti Marijampolės partizanų kapinėse. Kovotojų vardai iškalti buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos cokolyje (Gedimino pr. Nr. 40). Okupanto teisena pavergtoje šalyje paradoksali visais atžvilgiais. Vyteniečių likimai tai patvirtina n-milijoninį kartą: represijas vykdė okupanto baudėjai, dangstydamiesi klasių kovos pseudomoksliniu principu; tardytojai ir teisėjai kalbėjo svetima okupanto kalba; vadovavosi okupanto kodeksu, kurio 58 straipsnis (tėvynės išdavimas izmena rodiny) skamba kaip pasityčiojimas iš į nelaisvę patekusio kario, gynusio savo tikrąją, bet pavergtą tėvynę nuo agresoriaus smurto, nuo genocido akcijų. Eina aštuonioliktieji atkurtos nepriklausomybės metai. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Tačiau vis dar nėra tikrumo, kad artimiausiais metais tarptautinė Temidė pakartotų genocido planuotojams ir vykdytojams Niurnbergo nuosprendį. Tarptautinė ir mūsų III Respublikos nacionalinė teisė okupaciją ir aneksiją kvalifikuoja kaip genocido politikos sudėtinę dalį. Verta priminti, kad genocido nusikaltimams nėra senaties ir jos būti negali. Genocidas pasibaisėtina nelaimė ir žmonijos gėda. Pasipriešinimas agresijai ir genocido politikai yra piliečių teisė ir pareiga. Jaunieji laisvės kovotojai priesaikos nesulaužė. Tačiau jų nenugyventi metai gula moraline pareiga gyviesiems bendražygiams savo visavertiška veikla pateisinti laisvos tautos nepriklausomo gyvenimo siekius. Nuožmus okupantas daugeliui tautiečių atėmė ne tik pilietines, bet ir elementarias žmogaus teises, versdamas juos gyventi kreivų veidrodžių šalyje. Keturių kovotojų egzekucija tai tik vienas epizodas iš dešimtmetį trukusių kovų ir pusamžį nusitęsusios okupacijos. Jų auka vertintina kaip veiklos dėmuo atkuriant tėvynės nepriklausomybę, o drauge ir nenuginčijamas įkaltis būsimame tarptautiniame tribunole, kuris įvertins sovietinio genocido nusikaltimus.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |