Atnaujintas 2007 balandžio 4 d.
Nr.26
(1523)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nelengva būti bendra Lietuvos komanda

Neva trijų autorių sukurtas „pogrindinis gelbėjimo komitetas“ patyrė smūgį. Iš maxidienraščio kovo 17-osios numerio publikacijos aišku, kad smūgis bemaž prilygo nokautui. Tikriausiai „pogrindininkai“ jau neatsigaus, mat, „aršiai mėginę išlaisvinti A.Petrusevičių, dešinieji nepaveikė teisėsaugos“. Numanau, kad pagal tęstinės ir plačiašakės provokacijos scenarijų toks akcentas buvo reikalingas ir naudingas tiek „užsakovui“, tiek ir komsomolijos tradicijų tęsėjams.

Atkreiptinas dėmesys į vartojamą terminiją. Atrodo, lyg ir visiškai natūralu, kad kai kurie žiniasklaidos didieji savo sovietinės patirties dar nežada atsisakyti, o tuo labiau jos pamiršti. „Pogrindinis komitetas“ turi aiškų prasminį atspalvį – komitetui priskirtiems asmenims mėginama prisegti suokalbininkų etiketę. Akivaizdų faktą, kad A.Petrusevičiaus „gynėjai“ atvirai reiškė savo nuomonę apie išprovokuotą nusikaltimą, straipsnio autoriai ignoravo. Manipuliuota iš konteksto ištrauktomis frazėmis, atmetant visa, kas, matyt, nesiderino su provokacijos užsakovų užduotimi. Neužteko apsiriboti imituoto nusikaltimo aprašymu, reikėjo sustiprinti „dešiniųjų“ grėsmės įspūdį sukuriant „pogrindinį komitetą“. Kaip žinoma iš patirties, tokiais atvejais jokie priekaištai negelbsti. Tačiau nutylėjimai iškalbingesni už iš konteksto ištrauktas frazes.

Jau buvo žinoma, kad VSD suplanavo imituojamos nusikalstamos veikos scenarijų. Mano nuomone, kadrinis KGB karininkas, dabar einantis VSD vadovo pareigas, pasirašydamas suplanuoto imituojamo nusikaltimo įgyvendinimo scenarijų vykdė tikrojo „šeimininko“ užduotį.

Be to, viešasis interesas – laiku ir pakankamai išsamiai sužinoti apie kilusias ar gresiančias atsirasti grėsmes nacionaliniam saugumui neturėtų kelti abejonių. Iš tikrųjų gerokai apmaudu, kai plačiai sapaliojama apie tariamą „pogrindinį komitetą“, o „nepamatoma“ ar „pamirštama“ akis badanti įsisenėjusi teisinė nesąmonė ar akivaizdus nesusivokimas – nusikalstamos okupanto represinės struktūros KGB-FSB darbuotojas vadovauja vienai iš svarbiausių valstybės institucijų – VSD? Kaip tai galėjo atsitikti? Ar tokia keista pakanta gali būti pateisinta? Kam ji naudinga? Tema verta ne tik žurnalistinio, o kur kas rimtesnio tyrimo.

Peršasi išvada, kad provokacijos scenarijus numatė savivaldos rinkimų kampanijos metui sukurti „kairiesiems“ teisiškai pagrįstą dingstį karti visus šunis ant nepaprastos asmenybės. Pasirinktas laisvės kovotojas, gulago kalinys, buvęs Seimo narys. Provokacijos scenarijaus buvo skrupulingai laikomasi, ko neįtarė A.Petrusevičius. Tai buvo jo lemtinga klaida. Imituotas nusikaltimas buvo pakartotas ne kartą su aiškiai nuspėjamu tikslu – teismui neduoti pagrindo manyti, kad nusikalsta atsitiktinai, o būtent sistemingai.

Pasitikėti čekistais, taip pat jų užverbuotais agentais, nesvarbu, kad ir kokiais vardais šiandien jie vadintųsi, negalima niekur ir niekada. Neįmanoma patikėti, kad šios čekistinės operacijos tikslų, vykdymo metodų galėjo nežinoti „pogrindinio komiteto“ kūrėjai – minėto straipsnio autoriai ar jų vadovai.

Tikslinis žinomų asmenybių provokavimas politiniais tikslais tikrai ne VSD funkcija. Tai primena čekistų metodus. Tokios patirties – milžiniškas archyvas. Tai taip pat svarstytina tema, kuria nenorėta, o gal dėsningai (?!) neleista domėtis.

KGB darbuotojai ir jų kontroliuojami bildukai, agentai, provokatoriai demokratinėje šalyje – patys tikriausi nelaimėliai. Ar ne tokiu tapo VSD parengtas agentas, buvęs Seimo gynėjas, gavęs užduotį parklupdyti savo bendražygį? Tokie žmonės šantažu, grasinimais priversti ar pinigais suvilioti imasi šnipinėti, tampa slaptaisiais informatoriais. Sovietmečiu jie buvo vadinami bildukais. Tie, kurie suvokę itin dviprasmišką ir pilietine prasme amoralią savo padėtį, bando išsilaisvinti iš užmestos kilpos, rizikuoja daug kuo, net gyvybe. Klasikinis šios „firmos“ metodas ne per seniausiai buvo pademonstruotas visam pasauliui, kai buvęs KGB darbuotojas Litvinenka net demokratijos bastionu vadinamoje šalyje – Anglijoje buvo nunuodytas su šimtaprocentine garantija. Jis ryžosi pakeisti lemtingąjį statusą. Sparnuota frazė „buvusių čekistų nebūna“ stebinančiai gaji, ir ji galios tol, kol Rytuose bus gniuždoma demokratija.

Nagrinėjamas Lietuvos atvejis – tipiškas posovietinės visuomenės reiškinys, nors jis pasižymi išskirtiniu provokatorių įžūlumu ir kol kas (kaip ilgai tai gali tęstis?) nepateisinamai silpna Trečiosios Respublikos savigyna nuo svetimų spectarnybų įtakos. Apie tai „pogrindžio komiteto“ demaskuotojai nė žodeliu neužsimena, o jau seniai laikas apie tai šaukte šaukti. Politikuojantis VSD atvirai grumiasi su Seimu, jaukdamas teisingumo pamatus.

Naivu būtų manyti, kad tokie spektakliai nekelia susirūpinimo ir labai pagrįsto nerimo Vakarams. Juk Lietuva – gynybinio aljanso NATO ir Europos Sąjungos narė. Nuoseklūs, nesiliaujantys mėginimai išklibinti nacionalinio saugumo pamatus kelia realią grėsmę ne tik mūsų šalies saugumui, bet akivaizdžiai rodo negebėjimą suvaldyti destrukciją ir smarkiai žemina valstybės prestižą. Neįmanoma patikėti, kad minėtieji „suokalbininkų“ demaskuotojai šios bėdos nesuvokia, apie tikrąsias priežastis nė žodeliu nedrįsta straipsnyje užsiminti. Dar blogiau būtų, jei pasitvirtintų savaime besiperšanti išvada, kad „pogrindinio komiteto“ „sukūrimas“ ir jo „demaskavimas“ tėra tik valstybės svarbiausių institucijų suniekinimo scenarijaus epizodėlis.

Dienraštis džiūgavo dėl sėkmingos čekistų imituoto nusikaltimo užbaigos. Verta priminti, kad teismas neskyrė imituotos bausmės, o visiškai realią – ketverius metus nelaisvės laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Ne Magadane, ne Vorkutoje, ne Norilske, o Lietuvoje. Tai nauja ir įsimintina.

Štai kaip sutiko šį džiūgavimą Atkuriamojo Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas: „Jie išsiduoda leksika – šalia Liudviko Simučio pavardės būtinai pridedama „ultrapatriotu laikomas“. Taip, laikomas. Taip, ultrapatriotu. Nes toks yra. O jūs, jūs visi liksite istorijos mėšlyne. Mitrūs, slidūs, šlykštūs. Jūsų nėra ir jūsų nebus. Paprastas stalius, vienrankis šaltkalvis, jau išsėdėjęs 12 metų ir keturis mėnesius, kukli vienuoliukė – liks istorijoje, jau yra. O jūsų vietoje – nepaisant turimų čekių, akcijų, titulų, ordinų ir kotedžų – liks tiktai gliti dėmė. O dėl įkalinimo jūsų džiaugsmas bergždžias. Ką jau ką, o sėdėti šitie žmonės moka. A.Petrusevičius grįš po keturių metų pakelta galva, teisus ir jaunesnis – idealistai kalėjime nesensta. O ŠUTVĖS dvokas per tą laiką, tikėkimės, įkyrės Lietuvos tautai tiek, kad ji neapsikentusi įvykdys istorinį teisingumą“.

Užbaigsiu šį rašinį apie tikrus ir suvaidintus nusikaltimus nesenstančia Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus jo metinio pranešimo, skaityto 2005 metais, mintimi: „Mums vis dar trūksta supratimo, kad ir pozicija, ir opozicija, ir skirtingos visuomenės grupės esame bendra Lietuvos komanda, kurianti ir įgyvendinanti bendrą Lietuvos projektą“. Trūksta, net labai trūksta…

Edmundas Simanaitis

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija