Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

50 metų iškilios tarnystės...

Pokalbis su kunigu ir vienuoliu Leonardu Jagminu įvyko Jėzuitų vienuolyne – ten, kur dabar šis nuostabus žmogus ir gyvena. Jo kunigystės 50-mečio proga kalbėjomės įvairiais klausimais: apie pašaukimą į kunigystę, vaikų mokymą, sunkumus sovietmečiu ir apskritai apie žmogaus egzistenciją...

Kun. Leonardas Jagminas, SJ

Kun. Leonardas Jagminas, SJ, su mama ir vyskupu Eugenijumi Bartuliu

Kas jus paskatino pasirinkti kunigystės kelią, kai religija buvo varžoma tarybinės valdžios?

Kai man buvo devyneri, tai pas mus dažnai ateidavo kaimynė ir sakydavo mano mamai: „Jūsų berniukui čia, ant galvos, kaip kunigiukui (p.s. tonzūra – kuokštelio plaukų nuo viršugalvio nukirpimas)...“ O man to ir bereikėjo: nuo to laiko žinojau, kad tapsiu kunigu... Kadangi apie kunigystę pradėjau svajoti taip anksti, tai nepaisiau jokių sunkumų: idealas prieš akis, ir norėjosi jo siekti. Aišku, Stalino laikai buvo, bet kiek galėjau, veržiausi – šv. Mišiom tarnavau, kol dešimtoj klasėj direktorius man nepasakė: „Pasirink: arba tarybinė mokykla, arba bažnyčia!“ Tai buvo Pelenų diena. Bet jis, žinoma, turėjo žmoniškumo: „Tyliau – nors per kaminą lįsk, bet kad nieks nematytų!“

Kartą miesto komjaunimo sekretorius manęs paklausė: „Ko nestoji į komjaunimą?“ Aš atsakiau: „Dėl religinių įsitikinimų“. Tada jis vėl klausia: „Tai kur tas Dievas yra?“ Sakau: „Danguje, Žemėje ir kiekvienoje vietoje. Dievas yra Dvasia: Jo neriboja nei laikas, nei erdvė“. Tai jis tada pridūrė: „Kai gydytojai pjausto, operuoja žmogų, tai neranda sielos...“ Atsakiau: „Ir proto neranda, taigi žmogus yra dvasinė būtybė“. O jis: „Tai kur ta siela eina po mirties?“ Aš: „Eina į dangų, pragarą, skaistyklą – kas kur nusipelnė...“ Tada sekretorius susizgribo, kad jau tikybos pamoką veda, susinervino... Sako: „Sėsk“, o pats išėjo iš klasės... Paskui man viena pažįstama pasakojo, kad jis mokytojų kambary sakė: „O, kad tas dešimtokas privertė tikybos pamoką dėstyt! Bet gerai, kad nors žino, ką tiki“.

Kokie sunkumai sovietmečiu iškilo dėl vaikų katechizacijos?

1976 metų vasarą būreliui vaikų padėjau pasiruošti išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai. Rugpjūčio 16 dieną buvau iškviestas į Tiskūnų apylinkės (Kėdainių r.) vykdomąjį komitetą. Pirmininkas Šmigelskas pareikalavo nurodyti vaikų pavardes. Man atsisakius, pareiškė žinąs kai kurių vaikų pavardes ir už vaikų mokymą surašė protokolą.

Rugsėjo 9 dieną buvau iškviestas pas Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Juškevičių, kuris, dalyvaujant rajono administracinės komisijos nariams, perskaitė šios komisijos nuosprendį, kad mane už vaikų mokymą nutarta įspėti. Pavaduotojas Juškevičius pridūrė, kad jei ateityje pasikartos panašus atvejis, man būsianti iškelta baudžiamoji byla.

Spalio 21 dieną į Šventybrasčio (Kėdainių r.) pradinę mokyklą atvyko Kėdainių rajono prokuroro pavaduotojas A.Januškevičius ir pareiškė norįs susitikti su mokine Kačinskaite. Pavaduotojas mergaitę klausinėjo apie tai, kas ją ruošė Pirmajai Komunijai, kaip dažnai nueidavusi pas kleboną, kokios pavardės kitų vaikų, kurie šiemet atliko pirmąją išpažintį. Tą pačią dieną prokuroro pavaduotojas Januškevičius nuvažiavo į Surviliškio vidurinę mokyklą ir ten apklausinėjo dar penkis vaikus, kurie tais metais atliko pirmąją išpažintį ir Komuniją Šventybrasčio bažnyčioje. Spalio 25 dieną į Kėdainių prokuratūrą buvo šaukiami vaikų tėvai. Ten jiems teko parašyti pasiaiškinimus apie vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai.

Kitą dieną buvau pakviestas į prokuratūrą ir turėjau rašyti pasiaiškinimą dėl vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai.

Nors 1976 m. rugsėjo 9 d. Kėdainių rajono administracinės komisijos buvau įspėtas, tačiau po mėnesio byla buvo atnaujinta. Gruodžio 1-ąją iš prokuratūros gavau pranešimą, kad byla nutraukta.

Su kokia amžiaus grupe daugiausia dirbate – jaunimo ar su vyresniais žmonėmis?

Daug dirbau su jaunais žmonėmis, o okupaciniu laikotarpiu – daugiausia su seselėmis: vesdavau rekolekcijas (slapta, žinoma), o dabar irgi su seselėm vienuolėm – daugiausia jų dvasiniais reikalais. Teko vesti rekolekcijas ir kunigams, ir klierikams...

Priskaičiuojama 50 gražių jūsų darbo metų. Kuo skiriasi jūsų ganomos „dvasinės avelės“ darbo pradžioje nuo dabartinės kartos?

Man dabar netenka susidurti su jauniausia karta, tai man lengviau bendrauti su vyresniais žmonėmis: mes panašūs vieni į kitus... O jaunimo atžvilgiu nusivylimų neturiu, nes susidūręs su jais matau, kad jie irgi veržiasi, gražiai auga, bręsta, kai kurie, tikimės, ir į kunigystę ar į vienuolinį gyvenimą pasuks arba bus geri katalikai bei šeimų tėvai.

Kokie skirtumai yra tarp darbo provincijoje ir miestų parapijose?

Provincijoje okupaciniu laikotarpiu buvo sunkumų, nes mus varžė, o man ir pamokslauti buvo uždrausta, kai dirbau Joniškio rajone. Tuo metu vieni kaimo žmonės buvo labai įsitraukę į kolūkio darbus, o kiti ateidavo į bažnyčią, net kai mažesnėje parapijoje (Šventybrasčio) dirbau – jie buvo gana orūs, nes jiems reikėjo išsikovoti: ateiti buvo ne taip paprasta... O mieste, žinoma, yra daug lengviau, ypač šioje, Jėzuitų, bažnyčioje, nes čia ateina savanoriai: ryšys šiltas, abipusis, mes matome, kad žmonės žino, kur atėjo.

Ar per savo netrumpą darbo laikotarpį patyrėte Dievo siųstų situacijų, kur pats aiškiai jautėte, kad tai tikrai yra Dievo valia?

Taip. Mes, ypač kai tapau vienuoliu, jau nuo 1971 metų labai lengvai atpažinome tą Dievo valią. Man buvo ramu, kai provincijolas pasakė, kokį darbą dirbti. Taigi Dievo valią pajaučiau per vyresniuosius, o mes jiems buvome atviri.

Kokių turite pomėgių, kur jūsų siela pailsi ir atsipalaiduoja?

Labiausiai mėgstu skaityti religinę literatūrą. Ją skaitydamas atsigaunu. Moku kelias užsienio kalbas, tai tuo ir naudojuosi: vienuolyne yra biblioteka, tad, kiek turiu laiko, pasisemiu dvasinio peno, o paskui pasidaliju su kitais (pamoksluose ir rekolekcijose). Reikia gi pasipildyti, nes kai pats tuos dalykus geriau išgyveni, tai lengviau ir kitiems perteikti.

Kurios parapijos žmones prisimenate kaip daugiausia jums padėjusius įgyvendinti jūsų paties idėjas?

Geriausiai, aišku, prisimenu, kaip ir dažniausiai kunigai, pirmąją parapiją (Šventybrasčio). Joje buvo apie 850 parapijiečių. Jie buvo labai atviri, gausiai lankė bažnyčią, taigi man paliko šilčiausius įspūdžius, nes mes kalbėdavomės nuoširdžiai. Tie žmonės džiaugėsi, kad toj mažoj bažnytėlėj, toj parapijoj, dar turi kunigą, o jie man ir materialiai, ir dvasiškai padėjo, todėl aš buvau labai patenkintas. Kitas dalykas – atvykęs į tą parapiją, aš kaip tik ir pajutau pašaukimą į vienuolinį gyvenimą. Didelė parama man buvo tai, kad galėjau ramiai ruoštis įžadams ir gražiai bręsti savo vienuoliniams uždaviniams: parapija nedidelė, patarnavimų nedaug... O paskui, kai 1978 metais nuvykau į Skaisgirį, tai žmonės ten, palatvijy, jau, sakyčiau, šaltesni, bet tie, kurie lankė bažnyčią, kėlė man džiaugsmą. Dar pašonėje gyveno ir mane įšventinęs arkivyskupas J.Steponavičius, mano idėjos draugas kunigas Gudanavičius, kuris vėliau buvo Helsinkio grupės narys, taigi man prie jų buvo labai gera.

Dievą mes įsivaizduojame danguje. Kaip jūs tai suvokiate? Kokios mintys kyla žvelgiant į žvaigždėtą skliautą?

Dangus man yra tobulo susijungimo su Dievu, visiškos laimės, kokią Dievas norėjo duoti žmogui, būsena. Dieve – kaip filme: kaip Jis tave vedė, kaip mylėjo, kaip kiekvieną minutę buvo su tavimi ir dėl tavęs... Dievo meilė ir gailestingumas yra tokie dideli, kad mes niekaip savo ribotu protu to nesuvokiame. Amžinąjį gyvenimą mes jau pradėjome, tik, kaip sako šv. Paulius, Jo veidas į veidą dar nematome. Gyvenime mes sėjame, tik nežinom augimo – Dievas jį suteikia, o kokiu būdu – nesusigaudom... Dievo keliai nežinomi. Svarbiausia atsiduot Dievui ir pasitikėti, kad Jis tikrai mus myli neišmatuojama meile.

Ko palinkėtumėte kaip „piemuo“ savo ganomai „dvasinei avelei“?

Palinkėčiau glaustis prie Viešpaties, kaip psalmistas sako, – kad ir kokios problemos ateitų, kad ir kokie sunkumai iškiltų, eiti į tą Širdį, kuri dėl mūsų atverta, eiti į tą šviesą, stiprybę ir paguodą. Svarbu niekada pačiam vienam nepanirti į kančią – prisiglaust prie Viešpaties: „Viešpatie, Tu žinai, kodėl... Atsiduodu Tau su kūdikišku paprastumu.“ Kai mes patys vieni bandome kažką spręsti, tai pasidarome dideli ir nelabai išmintingi. Šventoji Jėzaus Teresė sakė, kad svarbiausias dalykas – būti mažam, nes dideliais kiti nesirūpina. O mažiukas gali prisiglausti – jį nešioja ant rankų. Dievas sako: savo gailestingumu vejuosi nusidėjėlius jų takais...

Dėkojame už pokalbį

Kalbėjosi Milda Mekišienė

© 2007 „XXI amžius“