Atnaujintas 2007 balandžio 13 d.
Nr.29
(1526)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Autentiška Jėzaus gyvenimo ir darbų interpretacija

Mindaugas BUIKA

Popiežius 80-metį pasitinka knygos publikavimu

Prasminga, kad popiežius Benediktas XVI, kuris yra vienas žymiausių ir produktyviausių katalikybės mokslo skleidėjų, savo 80-ąjį gimtadienį pasitinka publikuodamas savo naują teologinę knygą „Jėzus iš Nazareto: nuo krikšto Jordane iki Atsimainymo“. Per dvejus pastarojo pontifikato metus išleidžiama jau ketvirtoji Šventojo Tėvo knyga, tačiau tai pirmoji, kurią jis parašė eidamas apaštalo šv. Petro tarnystę. Kitos knygos – „Šv. Benedikto Europa ir dabartinė kultūrų krizė“, „Dievo revoliucija“ bei „Jonas Paulius II – mano brangus pirmtakas“ – yra Popiežiaus kalbų ir straipsnių rinkiniai, daugelis kurių iš jo, kaip kardinolo Jozefo Ratcingerio, buvimo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu (1982-2005), laikotarpio.

Šį penktadienį Austrijos sostinės Vienos arkivyskupo kardinolo Christofo Šionborno ir kitų teologų Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatoma knyga „Jėzus iš Nazareto“ bus pradėta platinti nuo balandžio 16 dienos, popiežiaus Benedikto XVI gimtadienio, vokiečių, italų ir lenkų kalbomis. Teigiama, kad netrukus po to turėtų pasirodyti šios knygos, kuriai pranašaujamas bestselerio populiarumas, leidimai anglų, ispanų, prancūzų ir kitomis kalbomis.

Vėl paliečiama socialinė tematika

Anot žiniasklaidos pranešimų, knygoje „Jėzus iš Nazareto“, kaip ir pagrindiniuose popiežiaus Benedikto XVI magisteriumo dokumentuose – enciklikoje „Deus Caritas est“ bei apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritatis“ nevengiama socialinės tematikos. Pasiremiant kai kuriuose laikraščiuose išspausdintomis knygos ištraukomis, nurodoma, kad Šventasis Tėvas ypač susirūpinęs sunkia padėtimi Afrikoje, kurios atsikūrimui reikalinga taikyti Evangelijos gerojo samariečio veikimo principą, kai materialinė ir dvasinė parama eina lygia greta.

Pastaruoju metu daug kalbama apie Afrikoje išplitusią korupciją, valdžios abejingumą nuskurdusios daugumos gyventojų atžvilgiu, ir popiežius Benediktas XVI pažymi, kad už tai yra atsakingas Vakarų pasaulis, buvę kolonizatoriai, kurie į tą žemyną perkelia savo bedieviškumą. „Užuot jiems davę Dievą, Dievą, kuris yra šalia mūsų Kristuje ir užuot priėmę iš jų tradicijų viską, kas jose vertinga ir didinga, kad leistumėme joms išsiskleisti, mes atnešėme jiems ciniškumą pasaulio be Dievo, kuriuose vieninteliai vertinami dalykai yra valdžia ir pelnas, – rašo Šventasis Tėvas. – Mes sunaikinome moralinius kriterijus, todėl korupcija ir nesąžiningas valdžios siekis tapo įprasta, ir ne vien tik Afrikoje“.

Tačiau visi šie ir panašūs socialinio pobūdžio svarstymai kyla iš pagrindinės būsimosios knygos temos – istorinio ir teologinio pristatymo pagrindinės krikščionybės figūros – Jėzaus Kristaus, kurio autentiškumui apsaugoti Popiežius skiria ypatingą dėmesį. Benediktas XVI savajame pontifikate tapo „ugningas skelbėjas“ tiesos apie Jėzaus Kristaus asmenį, kuris yra „vienintelis ir visuotinis Išganytojas“, pažymi jo artimiausias padėjėjas, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė. Dėl šios priežasties Šventasis Tėvas skelbia visoms tautoms, kad „Jėzus negali būti reliavytizuotas iki vieno iš daugelio religinių genijų“.

Asmeninis teologinių tyrimų vaisius

Kita vertus, dėl knygos „Jėzus iš Nazareto“, kurios „Pratarmė“ buvo publikuota dar 2006 metų lapkritį, Vatikano spaudos centro direktorius jėzuitas kunigas Federikas Lombardis atkreipė dėmesį į joje Popiežiaus „su būdingu paprastumu ir nuolankumu“ išsakytą pastabą, kad naujasis veikalas nėra „magisterinis aktas“, bet jo asmeninio teologinio tyrimo vaisius, todėl kiekvienas apie jį gali laisvai diskutuoti ir kritikuoti. Vis dėlto Benediktas XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ būsimųjų skaitytojų prašo priimti ją su palankumu, „be kurio neįmanomas teisingas supratimas“.

„Pratarmėje“ popiežius Benediktas XVI rašo, jog jo „ilgoje vidinėje kelionėje“ link knygos apie Jėzų didelės reikšmės turėjo jaunystės laikų patyrimas, kai žymūs šios temos autoriai savo darbuose tiesiogiai rėmėsi Naujojo Testamento mokymu, kad Jėzaus žmogiškoji ir dieviškoji prigimtis yra viena. „Taip, per Jėzų žmogų – Dievas tapo regimas ir iš šio Dievo atvaizdo galima teisingai suprasti tikrąjį žmogų“, pažymi Šventasis Tėvas.

Tačiau nuo XX amžiaus vidurio netgi į solidumą pretenduojančiuose teologiniuose darbuose išryškėjo atsiejimas „istorinio Jėzaus“ nuo „tikėjimo Kristaus“, ir šis procesas su kai kuriomis „postmodernizmo“ ypatybėmis tęsiasi iki šiol. Su jo teologiniam talentui būdingu tikslumu popiežius Benediktas XVI minėtoms spekuliacijoms užduoda esminį klausimą: „Kokią prasmę gali turėti tikėjimas į Jėzų Kristų, į Jėzų, gyvojo Dievo Sūnų, jeigu Jėzus žmogus yra toks skirtingas nuo to, kaip Jį pristato evangelistai ir kaip Jį iš Evangelijos skelbia Bažnyčia?“

Klaidingų spekuliacijų pavojingumas tikėjimui

Visos tos klaidingos spekuliacijos turi „bendrą vardiklį“, kuris veda į tvirtinimus, jog mes apie Jėzų žinome labai nedaug ir kad neva tik vėliau tikėjimas į Jo dieviškumą suformavo Jo dabartinį įvaizdį. Šventasis Tėvas apgailestauja, kad toks supratimas „giliai prasiskverbė“ netgi į pačią krikščionybę, lemdamas tragišką situaciją pačiam tikėjimui, nes, kas svarbiausia, daro abejotiną jo atramos tašką: „artima draugystė su Jėzumi, nuo kurios viskas priklauso, yra ginčijama ir rizikuoja tapti nereikalinga“.

Kitomis progomis popiežius Benediktas XVI minėtą „modernistinį“ ar „postmodernistinį“ Jėzaus vaizdavimą yra įvertinęs netgi griežtesniais žodžiais. Štai sausio 3 dienos bendrojoje audiencijoje šį reiškinį jis prilygino subtiliam, tačiau ne mažiau pavojingam pačio tikėjimo atmetimui, koks išryškėja indiferentizmo bei vadinamojo „mokslinio ateizmo“ atvejais. Atmetant Jėzaus dieviškumą ir sumenkinant „tik iki savo meto žmogaus“ statuso, Jis netgi idealizavimo atveju tampa tik kažkuo panašus į pasakų herojų. Šiai klaidingai Jėzaus sampratai Šventasis Tėvas iškelia „tikrą istorijos Jėzų“, tą Jėzų, kuris yra „tikras Dievas ir tikras žmogus, kuris be perstojo skelbia savo Evangeliją visiems“ ir kuriam „niekas negali likti abejingas“.

Benediktas XVI pasitiki evangelijomis

Kaip tik šių paskatų vedamas popiežius Benediktas XVI parašė knygą, kurioje stengiasi pateikti atnaujintą Jėzaus interpretaciją. Knygos „Pratarmėje“ aiškindamas Išganytojo asmens pristatymo metodologiją, jis pirmiausia pabrėžia, kad „pasitiki evangelijomis“, kartu priimdamas II Vatikano Susirinkimo ir pripažintos šiuolaikinės egzegezės pastabas dėl poreikio atsižvelgti į evangelijų parašymo bendruomenišką ir gyvenamąjį kontekstą bei kitus gerbtinus istorinio tyrimo rezultatus. „Aš norėjau pateikti evangelijų Jėzų, kaip tikrąjį Jėzų, kaip „istorinį Jėzų“ tikrąja šios išraiškos prasme“, – rašo Šventasis Tėvas. Patvirtindamas savo tikėjimą, kad evangelijų Jėzus „yra istoriškai tikra ir įtikinanti figūra“, jis pažymi, jog Išganytojo nukryžiavimas ir Jo tokios aukos veiksmingumas gali būti paaiškintas tik jeigu kažkas nepaprasto įvyko, kas „radikaliai pralenkė visas tos epochos viltis ir lūkesčius“.

Taigi Jėzuje galutinai realizuojama tai, kas Mozėje dar buvo netobula, nes „Jis gyvena Dievo esamybėje ne tik kaip draugas, bet kaip Sūnus, tai yra artimoje vienybėje su Tėvu“, tęsia pagrindinį kristologinį aiškinimą Popiežius jau naujosios knygos „Įvade“, kurio ištraukos taip pat publikuotos žiniasklaidoje. Tik remiantis minėtu patvirtinimu galima teisingai aiškinti Jėzaus žodžius, Jo gyvenimo ir veiklos faktus, Jo Kančią ir Prisikėlimo garbę, kitaip Jėzaus figūra tampa prieštaringa ir mažiau suprantama. Todėl Jėzaus mokymas nėra žmogiškasis mokymas, neatstovauja kokiai nors teologijos ar filosofijos mokyklai, bet seka iš „Jo tiesioginio kontakto su Tėvu“.

Todėl Jėzaus žodžius reikia priimti kaip Dievo Sūnaus žodžius, kurie taip pat eina iš „Tėvo krūtinės“, nes Jėzus gyvena visiškoje sūniškoje bendrystėje su Tėvu. Toks yra kristologijos pagrindas, nes ji aiškina Dievo Sūnaus slėpinį, kuris tobulai apreiškia Tėvą. Kartu yra atskleidžiamas ir išganymo slėpinys, nes Jėzaus mokiniai ir išpažinėjai kartu su Juo sueina į bendrystę su Tėvu ir gali vadintis Dievo vaikais. Taip išplėtojamos žmogiškųjų galimybių ribos – to vidinis potencialas egzistavo ir anksčiau – kaip kūrinių, kuriems duotas Dievo panašumas, ir kuris atsispindi jų prigimtiniuose lūkesčiuose.

Kol kas parašyta tik pirmoji veikalo dalis

Kaip minėta, dešimt skyrių turinti popiežiaus Benedikto XVI knyga „Jėzus iš Nazareto“ apima Išganytojo gyvenimo laikotarpį nuo Jo krikšto Jordano upėje iki „atsimainymo“ stebuklo, kuriame apaštalams buvo apreikšta Jo dieviškoji prigimtis. Taigi iš esmės kalbama apie pirmosios veikalo dalies publikavimą, ką pripažįsta ir pats Šventasis Tėvas. „Kadangi nežinau, kiek dar laiko (gyventi) ir kiek jėgų man bus duota, nusprendžiau dabar paskelbti knygos pirmosios dalies dešimt skyrių“, – paaiškino jis „Pratarmės“ pabaigoje.

Jis nurodė, kad knygą pradėjo rašyti dar 2003 metais ir 2004-ųjų lapkritį buvo baigęs pirmuosius keturis skyrius. Kitų metų balandį išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą, nors ir būdamas labai užimtas Katalikų Bažnyčios vadovo tarnystėje, išnaudojo visą laisvalaikį šiam darbui tęsti. Štai praėjusių metų liepą kalbėdamas su žurnalistais per atostogas Italijos šiauriniame Lekombo kurorte, Alpių kalnuose, Šventasis Tėvas pripažino, kad čia laiką skiria knygos rašymui. „Bet geriau apie tai nekalbėti, juk reikia atsargumo kažką bandant daryti, nes gali to niekada ir neužbaigti“, – kukliai pastebėjo jis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija