Atnaujintas 2007 balandžio 25 d.
Nr.32
(1529)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kreivų veidrodžių karalystės nelaisvėje

Danielius Pempė

Kai kam šios mintys gal ir labai nepatiks. Bet situacija ir valstybės interesai reikalauja sprendimų.

Tikriausiai visi, būdami vaikai, esame žaidę futbolą: pasiskirstydavome į komandas ir kiekvienas tapdavome Kateiva, Rameliu, Kulikausku, Juška, Pele ar Garinča. Žaisdami taip įsijausdavome, kad ne tik mes patys, bet ir mus stebintys įtikėdavo, kad viskas vyksta ne kokioje nors apleistoje kiemo laukymėje, kur vartus atstoja žemėn įbesti kuolai, o „Žalgirio“ ar Vemblio stadionuose, kur puiki veja ir pilnos aistringų žiūrovų tribūnos. Tada futbolas tapdavo tikra pasaka, kai mes, tarsi Alisa, persikeldavome į Kreivų veidrodžių karalystę... Bet ir mums, vaikams, tekdavo sugrįžti į realybę, nes savo vaikišku protu suvokdavom, kad gyvenimas nėra ištisa šventė. Ir jeigu tai užmiršdavom, suaugusieji arba vyresnieji mums greitai tą primindavo...

Vaikystė seniai baigėsi ir daug vandens nutekėjo – daugiau nei keturi dešimtmečiai. Per tą laiką mes ne tik spėjome išaugti, bet ir patys tapome tėvais ir seneliais. Tačiau jau kuris laikas, kai susiduriu su kai kuriomis mūsų gyvenimo realijomis, imu prisiminti vaikystėje patirtą „persikėlimo“ į Kreivų veidrodžių karalystę jausmą... Tikrai turime būti dėkingi visagaliui likimui, aišku, nepamirštant ir mūsų visų pasiryžimo, leidusiam Lietuvai antrą kartą (!) XX amžiuje atkurti tai, ko kitoms tautoms ir per kelis amžius nepavyksta – valstybės nepriklausomybę. Vienu metu mokėmės ir rentėme valstybės pagrindus, civilizuotos Europos pavyzdžiu atgaivinome politinę sistemą, o jos esmė – idėjų bei ideologijų įvairovė – reiškė demokratinės, daugiapartinės sistemos įtvirtinimą. Buvo atkurtos senosios, beveik prieš šimtą metų įkurtos partijos, įkurtos ir kelios dešimtys naujų. Atsirado ir politinėje sistemoje vykstančių procesų vertintojai – politologai. Kartu su politinėmis reformomis pradėjome ekonomines: nuosavybės grąžinimas, privatizavimas, laisvos rinkos santykių atsiradimas, pinigų reforma ir t.t. Buvo įvardyti ir tikslai, kurių siekė Lietuva – Europos Sąjunga ir NATO.

Nors netrukus švęsime savo valstybės vardo paminėjimo istoriniuose analuose tūkstantmetį, tačiau mes vis tiek esame savo valstybės tik pirmos kartos septyniolikmečiai: be patyrimo, be tradicijų ir... savamoksliai. Tačiau ambicingi ir su savu pasaulio „suvokimu ir atradimais“. Todėl, kaip man rodos, per šį trumpą laiką kai kuriose srityse sukūrėme grynai lietuvišką – „Made in Lithuania“ produktą. Jį sukurti padėjo mūsų mokymosi būdas, kai į priekį ėjome sunkiausiu keliu: mokomės ne iš svetimų, o iš savo klaidų. Pavyzdžiui, įdiegtas lietuviškasis laisvosios rinkos (mano supratimu – laisvos nuo bet kokios atsakomybės rinkos) modelis, kurį galutinai įgyvendinti tauta patikėjo trečiųjų šalių piliečiams, pati išsirinkdama ir pasinaudodama Europos šalių socialinio modelio valstybių pranašumais.

Arba, tarkim, politinė sistema, kurioje tiek „privirėm košės“, kad net Vakarų šalys su savo senosiomis politikos tradicijomis ėmė nebetikti mums į mokytojus. Nors berods iš pradžių viskas buvo gerai: Sąjūdis ir Lietuva greitai ir forma, ir turiniu tapo verti vienas kito sinonimai, po nepriklausomybės atstatymo susiskirstėme pagal pažiūras: ideologizavomės ir atkūrėme senas ar sukūrėme naujas politines partijas. Viskas būtų gerai, jeigu ne vienas „bet“: per visus po nepriklausomybės atkūrimo metus Lietuvos partijos konkuravo tarpusavy „kovos be taisyklių“ sąlygomis, t.y. neturėdamos reglamentuotos partijų rinkimų finansavimo tvarkos, o politikų veiklos nesaistė jokios etikos taisyklės. Ir partijos, ir politikai dirbo taip, kaip kas išmanė ir kaip sugebėjo – pagal savo sugedimo laipsnį. Verslas finansavo partijas ir politikus, politikai keitė savo pažiūras dažniau nei kojines, todėl partijoms atstovaujama ideologija palaipsniui ėmė trukdyti duotiems įsipareigojimams. Siekdami visuomeninio reikšmingumo, ekonominės gerovės ir politinės įtakos tiek žiniasklaida, tiek ir politologai tapo „atviri“ partijų ir politikų siūlymams. Taip buvo sukurtos sąlygos politinei sistemai išsigimti. Ir jau ne Seime esančių partijų ideologija, ne jų programos, bet turimų ir nežinia iš kur gautų finansinių resursų kiekis bei rinkėjams dalijamų pažadų skaičius tapo skiriamuoju Lietuvos partijų bruožu. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje aiškiai susiformavus finansiniams klanams Lietuvoje, į politikų gretas įsiliejo ir verslo atstovai arba buvo sukurti ir nauji politiniai dariniai. Taip politika tapo dar viena savarankiška verslo rūšimi. Deja, bet nuo to momento rinkimai tapo jau ne piliečių politinio pasirinkimo bei pilietinės išraiškos aktu, o elementaria viešųjų ryšių akcija, tikrąja tų žodžių prasme – gaudant ir gundant pirkėjus, atsiprašau, rinkėjus, „nuolaidomis parduodamoms prekėms (partijoms) ir teikiamais kreditais (pažadais)“. Šiandien rinkėjui pasirinkti jam atstovaujančią politinę jėgą reiškia tą patį, ką ir pasakymas „nusipirkti katę maiše“. Matyt, todėl visi rinkėjai tapo tokie „materialistai“: jiems vienintelis ir realus rinkimų rezultatas yra nemokamas koncertas, „bambalis“ ar kontrabandinės degtinės butelis rankoje...

Gal viskas ir nebūtų taip blogai, jeigu į politinės sistemos deideologizavimą nebūtų įpainioti politologai ir žiniasklaida. Kiekvienas jų dirbdami savo srityje, o iš tiesų – darniai kartu ir vienam tikslui – rinkimais išsaugoti jei ne valdančiuosius, tai bent jų sukurtą sistemą (esminė sąlyga – neturi keistis Seime esančios politinės jėgos). Taigi politinėje sistemoje aktyviai veikę politologai ir žiniasklaida kartu su verslu mutavo į savotišką „trigalvį slibiną“: kartais jo galvos „pakovoja“ viena su kita, nors gerai žino, kad nusikąsti kurią nors galvą reikštų ir slibino mirtį. O tada, kai visos galvos ima dirbti viena kryptim, niekas negali atsilaikyti. Štai jos taip susuko galvą visuomenei, kad ji jau nesugeba atskirti politinės kairės nuo politinės dešinės. Tačiau jeigu apie tai paklaustume kurios nors iš slibino galvų, atsakymas būtų pateiktas nedelsiant ir dar choru, ir dar su paaiškinimais per televiziją, radiją, spaudą, straipsnius ir net skrajutes...

Jau daug metų negaliu gauti atsakymo į klausimą: kas turėtų įvykti Lietuvoje ir kiek tam reikia laiko, kad partija, jau kelias kadencijas esanti valdžioje ir besivadinanti kairiąja, bet vykdanti grynai liberaliąją ir stambiam kapitalui palankią politiką, būtų įvardyta tikruoju savo vardu – kaip dešiniojo politinio spektro jėga? Kol kas slibino galvos aiškina, jog pakanka tik to, kad ši politinė jėga pati save taip įvardijo. Tam neprieštarauja ir Seimo kolegos – „opozicijoje“ esančios politinės jėgos, nes toks paaiškinimas kuo puikiausiai įsiterpia į sukurtą schemą.

Mano tvirtu įsitikinimu, tokie lietuviški „produktai“ – tai precedentas, keliantis pavojų ne tik valstybės progresui, bet ir jos egzistavimui. Tai labai panašu į vaikiškų žaidimų iliuzijas, aprašytas straipsnio pradžioje. Bėda ta, kad kol kas visuomenė Lietuvoje nėra ta jėga, galinti sustabdyti ir nubausti „įsijautusius“ politikus ir jų sargą – slibiną.

Visa tai rodo, kad Lietuvoje tikrosios kairiųjų valdžios dar nebuvo. O tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, valdančiųjų pusėje, yra ne kas kita, kaip normalios, demokratinės kairiosios politinės minties kompromitavimas. Tuo naudodamiesi politiniai kairiųjų oponentai (ne tik politikai) rinkėjams nuolat perša mintį, kad teisingi ir patriotai gali būti tik dešiniųjų pažiūrų piliečiai, o kairieji visada buvo ir liks raudonieji bei išdavikai. Ir kol šito mes visi, brangieji, nesuvoksime, galime nesitikėti Lietuvoje nei normalios ir demokratinės politinės sistemos, nei normalių demokratinių rinkimų rezultatų. Kol kas Lietuva yra kreivų veidrodžių karalystės iliuzijų nelaisvėje – valtyje, kuri irkluojama tik vienu – dešiniuoju irklu. O tokioje padėtyje, kaip žinoma, nei valtis, nei politinė sistema, nei valstybė į priekį nejuda. Kol kas tik imituojame judėjimą sukdamiesi ratu, t.y. stovime vietoje.

Ar dar ilgai save apgaudinėsime?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija