Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Džiugiai pasitikime Bažnyčios Mokytojos šv. Teresėlės iš Lizjė relikvijas!

Šv. Teresėlė. 1921 metų atvirukas

Šiandien Vilniuje, Lukiškių aikštėje, vyksta didelė šventė – sutinkami iš Vokietijos atvežti vienos žymiausios katalikų šventosios, Bažnyčios Mokytojos titulą gavusios šv. Teresėlės iš Lizjė (Prancūzija) relikvijos. Džiaugsmingai, pakiliai, pamaldžia eisena relikvijos bus palydėtos į Arkikatedrą baziliką, kur jos bus iškilmingai išstatytos ir taps visiems prieinamos. Vėliau relikvijos keliaus po kitas Vilniaus arkivyskupijos bažnyčias, vienuolynus, ligonines, kalėjimus. Gegužės 27 dieną jos bus išvežtos į kitas Lietuvos vyskupijas. Paskutinis sustojimas numatytas Klaipėdoje, kur birželio 30–liepos 1 dienomis vyks Lietuvos jaunimo dienos. Vyskupijose ir parapijose pagerbdami šventosios relikvijas, su Teresėle susitiksime ypatingu būdu: paprastai tikintieji patys eina prie šventųjų relikvijų, o šiuo atveju pati šventoji keliaus po Lietuvą (kaip ji keliauja po pasaulį, lankydama tikinčiuosius).

Taigi nuo šiandien, gegužės 18-osios, galėsime pagerbti į Lietuvą atvežtas ir visų vyskupijų parapijose paeiliui sutinkamas šv. Teresėlės relikvijas. Kiekvienas tikintysis turėtų pasinaudoti šia reta galimybe parodyti pagarbą šios didžios Bažnyčios šventosios, kilniai gyvenusios Prancūzijos šventosios, popiežiaus Jono Pauliaus II 1997 metais paskelbtos Bažnyčios Mokytoja, palaikams - relikvijoms. Šv. Teresėlė iš Lizjė – ypatinga šventoji, ypač aktuali mūsų laikams. Gyvendama kontempliatyvų vienuolės gyvenimą, aistringai svajojo apie misionierės pašaukimą. Šv. Teresėlė savo karštomis maldomis ir auka lydėjo kunigų misionierių gyvenimą. Už tai jau 1927 metais buvo paskelbta Misijų globėja. Prancūzai labai myli šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ji paskelbta antrąja tautos globėja. Šv. Teresėlės šventumo garsas greitai pasklido po visą pasaulį, ir ji neliko tik vienos tautos šventoji. Šv. Teresėlė mirė 1897 metais, o jau 1925-aisiais popiežius Pijus XI ją kanonizavo. Greitai iškilo Lizjė bazilika, kurioje lankosi piligrimai iš viso pasaulio.

Kodėl mums, katalikams, verta gerbti šventųjų relikvijas? Krikščionybė gerbia relikvijas: paties šventojo palaikus (ar jų dalis), šventojo drabužių dalis (ar kitus jam artimus daiktus) ir įvairius daiktus (pvz., audeklo gabalėlius), tiesiogiai paliestus šventojo palaikų. Nei šventųjų relikvijos, nei patys šventieji nėra gerbiami vien dėl jų pačių, bet skiriant visą pagarbą Dievui. Relikvijos gerbiamos tik dėl jų santykio su šventuoju, o šventasis gerbiamas dėl jo vienybės su Kristumi, kuris vienintelis pašventina žmogų. Taip šventa pagarba, teikiama šventiesiems ir jų relikvijoms, tarsi pakopomis (relikvijos – šventasis – Kristus – Tėvas) kryptingai teka į Dievą. Gaila, ne visada mes suprantame relikvijų svarbą. Net ir Teresėlės piligrimystės organizatoriai nuolat susidurdavo su dideliu ne tik tikinčiųjų, bet ir kunigų nesupratimu. Netgi baiminamasi, kad Teresėlės relikvijoms esant su mumis, taip ir liksime nepaliesti Dievo malonės, teikiamos per šią didžią šventąją tokiu ypatingu būdu. Pavyzdžiui, kai kas kelia klausimą, kodėl moderniais laikais relikvijoms turi būti teikiama ypatinga pagarba. Stebimasi, netgi piktinamasi, kodėl perkeliami šventosios palaikai, dalijant juos į dalis ir išsklaidant po pasaulį. Gal tai reikia laikyti stabmeldiška praktika? Bet nesunkiai galima įsitikinti, kad pagonys, o tokie buvo senovės Romos ir Graikijos gyventojai, kaip tik ir jautė baimę matydami mirusį kūną, juo bodėjosi. Anuometiniame romėniškajame pasaulyje paliesti mirusįjį ir net jį pamatyti buvo laikoma bloga lemiančiu ženklu. Pirmieji krikščionys, priešingai, siekė paliesti kankinių palaikus, nešiodavo juos procesijose gatvėmis, statė savo šventoves ir altorius kapinėse, tiesiai ant mirusių tikėjimo didvyrių kapų – kapinės virsdavo savotiškais krikščionių miestais ir liturginiais centrais. Juk krikščionis tikėjo, kad ne tik siela, bet ir kūnas yra nemirtingas, nes jis bus prikeltas Paskutiniojo teismo dieną. Taigi tie, kurie linkę piktintis relikvijų gerbimu, yra panašūs į senovės pagonis. Ir jeigu mes, nusižiūrėję į „modernius“ laikus, bijome ar nesiryžtame pagerbti šventąsias relikvijas, tai šiuo požiūriu esame vis dar neatsivertę, dar netapome tikrais krikščionimis, dar neperpratome pagrindinės Evangelijos žinios.

Kai žmogus visą savo gyvenimą paskyrė vienybei su Kristumi, jame galingai gyvena ir skleidžiasi Dievo Sūnaus prigimtis, kuri ir prikėlė Jėzų iš mirusiųjų. Tokie žmonės „sukristėja“ (tampa panašūs į Kristų). Dažnai jau šioje žemėje jų kūnuose pasireiškia prisikėlusio Kristaus savybės. Visi esame girdėję apie šventųjų kūnus, kurie švytėdavo, maldos metu pakildavo nuo žemės, gebėdavo tuo pačiu metu pasirodyti skirtingose vietose, nebuvo kaustomi erdvės ir laiko dėsnių. Taip pat žinome, jog kai kurių šventųjų kūnai dėl moksliškai nepaaiškinamų priežasčių po mirties išliko nesugedę, skleidžia malonų aromatą ir panašiai. Tokie reiškiniai tebėra galvosūkis mokslininkams, tačiau krikščionys juose atpažįsta prisikėlusio Kristaus kūno požymius. Tai jau beveik ne šventojo, bet paties Kristaus kūnas. Kaip tvirtina apaštalas Paulius, mes, krikščionys, esame Kristaus kūno nariai. Tik ne visi esame sveiki nariai, ne visi esame visiškoje vienybėje su Kristaus kūnu, ne visuose mumyse Kristaus prigimtis viešpatauja. Šventasis – tai Kristaus narys, kuriame Jo prigimtis ryški, netrikdoma, nepritemdyta. Ar, liesdami tokį narį, neprisiliečiame prie paties kūno šeimininko – Kristaus? Ar paliesdami šventojo kūną, nepaliečiame paties Kristaus, tokio, koks Jis buvo atsimainymo ant Taboro kalno akimirką ir prisikėlimo metu? Todėl mes neturime bijoti reikšti pagarbą šventumo kelią pasiekusių žmonių kūnui, jų relikvijoms. Trokšti paliesti šventųjų palaikus negali būti jokia gėda – juk liečiame vieną ir tą pačią Kristaus prigimtį, Jo „genus“, Jo gyvastį. Krikščionys, gerbdami relikvijas, iš tikrųjų pagerbia Kristų. Dėmesys šventųjų relikvijoms iš tikrųjų yra dėmesys Kristaus gyvasčiai, kuri daro mus šventus.

Kaip sako kardinolas A.J.Bačkis, pati šv. Teresėlė moko, kaip turėtume priimti relikvijas. Dar prieš įstodama į Karmelio vienuolyną, ji su tėvu ir seserimi keliavo, lankydama šventas vietas. „Vienos sielos istorijoje“ šv. Teresėlė gyvai aprašo savo išgyvenimus, kuriuos patyrė prisiliesdama prie relikvijų. Tačiau ji žvelgia į jas ne kaip į magišką amuletą, bet kaip į priemonę, kuri gali padėti priartėti prie Evangelijos, šventųjų gyvenimo ir paties Dievo. Relikvijos svarbios tuo, ką primena ir kam skatina. Pagerbdami jas, pagerbiame ne tik šventąjį, bet ir Dievo galingą veikimą jame. Ne veltui, statant altorius bažnyčiose, į juos būdavo įdedami relikvijoriai, tokiu būdu nurodant Kristaus Kūno ir šventojo kūno sąsają. Prisiliesdami prie relikvijų prisiliečiame prie Kristaus Kūno dalelės.

Rengiantis minėti šv. Teresėlės mirties šimtmetį (1997 m.), 1994-aisiais prasidėjo didžioji jos relikvijų kelionė po pasaulį. 2007 m. gegužės 18-ąją šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos pasiekia ir Lietuvą ir, sutikę jas Lukiškių aikštėje, pamaldžia eisena palydėsime į Arkikatedrą Baziliką, kur jos bus iškilmingai išstatytos ir taps visiems prieinamos. Tolesnis relikvijų pagerbimo būdas paliktas pasirinkti toms parapijoms, vienuolynams ir kitoms vietovėms, kur jos nukeliaus. Numatyti atskiri maldos momentai, kai šventosios kūną pagerbs ligoniai, šeimos, vaikai, vienuoliai ir vienuolės. Pagerbimo būdas išreikš tai, kas buvo artima šiai šventajai. Bus rengiamos katechezės, adoracijos, budėjimai, rodomas filmas apie jos gyvenimą.

© 2007 „XXI amžius“