|
Kaip atrodys rekonstruota Lukiškių aikštė 2009 metais?
Dr. Aldona Kačerauskienė
Gedimino prospektas, prasidedantis nuo Arkikatedros Bazilikos, yra pagrindinė Vilniaus gatvė. Eidamas dešiniąja jos puse, pirmiausia pamatysi Lietuvos Sąjūdžio būstinę, paskui praeisi Nacionalinę M.Mažvydo biblioteką, pagaliau išvysi Parlamento rūmus. Tik Lukiškių aikštė, Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. vasario 11 d. priimtu nutarimu (Nr. VIII-1070) įvardyta kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, nepatrauks praeivio dėmesio. Kol kas čia tebėra granito lenta su 1995 m. gegužės 20 d. užrašu: Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos nepriklausomybės atminimas.
Negalima pasakyti, jog per aštuonetą metų niekas dėl to Seimo nutarimo įgyvendinimo nebuvo daroma. Ne kartą rinkosi architektai, skulptoriai, valstybės vyrai ir tarėsi, kaip sutvarkyti Lukiškių aikštę. Bene paskutinis toks pasitarimas Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva įvyko Rotušėje praėjusių metų gruodžio 13 dieną. Jau tuomet buvo atkritusi idėja Lukiškių aikštę paversti atrakcionų vieta. Svarstytas aikštės architektūrinis išplanavimas ir simbolinio Laisvės paminklo sukūrimo architektūrinio meninio projekto klausimas. Akcentuotos trys aikštės funkcijos: valstybinė-reprezentacinė, memorialinė ir visuomeninė.
Gruodį organizuotos vadinamosios kūrybinės dirbtuvės: paskelbti piešinių, rašinių konkursai, bandyta aiškintis, kaip aikštę įsivaizduoja mokiniai ir studentai, analizuotos jaunimo pateiktos idėjos. Balandžio 4 dieną Vilniaus miesto savivaldybės Taryba patvirtino konkurso sąlygas.
Lukiškių aikštės tinkamas sutvarkymas rūpi Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, kuri tuo klausimu kovo 31 dieną Vilniuje surengė konferenciją. Pagrindinį pranešimą perskaitė prof. Antanas Tyla. Jis pabrėžė, kad nuo pat Mindaugo laikų lietuviams būdingos keturios svarbiausios savybės: valstybinė laisvė ir jos saugojimas, tikėjimas, darbštumas, mokslo siekis. Paminklas Lukiškių aikštėje turi būti skirtas valstybės laisvei. Tai turėtų būti monumentas, reprezentuojantis Lietuvą ir tai, kas mums reikšminga. Lukiškių aikštėje turi būti nežinomo partizano kapas, nežinomo kario kapas ir nežinomo tremtinio kapas. Tie trys kapai neleistų pamiršti, kas atsitinka, kai valstybė netenka laisvės. Profesoriaus manymu, čia netiktų nei siūloma ąžuolų giraitė, nei fontanas, nes tai sezoniniai akcentai. Nuo spalio iki gegužės ąžuolai bus be lapų ir neveiks fontanai. Monumentas turi derėti prie esamos akmenų piramidės, lapteviečių paminklo ir kankinių sienelės, kurioje iškalti vardai ir pavardės tų laisvės kovotojų, kurie nukankinti buvusiuose KGB rūmuose. Čia pat Tauro kalnas, ant kurio numatoma statyti Tautos rūmus. Iš kitos pusės Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Monumentas Laisvė turi būti kuriamas atsižvelgiant į šiuos objektus. Jis turi sudaryti bendrą visumą.
Profesorė, skulptorė Dalia Matulaitė norėtų, kad prof. A.Tylos pasiūlymas dėl nežinomo partizano, nežinomo kario ir nežinomo tremtinio kapų būtų pridėtas prie konkurso sąlygų. Tačiau ji mano, kad ąžuolų giraitė ir fontanas netrukdytų Lukiškių aikštės vaizdui. Juk ąžuolas yra gražus medis visais metų laikais, net būdamas be lapų; fontanas išmeta į erdvę vandenį, kurio energija teigiamai veikia žmones.
Skulptoriaus Gedimino Karaliaus nuomone, Lukiškių aikštėje turėtų būti ne vienas monumentas, bet visas paminklų kompleksas, įamžinantis lietuvių kovas už laisvę nuo seniausių laikų, baigiant pokario partizanų kovomis. Tai būtų tarsi praeities dialogas su dabartimi. Paminklo idėją reikia gerai subrandinti.
Architektas Jonas Glemža, vienas konkurso sąlygų rengėjų, yra įsitikinęs, kad aprobuotas projektas turėtų būti ir kokybiškas, ir kiekybiškas.
Daugelio publikacijų autoriaus, laisvės kovotojo Edmundo Simanaičio nuomone, Lukiškių aikštė turėtų būti sutvarkyta iki Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo, tai yra iki 2009 metų. Jis siūlė šiuo klausimu sužinoti LR Prezidento nuomonę.
Architektas Gediminas Ruzgys pabrėžė, kad paminklas visiems turėtų byloti: Lietuva savo dvasia niekada nepasidavė priešams; dabar, pasiekusi laisvę, ji yra šviesi šalis.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga konferencijos Lukiškių aikštės Laisvės simbolis Lietuvos tūkstantmečiui vardu priėmė rezoliuciją, kurioje pabrėžiama, kad Laisvės simbolis turi būti pagrindinis akcentas, patraukiantis visų praeivių, lankytojų ir Vilniaus svečių dėmesį. Jis turi apimti visų epochų Lietuvos laisvės kovų atminimą.
Konferencijos dalyvių nuomone, Laisvės simbolį reikėtų sukurti ir pastatyti 2009 metais.
Kaip atrodys rekonstruotos Lukiškių aikštės vaizdas 2009 metais, priklauso ir nuo konkurso vertinimo komisijos nuostatų dėl Lietuvos praeities. Todėl konferencija į Lukiškių aikštės planavimo ir simbolio Laisvė kūrimo konkurso vertinimo komisiją pasiūlė papildomai įtraukti akademiką Antaną Tylą, LLKS valdybos pirmininką Joną Buroką, atstovus iš patriotinių visuomeninių organizacijų, dvasininkus, architektus, skulptorius. Dėl subjektyvių, prieštaringai Lietuvos valstybės raidą interpretuojančių nuostatų vertinimo komisijos nario Alvydo Nikžentaičio paslaugų konferencija pasiūlė atsisakyti.
Kai kurie konferencijos dalyviai siūlė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkui Jonui Burokui imtis kontrolės, rekonstruojant Lukiškių aikštę.
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|