Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Progresyviniai gyventojų pajamų mokesčiai – politinės valios reikalas

Violeta Linkienė,

Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja

„Ekonomiškai ir socialiai progresyvinių mokesčių sistema yra iš esmės neteisinga“, – tokiais ir panašiais darbdavių (Lietuvos pramonininkų konfederacija) ir Finansų ministerijos atstovų pareiškimais baigėsi dar vienas bandymas siūlyti įvesti progresyvinį gyventojų pajamų mokestį (PGPM). Praktiškai visos išsivysčiusios demokratinės valstybės ne vieną dešimtmetį sėkmingai gyvena ir tvarkosi turėdamos PGPM. Todėl mūsų darbdavių mesta pirštinė civilizuoto pasaulio praktikai yra ne kas kita, kaip nenoras būti jo dalimi. Kalbos be argumentų, ginant pasenusius mokesčių sistemos principus, atskleidžia dar vieną tendenciją. Tiksliau, ją atidengia Laisvosios rinkos instituto atstovai, siekdami, kad nuo 2009 metų gyventojų pajamų mokestis visiems lygiai būtų sumažintas iki 15 procentų. Vienodą, tokio ar panašaus dydžio GPM turi mūsų kaimynės Rusija ir Baltarusija. Taigi į ką orientuojamasi, komentarų tikriausiai nereikia.

Tiesa, jeigu stebėsime kryptingą Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) spaudimą kuo skubiau visiems vienodai mažinti GPM, tenka pažymėti, kad šiais metais jų taktika pasikeitė. Jei anksčiau LLRI pateikdavo Lietuvos blogybių sąrašus ir siūlydavo su jomis kovoti mažinant mokesčius, tai dabar jų atstovai kalba apie šalies pasiekimus ir gerėjantį gyvenimą, kuriam pagerinti dar būtina mažinti GPM. Tik va, atseit, atsiranda problemos su mūsų žmonių mentalitetu. Kaip teigia LLRI prezidentas Remigijus Šimašius, dalis žmonių vis niekaip nepajunta pajamų didėjimo pirmiausia dėl elementaraus užmaršumo, nes „apie sumažėjusį atlyginimą atsimintume ilgai, tačiau prie padidėjusio prisitaikome greitai. Tai vartotojiškos kultūros dalis – tik kažką gavę greitai užmirštame, kaip to geidėm, ir norime jau vėl ko nors nauja. Atlyginimas – ne išimtis“. Dar viena LLRI vadovė Guoda Steponavičienė sako, kad, sparčiai augant ekonomikai, reikia laiko, kad žmonės pajustų tą pagerėjimą. Galbūt. Tačiau laukiant ir nesulaukiant nejučia prisimeni seną sovietinį anekdotą apie maisto produktų stygių, kuomet būdavo juokaujama, kad mes taip greitai einame į komunizmą, jog galvijai iš paskos nesuspėja.

Siekiant išvengti progresyvinio gyventojų pajamų mokesčio įteisinimo ir pasiekti kuo skubesnį bei spartesnį GPM mažinimą, dangstomasi vis tomis pačiomis frazėmis, kurių nepagrįstumui geriausius atsakymus duoda realus Vakarų pasaulio gyvenimas. Dėl vaizdumo pacituosiu kelias tradicines LLRI ir darbdavių frazes. Viena jų – tai, kad „Lietuvoje daug nelegalaus darbo. Jei bus įvesti progresyviniai mokesčiai, atsiras dar didesnis interesas atlyginimams mokėti vokeliuose“. Tačiau būtent socialiai teisingos mokesčių sistemos, kartu progresyvinio pajamų apmokestinimo, nebuvimo laikais ir suvešėjo šie pažeidimai. Kita – tai, kad atseit Lietuva neturi kito pasirinkimo, kaip tik mažinti gyventojų pajamų mokestį, jei nori išlikti konkurencinėje kovoje. Tačiau kažkaip Skandinavijos šalys su didžiausiais mokesčiais tvirtai žengia konkurencingiausių pasaulio valstybių priekyje. Dar vienas teiginys – sumažinus gyventojų pajamų mokestį, sumažės šešėlinės ekonomikos mastai. Vadinasi, šalių su dideliais mokesčiais (pvz., Vokietijos, Belgijos ar Švedijos) didžioji ekonomikos dalis turėtų būti tik šešėlinė. Taigi frazių galima pasiklausyti daug, tačiau argumentų neįvesti progresyvinio GPM išgirsti dar neteko. Išties įteisinus PGPM prie augančių ekonomikos rodiklių, ateinančių ES milijardų, ne tik realiai pagerėtų gyvenimas daugumai Lietuvos piliečių, bet ir sumažėtų socialinė atskirtis – ko siekti savo programoje yra įsipareigojusi ir Vyriausybė.

Paskaičiuokime, kas labiausiai laimėtų, jei būtų priimti LLRI pasiūlymai ir jau nuo 2009 metų turėtume vieningą 15 proc. GPM, tai yra per porą metų jis būtų sumažintas dvylika procentinių punktų. Uždirbantis 1000 litų gautų apie 82 litais daugiau negu gauna dabar (skaičiuojama įvertinus dabar galiojantį 320 Lt neapmokestinamą minimumą), uždirbantis 5000 Lt – prisidurtų beveik 562 Lt, o tas, kurio atlyginimas 10 000 Lt, jau galėtų džiaugtis 1162 litų didesne suma. Kažkaip į socialinės atskirties mažinimo politiką tai visiškai nepanašu. Sutinku, kad turi būti didinama minimali alga, keliamas neapmokestinamų pajamų minimumas. Tačiau kol nebus įvesti progresyviniai gyventojų pajamų, turto mokesčiai, Vyriausybės demonstruojamas siekis mažinti socialinę atskirtį tebus tik elementari politinė veidmainystė.

Akivaizdu ir kieno interesams atstovauja ministrų kabinetas, jei jam priimtina LLRI ir darbdavių pozicija. Iš tiesų turbūt sunkoka tikėtis progresyvinių mokesčių iš premjero Gedimino Kirkilo, nes dar prieš keletą metų šis politikas bandė įtikinti, kad Lietuvoje jie jau yra, jei skaičiuojant įvertinsime neapmokestinamąjį minimumą. Taigi esant tokiam nuomonių pasiskirstymui, profsąjungų atstovams sudėtinga trišalėje taryboje įtvirtinti siūlymą įvesti nors šiokią tokią pajamų mokesčio progresiją, nes jie teturi vieno balso svorį.

Atrodytų, argumentų už PGPM daugiau negu pakanka, tačiau galbūt priežastys daug pragmatiškesnės: sprendimų priėmimas atiduotas į rankas tų asmenų, kurie nesuinteresuoti savo asmeninės padėties bloginimu. Juk valdžios ir darbdavių atstovai tikrai nėra mažas pajamas gaunančiųjų sąraše. Kitaip tariant, kalbos ir sprendimai dėl avių teisių atiduoti į vilkų rankas. Todėl PGPM įteisinimą tenka laikyti ypatingu politinės valios reikalu. Vadinasi, turi atsirasti labai tvirta politinė jėga, galinti stoti silpnesniojo pusėn, su aiškiom politinėm nuostatom – realiomis priemonėmis kurti socialiai stiprią vakarietišką gerovės valstybę.

© 2007 „XXI amžius“