|
Mums rašo
Palikimas
Daug laiko esame vieniši ir plakami likimo,
bet iš tiesų visi mes, žmonės, laikomės už rankų
Ivo Andrič
Gegužė barsto žiedlapius. Toks trumpas žydėjimo metas! Ir gėlės, ir jaunystės... Stebiu nuostabų Viešpaties pasaulį ir negaliu atsigėrėti jo grožiu, didybe, harmonija.
Kaip saulės spindulys pro tirštą ryto rūką išnyra tolimų vaikystės, jaunystės dienų vaizdai.
Mus jau palieka karta, kurią su pagarba ir nostalgija mename mes, dramatiškų pokario metų vaikai. Mes dar matėme ir randus ant gimtosios žemės veido...
Mūsų tėvai pragyveno poros dešimtmečių nepriklausomos Lietuvos laiką. Darbas, meilė Tėvynei, viltis stiprino jų valią, ryžtą. Jie tikėjo tautos, savo vaikų ateitimi. Tačiau yra įspėjantys JAV rašytojo N.Hotorno žodžiai, jog pats tvirčiausias žmogiškosios laimės pagrindas tik siaura lentelė, permesta per bedugnę...
Lietuvą, kaip ir visą Europą, užgriuvo okupacijos siaubas. Nelaimės, praradimai palietė ne tik tautos, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimą. Tačiau į bedugnę nenugrimzdo laisvės, laimės, tiesos ilgesys... Per visą juodą pusės amžiaus nelaisvės, dvasinio genocido metą neišseko lietuvių tautos gyvasties šaltinis. Su didžia pagarba ir dėkingumu mename tuos, kurie saugojo istorinį paveldą, budėjo. Išskirtinis vaidmuo tenka mūsų Bažnyčiai. Ir mokyklose sušvisdavo tiesos žodis. Visada kūrėjai rado nišą dvasingoms radijo, televizijos laidoms, geroms knygoms. Atvirą tiesą skelbė Katalikų Bažnyčios kronika.
Jaukus namų židinys tai užuovėja, prie kurio visą gyvenimą šildome sužvarbusias sielas. Gerose šeimose išliko gyvos tradicijos, išugdytos brandžios asmenybės su teisinga vertybių samprata.
* * *
Dabar, kai jau ir mūsų gyvenimo saulelė svyra vakarop, labai brangūs tampa giminių, bičiulių, kraštiečių susibūrimai. Apie vieną jų tokį dvasingą, šviesų ir norisi pakalbėti.
Neseniai susitikome mes, trijų kartų Kalavinskų, Šlekaičių giminių atstovai. Pakvietė mus Janutė Šlekaitytė-Kalavinskienė, jos dukra Vaidutė su vyru Juozu, Buckiūnai ir jų dukros Aušra ir Rūta. Minėjome Jono Kalavinsko mirties 25-ąsias metines. Jis ilsisi Marijampolės kapinėse. Netoliese ir Prano, Uršulės Šlekaičių amžinojo poilsio vieta, taip pat prieš metus mirusios Danutės Šlekaitienės kapas. Po iškilmingų šv. Mišių Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje aplankėme kapines. Mylimi nemiršta, skelbia epitafija. Jie išėjo, bet nepaliko mūsų. Jų dvasia, tauraus gyvenimo pavyzdys moko mus nepalūžti, kad ir sunkiausius išbandymus skirtų lemtis. Giesmė, tyli malda, jaudinantys pagarbos žodžiai siejo gyvųjų ir mirusiųjų sielas.
Prieš daugelį metų kunigas Robertas Grigas, kalbėdamas prie senelių kapo, priminė, kad jo pasirinktam keliui didelės įtakos turėjo ne tik tėvai Anelė ir Antanas Grigai, bet ir senelis Pranas Šlekaitis išmintingas, doras, labai Tėvynę mylintis žmogus.
Prie plataus stalo Padovinyje, kur gyvena J.Kalavinskienė ir Buckiūnai, susirinko plati giminė. Tai buvo nuoširdus ir jaudinantis susitikimas. Kaip brangakmeniai suspindo šviesūs prisiminimai iš tolimų vaikystės, jaunystės dienų... Sunkūs pokario metai. Prievartos, dvasinių kančių, praradimų laikas. Sugriautos, sudegintos sodybos. Per vargo ir skaudžių išgyvenimų metus liko vietos ir tyram vaikystės džiaugsmui, jaunystės svajonėms. Kalavinskų, Šlekaičių ankštoje pastogėje išsiteko ne tik savi vaikai. Vasaras čia praleisdavo bendraamžiai pusbroliai. Smagu ir gera buvo namuose, kur skambėjo giesmės, dainos. Basakojai vaikai braidė po žalias vasaros pievas. Ir dirbo. Kartu su suaugusiais. Ugdė ištvermę, mokėsi pajusti tikro gyvenimo skonį.
Išaugo jau trečia karta. Gražus Šlekaičių, Kalavinskų giminės atžalynas. Medikai, pedagogai, muzikai, kunigas Robertas... Tai žmonės, turintys tvirtus gyvenimo pamatus, aukštus moralinius principus.
Daug padėkos žodžių jaunoji karta pasakė vyresniesiems, prisimindama įspūdingus vaikystės išgyvenimus. Malonu buvo išgirsti ir Genutės Vidrienės padėką Padovinio mokyklos mokytojams, teigusiems, kad laimės reikia ieškoti ne materialinėse gėrybėse, bet siekti dvasinių aukštumų, kilnių idealų.
Mylimi nemiršta. Jie su mumis. Dovanojo jie mums didį palikimą Dievo, Tėvynės, žmonių Meilę... Ir netiesa, kad nėra žemėje gėrio. Jis šalia mūsų. Jį turime kurti, spinduliuoti iš savo širdžių.
Petronėlė PALIULYTĖ-PAŠKAUSKIENĖ
Marijampolė
© 2007 XXI amžius
|