Atnaujintas 2007 balandžio 25 d.
Nr.32
(1529)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Favoritai tie patys

Petras KATINAS

Po pirmojo Prancūzijos prezidento
rinkimų rato pirmauja dešiniųjų
politinių jėgų atstovas Nikolia
Sarkozy ir socialistė Segolen Ruajal

Po Prancūzijos prezidento Žako Širako dvylikos valdymo metų ir faktiško ekonominio nuosmukio per juos, 42,5 mln. balso teisę turinčių Prancūzijos piliečių praėjusį sekmadienį rinko naują prezidentą. O ekonominis nuosmukis Ž.Širako valdymo metais buvo tikrai didelis. Jeigu jo valdymo pradžioje Prancūzijos ekonomika užėmė 7 vietą pasaulyje, po dvylikos metų pagal šį rodiklį tapo 15-ąja. Beje, Ž.Širakas, besivadinantis dešiniuoju politiku, kaip ir jo bičiulis buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis varžėsi tarpusavyje, kuris labiausiai įtiks Kremliaus valdovui V.Putinui. Abu faktiškai vykdė antiamerikietišką politiką, kas labai patiko Maskvai.

Pirmajame rinkimų rate varžėsi 12 kandidatų, tačiau realiausi pretendentai buvo dešiniųjų politinių jėgų atstovas Nikolia Sarkozy ir socialistė Segolen Ruajal.

N.Sarkozy rinkimų kampanijos metu deklaravo Prancūzijos renesansą, kuris sugrąžins Prancūzijai galią ir įtaką pasaulyje. Savo ruožtu socialistė S.Ruajal kalbėjo apie galingą Prancūziją, populistiškai akcentavo socialinį teisingumą, žadėjo sumažinti nedarbą, dabar siekiantį per 10 proc. Taip pat pasiekti, kad Prancūzijos vidaus produkto augimas, dabar esantis lėčiausias Europos Sąjungoje, bent jau pasivytų vidutinį ES BVP augimo lygį. Beje, socialistų kandidatė, kurią oficialiai parėmė ir Ispanijos premjeras socialistas Chosė Luisas Rodrigesas Sapateras, yra pirmoji moteris Prancūzijos istorijoje, besitaikanti į prezidento postą. Ji garsėja dar ir tuo, kad turi keturis nesantuokinius vaikus, nežinia nuo kokių tėvų. Aišku, pernelyg jau demokratiškoje Prancūzijoje į tokius dalykus nelabai kreipiama dėmesio, tačiau ir šioje šalyje yra nemažai žmonių, kuriuos tai ganėtinai šokiruoja. Juk sunku įsivaizduoti, kad tokia daugiavaikė motušė, nežinanti, o gal net neskelbianti, kas yra jos vaikų tėvai, taikytųsi į JAV Baltuosius rūmus. Bet kairiųjų pažiūrų prancūzų rinkėjams, socialistams ir komunistams tai mažiausiai rūpi. Savo favorite jie pasirinko S.Ruajal. Tiesa, paskutiniųjų apklausų duomenimis, paskelbtais prieš pat pirmąjį rinkimų ratą, kai kurie kairieji simpatizavo centristui Frasua Baru, žadėjusiam užtikrinti ramybę Prancūzijoje. O tos ramybės verkiant reikia. Dažnėjantys imigrantų išpuoliai kelia vis didesnį nerimą Prancūzijos visuomenei. Neatsitiktinai taip iškilo ir N.Sarkozy populiarumas, nes jis, būdamas šalies vidaus reikalų ministru, po imigrantų iš musulmoniškų kraštų riaušių Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose, netgi aršiai susipliekė su prezidentu Ž.Širaku dėl imigrantų teisių apribojimo ir aktyviausių riaušininkų išsiuntimo iš šalies. Toks N.Sarkozy elgesys buvo labai palankiai sutiktas didelėje Prancūzijos visuomenės dalyje, nes imigrantų, nenorinčių pritapti prie Prancūzijos įstatymų, kultūros, pagaliau civilizuoto elgesio taisyklių, vis daugėja. O rugpjūčio mėnesį, kada didžioji dauguma prancūzų atostogauja, net Paryžius primena imigrantų okupuotą miestą. Neatsitiktinai ši problema padėjo iškilti kraštutiniųjų dešiniųjų lyderiui, dažnai vadinamu net fašistu – Žanui Mari Le Penui. Tai jis per 2002 metų prezidento rinkimus nugalėjo socialistų kandidatą, ir išsigandę kairieji, nors ir labai nenoromis, antrajame rinkimų rate balsavo už dešiniųjų jėgų kandidatą. Beje, ir šį kartą apklausų duomenys rodė, kad Ž.M.Le Penas buvo gana populiarus ir už jį ketino balsuoti per 25 proc. rinkėjų. Jo elektoratą labiausiai traukė ryžtingi ir bekompromisiniai Le Peno pasisakymai prieš imigraciją apskritai.

Taigi pirmadienio ankstų rytą paskelbus pirmojo Prancūzijos prezidento rinkimų rato preliminarius rezultatus, paaiškėjo, kad rinkimų išvakarėse skelbti apklausų duomenys pasitvirtino. Pirmąją vietą užsitikrino dešiniųjų kandidatas N.Sarkozy. Už jį balsavo 31 proc. rinkėjų. Už jo pagrindinę varžovę socialistę S.Ruajal – 25,1 proc. Trečioje vietoje liko centristas F.Baru (apie 18 proc.), už Le Peną balsavo 11,5 proc. Taigi gegužės 6 dieną įvyksiančiame lemiamame mūšyje, antrajame rinkimų rate, tarpusavyje susirems dešinysis N.Sarkozy ir socialistė S.Ruajal. Abu jie žada Prancūzijos atgimimą, o N.Sarkozy netgi vadinamas naujuoju de Goliu, atvesiančiu Prancūziją į jai deramą vietą pasaulyje.

Taigi antrojo rato rezultatus dar per anksti prognozuoti. Nes tikriausiai centristo F.Baru rinkėjai gali pasirinkti socialistų kandidatą. Palyginti su 2002 metų prezidento rinkimais, prancūzų rinkėjų domėjimasis rinkimais buvo pakankamai didelis. Jeigu per 2002 metų prezidento rinkimus rinkimų kampanija domėjosi vos kiek daugiau nei 40 proc. rinkėjų, tai prieš šiuos tokių buvo net 67 proc. O iš tiesų paaiškėjo, kad rinkimuose dalyvavo seniai neregėtas balsavusiųjų skaičius – net 85 proc. Tai jau absoliutus rekordas ne tiktai Prancūzijoje, bet ir visame demokratiniame pasaulyje.

Sociologai jau ėmė prognozuoti antrojo rinkimų rato rezultatus. Pergalė beveik vieningai prognozuojama N.Sarkozy tokia pat balsų persvara kaip ir pirmajame rate. Skelbiama, kad centristų balsus pasidalys abu pretendentai beveik po lygiai, o Le Peno nacionalistai esą linkę pasirinkti dešiniųjų jėgų kandidatą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija