Atnaujintas 2007 gegužės 16 d.
Nr.37
(1534)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ąžuolai ir karklai

Algimantas Zolubas

Kaip valstybė, taip pilietis, taip gyvūnas ar augalas gina savo nepriklausomybę. Jei kas veržiasi į valstybės teritoriją, su priešu kariaujama, jei kas kėsinasi į piliečio būstą, jis kėslams pasipriešina. Gamtoje regime panašius dalykus. Tarkim, jei inkile apsigyveno zylė, kelk kiek nori arčiau nei 30 metrų nuo jos būsto zylėms inkilus, juose šeimininkė kitoms neleis apsigyventi. Jei išdygo ir įsitvirtino ąžuolas, sodink ką nori po juo ar greta jo – neaugs, nes ąžuolas įsibrovėlį troškuliu numarins. Tačiau yra įsibrovėlių, kurie prisitaiko prie nepalankių sąlygų ir net parazituoja kitų sąskaita (tarp paukščių – gegutė, tarp augalų – karklai).

Karklas – krūminis gluosnis. Jis ne savo tvirtumu, o lankstumu prieš vėtras atsilaiko, į jį kaip žemaūgį perkūnai netranko, tačiau ant jo ožkos lipa, graužia. Karklai vislūs, dauginasi iš šaknų ir iš stiebų; užtenka nupjautą karklo vytelę į žemę įbesti, ir karklas augs. Anksčiau dirbtas, tačiau apleistas žemes iškart užvaldo karklai. Lietuvoje tokių dabar pakanka. O ąžuolus dėl brangios medienos beatodairiškai kerta, neatsodina, nes iš atsodintų ąžuolų medienos reikia laukti bent šimtmetį.

Kertamus ąžuolus Lietuvoje nuoširdžiai aprauda Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“ vedėjas Benas Rupeika. Jo, nenuilstamai keliaujančio ir stebinčio, kaip žmonės gyvena, akis pamato nukirstą ąžuolą, suranda kaltininkus, išviešina, sugėdina. Neįstengtų keliautojas visų ąžuolų atsodinti, tačiau jo žodis ne vieną ąžuolą, o gal ir ąžuolyną nuo kirvio išgelbėjo.

Ilgoka įžanga trumpam rašinėliui, tačiau jos prisireikė palyginimui, kad geriau suprastume, kas Lietuvoje dedasi. O dedasi negeri dalykai, nes ąžuolų vardo vertus didžiavyrius bolševikai nukirto, o jų vardus nepriklausomoje Lietuvoje žemina, niekina. Ir tai daro karklų vardo verti politikai, istorikai, filosofai, partinių mokyklų auklėtiniai. Karklynas – visų lygių valdžioje, deja, ir visuomenėje. Antai radosi ąžuolui prilygstanti liepa Dalia Budrevičienė, kuri pasipriešino „vokelių ekonomikai“, ir kaip sukilo karklai, kaip priekaištavo net jos buvę bendradarbiai, kad nenusilenkė, kad sąžinės neiškeitė į vokelin sudėtus litus.

Nereikia ypatingo akylumo pastebėti, kaip lankstosi teisėjai, seimūnai, savivaldos atstovai ir, deja, valstybės vadovai.

Sako, kad įpratimas – antras prigimimas, o prigimimą keisti gali nebent vaikas. Tiek metų svyruota, linguota, negi imsi ir įgysi kamieną. Taip ir siūbuoja karklai nepriklausomoje Lietuvoje.

Neišsiplėsime apie nuolankumą Rytams dėl okupacijų žalos atlyginimo, piliečių lėšų nusavinimo. Atkreipsime dėmesį į tarp karklų pasimetusį mūsų patriotizmą.

Metiniame pranešime prezidentas Valdas Adamkus atkreipė dėmesį į patriotizmo stoką, ir tą pačią dieną buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas, pritardamas pranešėjui, per Lietuvos radiją priekaištavo, kad ne giedamas, o grojamas Lietuvos himnas, kad mokykliniuose vadovėliuose vietoj jo – horoskopai. Nedrįstume smerkti Prezidentų, kaip institucijos vadovų, nes patys juos rinkome, tačiau jų elgesį palyginti su karklų elgesiu iš žemiau pateiktų pavyzdžių tinka.

Jei iš vertybių lauko šalinamas tautiškumas, patriotizmo iš liaupsinamo pilietiškumo vargu ar galima sulaukti. Akivaizdus pavyzdys – užsienio lietuviams atimta Lietuvos pilietybė; kokie patriotiniai jausmai gali būti, jei „pilietinė“ valdžia juos pastatė už įstatymo ribų!

Tuo pat metu Lietuvoje veikia kitų valstybių politinės organizacijos: Lietuvos rusų sąjunga, Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Kokie čia gegužiukai devynbalsės lizde? Jei tų organizacijų nariai yra Lietuvos piliečiai, jie priklauso kamieninės lietuvių tautos valstybei, jie yra Lietuvos rusai, Lietuvos lenkai, tačiau ne svečiai ar šeimininkai, ne Rusijos rusai ir ne Lenkijos lenkai Lietuvoje. Ar ne karklai įsiveisė Teisingumo ministerijoje, kad tokios partijos registruojamos, kad patriotizmui neliko vietos?

Prieš porą metų galėjome stebėti Prezidento ir Ministro Pirmininko surežisuotą spektaklį, kuomet buvo sutaikyti generolo P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės (VR) keli nariai ir lenkų Armijos krajovos veteranų nelegalios organizacijos keli atstovai. Lietuvos VR nariai tokiai taikai, lenkams neatsiprašius už piktadarystes Lietuvoje, balsavimu neįgaliojo VR konferencija, tačiau, režisierių spaudžiami, keli VR atstovai palinko. Neatsilaikė gerbdami valstybės institucijų vadovus tie VR nariai, tačiau tikrą patriotizmo stoką parodė juos lenkę valstybės vadovai. Dabar šiuo pagrindu Lietuvoje oficialiai veikia Armijos krajovos veteranų organizacija.

Lietuvoje ne be Švietimo ministerijos palaiminimo veikė su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejama „Tarptautinė Baltijos akademija“. Kai piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ rūpesčiu ši „akademija“ buvo uždaryta, Lietuvos teisėsauga iš didelio „lankstumo“ areštavo judėjimo sąskaitą banke. Dabar vėl pasigirdo, kad steigiamos naujos internetinėje erdvėje rusiškos mokyklos, kuriose bus galima įgyti ne tik bakalauro, bet ir magistro, habilituoto daktaro diplomus.

Neseniai Lenkijoje apsilankęs ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas pasirašė pasižadėjimą Vilniuje įsteigti lenkiško Baltstogės universiteto filialą. Tokias sutartis, regis, turėtų laiminti Prezidentas. Ko gero toks palaiminimas buvo slapčia nuo visuomenės, nes Prezidentui jau ne juokais priekaištaujama dėl perdėto lankstumo Lenkijos atžvilgiu. O ar atsiklausė tokį sprendimą priimdami vadovai patriotiškai nusiteikusios tautos? Nesmagu klausytis, kai juokauja vienas televizijos kanalas, kad Prezidentūroje ne tik tualetų įrengimo, bet ir tarpvalstybinius reikalus tvarko dama lenkišku vardu.

Dar nesibaigė antikonstitucinis valstybės vadovų flirtas su Lenkija dėl saujelės lenkų Lietuvoje pavardžių asmens dokumentuose rašymo lenkiškais rašmenimis (pažadais jau lenkus apdovanojo). Pasigirdo ir Lietuvių kalbos komisijos siūlymai į lietuvišką abėcėlę įvesti x, w ir q raides. Ar ne ta kryptimi einama? Taigi beliks į mūsų abėcėlę įvesti dar kokį priebalsį su nosiniu ar įstrižai perbrauktą l raidę. Bus dar kartą nusilenkta tuščiai lenkų ambicijai patriotizmo sąskaita.

Šiame nepatriotiškų valdžios veiksmų fone žavi per okupacijas nublokšti, tačiau sugrįžę ir kibę į veiklą tikri patriotai Lietuvos ąžuolai: Jonas Kronkaitis, Vilius Bražėnas, šviesios atminties Adolfas Damušis, ąžuolui prilygstanti liepa Jadvyga Damušienė... Visų neišvardysi. Žavi patriotizmo nestokojantys savanoriai, šauliai, kariai, visose srityse pasireiškiantis, patriotiškai nusiteikęs jaunimas. Atsiranda ir kitokių su patriotizmu susijusių ženklų.

Prieš mėnesį du Vilniaus kupiškėnai, medicinos daktaras Gediminas Kaluina ir architektas Žibartas Simonaitis, niekieno neskatinami išvyko į savo kraštą ąžuolų sodinti. Pakeliui Ukmergės medelyne įsigijo kelias dešimtis ąžuoliukų, nusivežė ir kartu su mokiniais sodino seniau Vilniaus kupiškėnų įsteigtame ąžuolyne Lėvens slėnyje bei savo tėviškėse. Girdėti, kad ir kitur Lietuvoje ąžuolus sodina ne tik miškininkai. Dirvonuojančių ir užkarklėjusių laukų mažėja. Atsiranda ženklų, kad tikrai žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos. Tačiau tam reikia ne tik žodinių paskatų, bet ir pasiaukojančio triūso.

Priminsiu: ąžuolyne karklas nenaikinamas sunyksta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija