Atnaujintas 2007 balandžio 18 d.
Nr.30
(1527)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius apie padėtį „vilties kontinente“

Mindaugas BUIKA

Nikaragvos prezidentas Danielis
Ortega sveikina kardinolą Migelį
Obandą Bravą, priėmusį jo siūlymą
vadovauti valstybinei
Susitaikinimo ir taikos komisijai

Vyksta pasirengimas CELAM asamblėjai

Artėjant popiežiaus Benedikto XVI vizitui į Braziliją, kur jis gegužės 13 dieną atidarys 5-ąją Lotynų Amerikos vyskupų tarybos (CELAM) generalinę asamblėją, katalikų žiniasklaidoje vis didesnis dėmesys skiriamas sudėtingai religinei ir socialinei padėčiai šiame, Dievo tarno Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „vilties kontinente“. Taip pat svarstomos Šventojo Tėvo nuostatos dėl pasaulio katalikiškiausio žemyno – iš Lotynų Amerikos 600 mln. gyventojų, 480 mln. (80 proc.) yra katalikai – tokių aštrių problemų, kaip skurdas ar sektų invazija, galimo sprendimo, apie ką jis, matyt, kalbės Aparesidos Dievo Motinos šventovėje įvyksiančiame CELAM susitikime.

Daugelis akcentų jau yra žinomi, nes laukiant minėtos asamblėjos, – kai kurie apžvalgininkai jau dabar ją vadina istorine, – Romoje pastaraisiais mėnesiais vyko nemažai parengiamųjų pasitarimų, kurių dalyvius audiencijose priimdavo pats Popiežius, ta proga išsakydamas svarias pastabas. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingas buvo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės kovo pradžioje sušauktas Lotynų Amerikos šalyse dirbančių apaštališkųjų nuncijų suvažiavimas, kuriame taip pat dalyvavo kai kurių Šventojo Sosto dikasterijų ir būsimojo CELAM susitikimo koordinatoriai.

Vertinama apaštališkųjų nuncijų tarnystė

Naudodamasis proga Benediktas XVI savo kalboje šio susibūrimo dalyviams aukštai įvertino Popiežiaus diplomatinių atstovų „svarbią bažnytinę tarnystę“, konsoliduojant bendrystės ryšius tarp dalinių Bažnyčių ir apaštalo Petro įpėdinio. Tai ypač reikšminga tolimosioms Lotynų Amerikos šalims, kur gyvena beveik pusė planetos katalikų. Kaip rodo praėjusio XX amžiaus istorija, apaštališkieji nuncijai Pietų Amerikoje neretai įsitraukdavo į valdančiųjų ir visuomenės sluoksnių, valstybės ir Bažnyčios, kartais netgi tarptautinių konfliktų taikų sprendimą. „Visada supraskite savo misijos svarbą, jos didingumą ir grožį ir stenkitės nepaliaujamai ją vykdyti su didžiuliu atsidavimu“, – kvietė Šventasis Tėvas apaštališkuosius nuncijus.

Teigdamas, kad būsimosios CELAM asamblėjos pagrindinis uždavinys – „suteikti naują impulsą Bažnyčios misijai Lotynų Amerikos žmonių tarnyboje konkrečiomis XXI amžiaus pradžios sąlygomis“, popiežius Benediktas XVI akcentavo katalikiškosios tradicijos tapatumo išsaugojimo svarbą, kuri pastaraisiais penkiais žemyno evangelizacijos šimtmečiais esmingai veikė vietos gyventojų kultūrą. Nuo Pietų Amerikos kolonizacijos pradžios XV a. pabaigoje jos teritorija ilgą laiką buvo valdoma katalikiškosios Ispanijos ir Portugalijos, o tai ir formavo tenykščių šalių religinį, kalbinį ir kultūrinį identitetus.

Dabartinėje pasaulio vystymosi dinamikoje, kurioje vis labiau juntamas globalizacijos proceso poveikis, stiprėja Lotynų Amerikos šalių, kaip „seserų“, tarpusavio priklausomybės pojūtis, kad jos būtų tikra „bendrija“, suvienyta tais pačiais taikaus sambūvio, kultūrinės ir ekonominės pažangos siekiais. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad Bažnyčia Lotynų Amerikoje – šiame regione veikia 22 vyskupų konferencijos, o Brazilijos episkopatas yra vienas iš didžiausių pasaulyje – kaip niekur kitur yra akivaizdus „vienybės ženklas ir įrankis“. Todėl savo evangeliniu įnašu jis noriai prisideda prie žemyno tautų didesnės darnos ir bendradarbiavimo siekių.

Poreikis garantuoti religijos laisvę

Tarp daugelio šių dienų iššūkių, su kuriais susiduria Bažnyčia Lotynų Amerikoje, – ir ne tik joje, – yra religijos laisvės poreikis, sakė popiežius Benediktas XVI savo apaštaliniams nuncijams. Jis atkreipė dėmesį, jog kai kurių šalių konstitucijose apsiribojama laisvo tikėjimo išpažinimo valstybiniu „suteikimu“, bet ne religijos laisvės, kaip pagrindinės teisės, „pripažinimu“. Jeigu valstybė „suteikia“ laisvą tikėjimo išpažinimą, tai ta pati valstybė šią laisvę gali reguliuoti, varžyti ar visai atimti. Nors Šventasis Tėvas savo kalboje nekonkretizavo, kokiose Lotynų Amerikos šalyse toks nenormalus teisinis požiūris egzistuoja, tačiau akivaizdu, jog pirmiausia turima galvoje beveik penkis dešimtmečius egzistuojantį komunistinį režimą Kuboje, kur Katalikų Bažnyčios ir apskritai religinė veikla yra labai ribojamos.

Kadangi pastaruoju metu kairuoliški režimai įsitvirtino daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, tai Bažnyčia pagrįstai baiminasi dėl savo veiklos laisvės perspektyvų. Pavyzdžiui, Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro artimiausio sąjungininko Venesuelos prezidento Hugo Čaveso, kuris vadovaujasi lozungu „Socializmas arba mirtis“, santykiai su vietos vyskupais, prieštaraujančiais marksistinės ideologijos įsivyravimui valstybinėje politikoje, yra gana įtempti. Bažnyčiai taip pat iškilo problemų su kita kairuoliškos „ašies“ grandine – Bolivijos prezidento Ivo Moraleso vyriausybe, kuri buvo pasišovusi uždrausti religijos dėstymą valstybinėse mokyklose. (Šį konfliktą derybomis vos ne vos pavyko sureguliuoti.)

Todėl popiežius Benediktas XVI aiškiai pabrėžia, kad tik religijos laisvės, kaip tokios, nedviprasmiškas pripažinimas leidžia normalizuoti Bažnyčios ir valstybės santykius, kurie būtų „grindžiami autonomija ir sveiku bei pagarbiu bendradarbiavimu“. Kaip tik tokia tvarka bažnytinėms bendruomenėms leidžia galutinai realizuoti savąjį potencialą „visos visuomenės ir kiekvieno žmogiškojo individo, sukurto pagal Dievo atvaizdą, naudai“. Teisiškai apibrėžiant Bažnyčios ir valstybės santykius, žinoma, reikia atsižvelgti į istorinį, dvasinį, kultūrinį ir socialinį vaidmenis, kuriuos vaidino ir tebevaidina Katalikų Bažnyčia šioje pasaulio dalyje, kuri vienintelė vadinama „katalikiška“.

Šio vaidmens plėtotei teigiamos įtakos turėjo vietinių gyventojų indėnų genčių tradicijų susiliejimas su krikščionybe, kas taip pat reiškė moderniosios kultūros priėmimą. Šventojo Tėvo įsitikinimu, tai kartu yra atsakymas tiems Lotynų Amerikos visuomenės sektoriams, kurie teigia, kad tikrąjį klestėjimą kontinentas išgyveno „ikikolumbinėje epochoje“, kai vyravo vietiniai pagoniški tikėjimai, o krikščionybė neva buvo primesta kolonizuojant indėnų gentis, todėl vietiniams žmonėms yra svetima. Tačiau iš tikrųjų tarp vietinių kultūrų ir tikėjimo į Kristų nebuvo jokios priešpriešos, nes tai viduje buvo subrendę tose kultūrose. „Taigi tas susitikimas ne atmetė, bet pagilino Lotynų Amerikos žmonių tikrąjį identitetą, sukūrė naujas palankias jo saviraiškos sąlygas“, – aiškino Popiežius. Todėl iki šiol Katalikų Bažnyčia yra vietinių gyventojų labiausiai gerbiama institucija.

Bažnyčios dalyvavimas sprendžiant konfliktus

Tai ir suprantama, nes Bažnyčia Lotynų Amerikoje aktyviai veikia ne tik pastoracijoje, bet ir švietimo, sveikatos apsaugos ir paramos vargšams srityse. „Parama neturtingiesiems ir kova su skurdu buvo ir lieka Bažnyčios Lotynų Amerikoje fundamentaliuoju prioritetu“, – sakė Benediktas XVI. Ši socialinė veikla yra labai aktuali, nes, nepaisant visų paskutinių dešimtmečių pastangų liberaliomis reformomis ir finansinėmis injekcijomis pakelti šio kontinento šalių ekonomiką, 40 proc. gyventojų yra atsidūrę žemiau skurdo ribos, o kai kuriose valstybėse – Peru, Bolivijoje – ši dalis viršija ir 50 proc. Karitatyvinė ir socialinė Bažnyčios veikla nereiškia, kad yra priimama kaip tik Lotynų Amerikoje paplitusi vadinamoji „išlaisvinimo teologija“, infiltruota marksistų. Vatikanas yra pritaikęs griežtas bažnytines sankcijas šios krypties teologams; paskutinė buvo kovo mėnesį paskelbtas Tikėjimo doktrinos kongregacijos griežtas perspėjimas Salvadore dirbančiam jėzuitui kunigui Jonui Sobrinui.

Šventojo Tėvo kalboje Lotynų Amerikos šalyse dirbantiems apaštaliniams nuncijams pareikšta nuoroda, kad „Bažnyčia, atsiliepdama į tokį kvietimą, taip pat aktyviai prisideda prie tarpininkavimo vidinių konfliktų atvejais“; praktiškai tai realizuota Nikaragvoje, kur vietos kardinolas Migelis Obandas Bravas paskirtas vadovauti valstybinei Susitaikinimo ir taikos komisijai. Užimti šį „nepartinį ir nevyriausybinį“ postą šalies sostinės Managvos arkivyskupą emeritą paprašė buvęs Nikaragvos marksistinio sandinistų režimo lyderis Danielis Ortega, kuris šalies prezidentu vėl buvo išrinktas 2006 metų rudenį. 81 metų kardinolas M.Obandas sakė priėmęs šį siūlymą tik tada, kai gavo ne tik Nikaragvos episkopato, bet ir popiežiaus Benedikto XVI asmeninį pritarimą „darbuotis dėl visos nikaragviečių šeimos susitaikymo“, kuri patyrė dideles netektis per XX a. pabaigoje vykusį pilietinį karą.

Aiškinamos sektų ekspansijos priežastys

Savo kalboje popiežius Benediktas XVI priminė ir Lotynų Amerikos katalikybei ypač skaudžią „sektų prozelitizmo“ problemą, kai daugybė vietos Katalikų Bažnyčios narių įsitraukia į naująsias sekmininkų bendruomenes, dalyvauja ezoteriniuose, afroamerikiečių kulto sąjūdžiuose, užsiima rytietiškos meditacijos, „žmogiškojo potencialo išskleidimo“ grupėse ir pan. Ekspertai tvirtina, kad sekmininkai jau sudaro 16 proc. Brazilijos, 25 proc. Čilės, net 44 proc. Gvatemalos gyventojų, kurie dar prieš kelis dešimtmečius beveik išimtinai priklausė Katalikų Bažnyčiai. Ši didelį susirūpinimą kelianti situacija atskleidė, kaip yra pabrėžęs dar popiežius Jonas Paulius II, tam tikrą „pastoracijos vakuumą“ su evangelizacijos paviršutiniškumu, gilesnio doktrininio švietimo stygiumi, katalikiškojo identiteto „atskiedimu“ iki formalaus moralizavimo. Perdėtai racionalizuota, netgi biurokratizuota sielovada skatina vidinio patyrimo paieškas kituose „gyvojo vandens“ šaltiniuose, ir tuo pasinaudoja sektantiški sąjūdžiai su gerai išvystyta psichologinio poveikio technologija.

„Jeigu mes siekiame rasti teisingus atsakymus, turime rimtai svarstyti apie tai, kas sektas daro patrauklias, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Šio istorinio meto iššūkių akivaizdoje bendruomenės yra pašauktos stiprinti savo ryšį su Kristumi, kad liudytume brandų ir džiaugsmingą tikėjimą“. Jis sakė, kad, nepaisant visų sunkumų, katalikybės dvasinis potencialas Lotynų Amerikoje yra didžiulis ir jį išnaudoti reikia celebruojant tikėjimo slėpinius su reikiamu karštu pamaldumu bei pasitikėjimu ateitimi.

Svarbiausias dėmesys – šeimai

Pastoracine veikla ypač svarbu pasiekti jaunimą, kuris dėl pakankamo gimstamumo sudaro daugiau kaip du trečdalius Lotynų Amerikos gyventojų. Tai yra didelė versmė kunigystės ir vienuolystės pašaukimams, taip pat naujoms šeimoms kurti, kas visada tradiciškai buvo vertinga visuomenėje. Kaip galima suprasti, rūpestį keliančios šeimos problemos bus vienos iš pagrindinių 5-osios CELAM konferencijos temų. Dar sausį Vatikane vykusioje Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos, kuri yra Vyskupų kongregacijos padalinys, plenarinėje sesijoje kalbėjęs popiežius Benediktas XVI pabrėžė, jog šeima turi likti „pagrindine vieta tikėjimo ir vertybių išgyvenimui ir perdavimui“. Namuose išsaugotas tikėjimo paveldas, kur šeimos nariai pirmiausia išmoksta vertybių, turi padėti jiems toliau gyventi Dievo vaikų gyvenimą.

Kalbėdamas Lotynų Amerikos šalyse dirbančių apaštališkųjų nuncijų pasitarime, Šventasis Tėvas reiškė susirūpinimą, kad ir tą katalikišką pasaulio dalį dėl globalizacijos pasiekia iškrypėliški Vakarų visuomenės įpročiai: gausėja skyrybų ir vadinamųjų „de facto“ sąjungų, o „į neištikimybę santuokoje žiūrima su nepateisinama tolerancija“. Todėl sielovadoje su atnaujinta energija reikia mokyti, kad „santuoka ir šeima remiasi pačiu tiesos apie žmogų ir jo paskirtį branduoliu“ ir kad „tik ant ištikimybės bei amžinos santuokinės vyro ir moters meilės uolos įmanoma sukurti žmogaus vertą bendruomenę“.

Ne dvasininkų uždavinys vadovauti politikai

Popiežius Benediktas XVI taip pat kalbėjo, kad Bažnyčia turi nuolat turėti omenyje išplitusios migracijos poveikį šeimai ir sielovadiškai stengtis sušvelninti iš to kylančias neigiamas pasekmes. Taip pat reikia rūpintis jaunų ir suaugusių katalikų religiniu švietimu ir nuolatine vertybine formacija, kad jie adekvačiai galėtų dalyvauti socialiniame ir pilietiniame gyvenime. Pašaukimų ugdymą turėtų lydėti kokybiškas seminaristų ir Dievui gyvenimą paskyrusių žmonių lavinimas. Bažnyčia Lotynų Amerikoje turi rūpintis „teisingu viešosios nuomonės informavimu apie didžiuosius etinius klausimus, remiantis Magisteriumo principais“ ir jai pačiai kiek galima aktyviau dalyvauti žiniasklaidoje, kas padėtų ir atsilieptų į sektų ekspansijos iššūkį.

Bažnytinės organizacijos ir sąjūdžiai taip pat yra vertingas apaštalavimo šaltinis, tačiau šios struktūros „turi padėti išlikti Evangelijos ir Bažnyčios mokymo pozicijose“, su kuo, deja, kartais prasilenkiama Lotynų Amerikoje, ypač socialinio ir politinio veikimo srityse. Šventasis Tėvas sakė, kad „jaučia pareigą pabrėžti, kad ne dvasininkų uždavinys vadovauti politinėms ir visuomeninėms grupėms, tuo turi užsiimti subrendę pasauliečiai, turintys atitinkamą profesinį išsilavinimą“. Tai netiesioginė nuoroda į Paragvajaus vyskupą Fernandą Lugą Mendesą, kuris, nepaisydamas Šventojo Sosto perspėjimų, ėmėsi vadovauti politiniam sąjūdžiui, ketina kelti savo kandidatūrą būsimuose šalies prezidento rinkimuose, dėl ko buvo „a divinis“ suspenduotas.

(Apie šiuos ir kitus Lotynų Amerikos gyvenimo klausimus, rengiantis Popiežiaus vizitui, bus rašoma ateityje.)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija