Atnaujintas 2007 gegužės 11 d.
Nr.36
(1533)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žiniasklaidos bangose...

Šios savaitės pradžioje buvo paminėta lietuviškos spaudos atgavimo 1904 metais sukaktis. Kas gali būti tautai brangiau už jos kalbą ir jos raštą?! Lietuviams teko sunki dalia grumtis dėl gimtosios kalbos likimo ir spaudos ja išlikimo. Bet ir paskutiniais 50 metų dėl jos likimo teko sunkiai grumtis. Pirmaisiais okupacijos metais spausdinta ir platinta partizanų spauda, teikusi viltį greitai išsivaduoti, po dešimties metų buvo nuslopinta. Laimei, jau po maždaug dvidešimties metų kilo naujas laisvos lietuviškos spaudos sąjūdis: pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, fiksavusios svetimos, ateizmą skatinančios valdžios nusikaltimų faktus, religiniai leidiniai „Rūpintojėlis“, „Viltis“, „Tiesos kelias“ ir kiti. Visas tas ilgas kelias, kovojant už lietuvišką spaudą rodo lietuvių tautos atsidavimą ir meilę lietuviškam žodžiui, gimtajai kalbai.

Tačiau laisvės sąlygomis pasirodė, kad ne visiems yra svarbi gimtoji lietuvių kalba, lietuviška spauda. Daug kur komercijoje įsivyrauja nelietuviški pavadinimai, mokyklose paklausą turi ne lietuvių kalbos, o užsienio kalbų žodynai, visiškai atprantama rašyti taisyklinga lietuvių kalba. (O jaunimui atprasti nuo taisyklingos lietuvių kalbos jau ypač nesunku, nes mokyklų egzaminuose į klausimą dažnai jau pakanka atsakyti kompiuterio klavišu, nevartojant net lietuviško sakinio.) kaip nebūtų keista, neretai girdime, kaip iš jaunuolių burnų liejasi bjaurūs rusiški keiksmažodžiai: taip elgiasi ne vieno mūsų vaikai ar vaikaičiai, rodos, visai neturėję „prievartinės“ galimybės mokytis rusų kalbos. O jeigu pažiūrėtume į kompiuteriuose vartojamą kalbą (pavyzdžiui, internautų diskusijose ar „komentaruose“ išsakomas mintis – tai daugiausia vėlgi mūsų jaunimo mintys), nustėrtume – tiek daug joje pykčio ir pagiežos. Jie šaiposi iš Bažnyčios, iš Dievo, iš išpažinties, iš mūsų kunigų. Galima būtų ir nutylėti tuos dalykus, nekreipiant į tai dėmesio, bet turint galvoje šiais laikais, ypač Lietuvoje, vis populiarėjančias internatų „diskusijas“, manome, kad tuo požiūriu turime parodyti savo poziciją. Juo labiau kad tos neteisingos nuostatos dėl religijos dar labai gajos visuomenėje.

Taigi ir spaudoje, ir internetinėje erdvėje (internetu leidžiamuose leidiniuose) įvairiu laiku, bet labiausiai prieš katalikiškas šventes ar netrukus po jų, pasirodo rašiniai religine tematika, ne tik palankiai vertinantys krikščioniškąjį paveldą, bet kartais turintys vienokio ar kitokio lygio antireliginį turinį. Tas ypač paaštrėja į „diskusijas“ įsitraukus internautams, kurių didelė dalis arba yra nusiteikusi „laisvamaniškai“ ir menkai pažįsta, o dažniausiai išvis nepažįsta tikėjimo tiesų, religijos esmės ir pan. Apie kokį internauto (nebūtinai jauno žmogaus) nusimanymą religiniuose klausimuose galima kalbėti, kai jis, atsiliepdamas į kurio nors vyskupo susirūpinimą moraline visuomenės padėtimi, atsiliepia kažkada vaikystėje iš ateistų girdėtu gandu apie „didžiausią Bažnyčios nusikaltimą“ – viduramžiais veikusią inkviziciją. Tokie „autoriai“ visiškai nesupranta, kad inkvizicija buvo anų laikų pasaulėžiūrinių ir teisinių normų išraiška ir Bažnyčios sferai priklausė tik tiek, kad pagal tų laikų teisinius papročius byla būdavo perduodama pasaulietiniam teismui, kuris ir vykdydavo tas griežtąsias anų laikų bausmes. Beje, „ant laužų degindavo“ (tai būdavo tik keletas atvejų, o dažniausiai būdavo žymiai lengvesnės bausmės) ne kokius nors mokslininkus ar poetus, o didžiausiais tuometiniais prietarais besipuikuojančius asmenis. Garsusis Dž.Bruno buvo irgi sudegintas ne dėl kokių svarbių pasaulėžiūrinių nuostatų, bet dėl amoralių savo poelgių.

Kitas sunkiai suprantamas internautų pykčio atvejis – tai pasipriešinimas Bažnyčios vadovams kalbėti valstybės ir visuomenės moralės klausimais, esą taip pažeidžiama Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principas. Jų požiūriu, Bažnyčia, jos nariai tarsi egzistuoja atskirai nuo visuomenės ir netgi nuo pačių savęs ir bet koks kunigo „mokymas“ jau yra kišimasis ne į savo reikalus. Jei vyskupas kalba apie sunkiai sprendžiamus valstybės reikalus, jam prikišamas netgi „landsbergizmas“ – tokia neapykanta sklinda ir Bažnyčios vadovams, ir vienam svarbiausių šių dienų Lietuvos politikų, turinčiam pasaulinį pripažinimą. Bet argi valstybės reikalai turi rūpėti tik mažai daliai žmonių – politikų ir visiškai nerūpėti nei likusiai tautos daliai, nei tikintiesiems, sudarantiems Bažnyčią? Argi tikintieji nėra savo valstybės piliečiai, turintys prisidėti prie valstybės valdymo, visų pirma aktyviai dalyvaudami valdžios institucijų rinkimuose? Būtent todėl, kad to aktyvumo taip trūksta, valstybės institucijos dirba nepakankamai gerai, ir mūsų pareiga elgtis taip, kad jos dirbtų kuo geriau.

Ne mažiau internautų pamėgta tema yra kunigų niekinimas, susijęs su tariamų jų nusikaltimų ar „įsišaknijusių“ ydų sutirštinimu. Be abejo, katalikų bendruomenė, būdama didelė, turi įvairių savo narių – su įvairiais charakteriais, polinkiais, politiniais įsitikinimais ir pan. Aišku, iš kunigų mes norime ne tik žodžiais sakomo padorumo, bet ir pavyzdžio dorai ar net šventai gyventi. Tačiau keleto žiniasklaidos išgarsintų kunigų nusižengimų ne visada tokie yra. O jeigu skaičiuotumėme statistiškai, tai pamatytume, kad „nusikaltusių“ kunigų skaičius santykinai yra labai mažas lyginant su visos visuomenės pasitaikančiais nusižengimais. Čia reikia įvertinti ir tai, kad ir kunigai yra tos pačios, dažnai prieštaringai besielgiančios mūsų visuomenės dalis. Tad ieškoti nusižengimų kituose yra nelabai vaisingas laisvamaniškosios visuomenės reikalas.

Verta prisiminti, kad mes, kaip katalikiškas laikraštis, jau prieš šešerius metus patyrėme didžiulį „internautų“ smūgį, todėl esame šiek tiek užgrūdinti. Dabar, kaip matosi, smūgius patiria ir Bažnyčia. Tik bėda yra irgi ta, kad purvo lavina, tada užgriuvusi katalikišką laikraštį, kad ir kaip būtų keista, pylėsi iš artimai su katalikų bendruomene esančių sluoksnių, taip ir dabar daug tų nešvankybių, internetinėje erdvėje skiriamų Bažnyčiai, irgi kyla iš katalikams netolimų sluoksnių. Tačiau Bažnyčia yra nenugalima – tą parodo ir 2000 metų istorija, ir nesėkme pasibaigdavę puolimai prieš ją. Tik vėlgi katalikiškos bendruomenės bėda yra ta, jog jai maloniau skaityti tą bulvarinę, „skandalingąją“ žiniasklaidą nei rimtą katalikišką laikraštį ar žurnalą (kurių, beje, sumažėjo jau iki minimumo). Tas tik didina didžiųjų bulvarinės spaudos banginių pelnus ir sunkina katalikiškos spaudos padėtį.

Minėdami lietuviškos spaudos dieną, džiaugiamės, kad po iškilusios grėsmės mūsų leidžiamam laikraštėliui „Kregždutė“ atsiranda veiklių kunigų: vienas kunigas, kuris surado galimybių platinti net keliose rajono mokyklose šį laikraštėlį, dar vienas kitas kunigas, naujai ėmęsis platinti „Kregždutę“. Deja, turime nuliūdinti tuos „Kregždutės“ gerbėjus, kurie vis domisi, kaip baigėsi kelių Lietuvos visuomenės veikėjų kreipimasis į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, prašant pagelbėti „Kregždutei“ – kokių nors teigiamų žingsnių, kaip žinome, padaryta nebuvo. Gal reikia jų tikėtis ateityje. Tačiau galime nudžiuginti, kad „Kregždutę“ dar visus metus galėsime leisti – jos leidybai paramą suteikė Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa, už ką esame dėkingi jos vadovams. Taip pat ypač dėkojame vienam Vilniaus kunigui (savo pavardės pagarsinti jis nepanoro), „Kregždutės“ leidybai nukreipusiam iš vienos Vilniaus pedagogų šeimos gautą auką – šios paramos užtenka net dviem mėnesiams taip reikalingo laikraštėlio vaikams leidybai. Gauname taip pat ir kitų pavienių „XXI amžiaus“ ir „Kregždutės“ skaitytojų aukas šiems vieninteliams Lietuvoje leidžiamiems katalikiškiems laikraščiams. Tad katalikiški laikraščiai, nepaisant visų sunkumų, gyvuoja.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija