Atnaujintas 2007 gegužės 23 d.
Nr.39
(1536)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vizijomis besiskverbiąs į Visatą

Vetusta PRIŠMANTIENĖ

Turbūt visais laikais žmogus savo kukliu protu stengėsi ir tebesistengia prasiskverbti į Ano pasaulio, Visatos paslaptis, kur patekti jam neleidžia materialusis kūnas. Daug ką išranda mokslininkai siekdami, kad žmogus galėtų atsiplėšti nuo savo gimtosios planetos, tačiau patekti Ten homo sapiens gali tik savo vizijomis, fantazija.

Kai prieš porą metų žiūrovai išvydo profesionalaus dailininko – tapytojo Agnuso Elegro (pagal motinos itališką kilmę) – Vytauto Pečiukonio (pagal lietuvišką tėvo kilmę) darbus, eksponuotus sostinės Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje jo pirmojoje parodoje, šie daugelį nustebino. „Argi pas mus yra toks dailininkas simbolistas?“ – klausinėjo ne vienas.

Tai tikrai buvo kažkas nauja, nematyta.

Žinia apie tą parodą greitai pasklido, ir žmonės skubėjo su ja susipažinti. O atėjęs ne vienas ilgai stoviniavo prie eksponuojamų įspūdingų fantastinių kūrinių, stengdamasis bent minties krašteliu patekti ten, kur savo talentingu polėkiu pabūna nekasdieniškos fantazijos meistras savo sieloje gimusiose vizijose.

Ta pirmoji paroda uždaro būdo simbolistinio (daugiausia religinio) meno puikiam akvarelės meistrui buvo didelis padrąsinimas. Juk, kaip pripažįsta menotyrininkai, jis vienintelis XX a. antroje pusėje taip atkakliai žengė simbolizmo keliu, nenuilsdamas kūrė ir kūrė, mažai turėdamas vilties, kad kada nors tie jo kūriniai išvys dienos šviesą. Todėl nenuostabu, kad, ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dailininką tebekankino abejonės: kaip visuomenė priims jo kūrybą? Juk per pusšimtį okupacijos metų geležinė ranka buvo uždėta ne tik ant menininkų, literatų. Ji priverstine jėga formavo ir ateistinę, jokių dvasinių vizijų nepripažįstančią visuomenę, ypač jaunimą, kuris šiandien jau gyvena antrą savo brandos amžiaus laikotarpį.

O vyresnioji karta gerai prisimena, jog net pasaulinio garso dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sovietai ilgai nenorėjo pripažinti. Buvo susigriebta tik pasaulio meno autoritetams sugėdinus. Vėliau tokio vertinimo susilaukė ir jo sekėjas Kazys Šimonis. Simbolistinio meno krypties dailininkams niekinti tikdavo net ir primityviausios, lėkščiausios galvosenos autoriai. Tikriausiai ne vienas vyresnės kartos žmogus prisimena, kaip sovietinėje spaudoje Dievo neigimas buvo tvirtai remiamas ir tokiu „faktu“: Gagarinas pakilo net į kosmosą, bet ten jokio dangaus nei pragaro, jokių dievų nematęs!..

Dailininkas sako: „Jei aš, mokydamasis aukštosiose dailės mokyklose (Kaune ir Vilniuje), būčiau parodęs tokią kūrybą, be jokios abejonės, mokslo šventovės durys man būtų buvusios užtrenktos. Juolab tokios „neaiškios kilmės“ asmeniui – iš užsienio atklydusios šeimos vaikui!“

Tai, kad tada jaunuolio prielaidos buvo teisingos, paliudijo ir jo tėvo likimas: paskutinį kartą sūnus jį regėjo kariškių brutaliai stumiamą į sunkvežimį... Tikriausiai tos priežastys gabų dailininką, talentingą (kaip pripažįsta jo buvę mokiniai aukštojoje mokykloje) dailės dėstytoją pastūmėjo į vienatvę ir uždarumą. Gal tai lėmė ir jo darbų šaltas spalvas?

* * *

Įpusėjus šių metų balandžiui, dailininko A.Elegro-V.Pečiukonio buvusių mokinių – dailininkų Mistislavo Brižo, Gražinos Murelytės-Ajauskienės, architektės Audronės Kaušinienės bei pačios patalpų šeimininkės – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorės Reginos Lopienės pastangų dėka surengta antroji jo darbų paroda. Tame ne vieną amžių sostinės Trakų gatvėje (Nr. 2) stovinčiame pastate, kažkada vadintame grafų Krovin-Milevskių rūmais, ilgus metus buvo įsikūręs minėtas muziejus.

Štai neaprėpiama, paslaptinga Visatos erdvė – melsvų, žalsvų, pilkų, net juodų spalvų potėpiais dailininkas simbolistas vaizduoja ne šio pasaulio vizijas. Jos užpildė kelias senųjų rūmų sales ir tarytum paskelbė čia žmogaus akiai neregėtų būtybių viešpatiją.

Tų vizijų tokia daugybė! Vienų fantastinių esybių veiduose – didingas susikaupimas, tarytum kažkokios žmogaus nesuvoktos tiesos žinojimas. Kai kurių jų galvas puošia paslaptingi simboliai – lyg Visatos valdovų ženklai. Ilgiau į jas žvelgdamas, išties pradedi realiai jausti žmogaus, besiveržiančio į jam nepažįstamą pasaulį, filosofinį suvokimą, dvasinę jėgą.

Kitos įvairiausių pavidalų, pozų bei išraiškų būtybės į tave žvelgia bauginančiai, klastingai. Štai iš vienos drobės į tave sminga skvarbios fantastiško, tačiau turinčio žmogaus pavidalą padaro akys. Nors jo galva lyg ir nuolankiai nulenkta, tačiau žvilgsnis tarytum tiria, kiek prieš jį stovinčio žmogaus sieloje yra susikaupusios juodos energijos potencijos. Ar jis gali savo vidumi – žiaurumu, gobšumu, klastingumu ir kitomis nedorybėmis – prilygti puolusiems angelams – pragaro tarnams? Tai demonai.

O štai pačiame salės centre kiekvieno akį patraukia šviesiomis spalvomis nutapyta didinga asmenybė. Nors prie jos nėra jokių fantastinių galybės simbolių – žmogus be drabužių, tik dalį jo kūno dengia švelnus rūkas, tačiau jo taurus veidas, mėgintas atkurti daugybės dailininkų, byloja: tai Jėzus Kristus! „Prisikėlimas“.

Parodos lankytojai pripažįsta: tai labai įspūdingas Išganytojo Prisikėlimo momento pavaizdavimas. Šio A.Elegro paveikslo dar nebuvo pirmoje personalinėje jo parodoje.

* * *

Paklaustas apie išskirtines šaltas spalvas, dailininkas tvirtina, jog iš anksto spalvų nesirenkąs, net paveikslo temos iš anksto nenustatąs: visa tai savaime iškyla atsisėdus prie molberto. „Mano mintys ir ranka veikia greitai, sutartinai; konkretus tik noras, glūdintis sielos gelmėse, – sukurti kažką didų, nesuvoktą, paslaptingą, verčiantį žmogų susimąstyti apie trumpalaikę savo būtį šioje žemėje“, – sako tapytojas.

Beje, apžiūrėjęs parodai skirtas patalpas, dailininkas susimąstė: jam pasirodė, jog tuose rūmuose jis jau yra kažkada buvęs. „Gal vaikystėje su tėvu?“ – klausė pats savęs. O taip gali būti. Juk šiame muziejuje ir anksčiau rinkdavosi menininkai, muzikai. Agnuso Vytauto tėvas buvo muzikas, ne vienoje Lietuvos bažnyčioje tarnavo vargonininku. Su juo keliaudavo ir sūnus, kaip jis pats sako, „augęs šventoriuose“. Labai gali būti, kad ir jis čia buvo atvestas.

Kas šiam puikią atmintį išlaikiusiam 80-mečiui menininkui šiuose kažkada rūmais vadintame, dabar jau stipriai laiko paženklintame name priminė tolimas vaikystės dienas? Gal įspūdingas penkiametrinis salių aukštis, beje, šiandien taip tinkantis eksponuoti stambių gabaritų (siekiančių net 1,7 metro) dailininko darbams? Gal baltų koklių senovinės krosnys? Spalvoto marmuro židinys ar erdvi antrojo aukšto terasa, kurioje ir dabar tebestovi vieniša skulptūra?.. Tokios lakios vaizduotės žmonėms, koks yra tapytojas A.Elegras-V.Pečiukonis, įspūdžiai įstringa ilgam.

* * *

Turbūt toks meno žmogus, kuris visą savo sielą stengiasi sudėti į dailės kūrinius ir lygiagrečiai – į rašytinius filosofinius apmąstymus, pasitaiko retai. „Iki šiol jau esu parašęs 14 tomų. Tapomos vizijos ir užrašyti apmąstymai apie Visatą, žmogaus būtį, jo siekimą suvokti Aukščiausiojo Gėrio ir Tamsių jėgų, besistengiančių valdyti pasaulį, pavojų – mano dvipusės kūrybos temos“, – sako dailininkas.

„Viešpatie, kas Tu esi? Viešpataujantis Visatos begalybės gelmėse, galaktikose? Žvaigždynų spinduliavimuose? Baisių audrų akimirksniuose? Žaibuose?.. Saulės karūnos magnetuose, jos kaitros pavojuose?“ – daugybę tokių klausimų dailininkas simbolistas pateikia ne tik sau, piešdamas rojus ir pragarus ar mirusiųjų pasaulį, bet ir daugelį metų kaligrafišku raštu (kurio sakosi išmokęs iš tėvo) guldydamas filosofines mintis storuose rankraščių tomuose, kurie vargu ar kuomet turės spausdintą pavidalą.

„Nors mano buvęs dailės dėstytojas A.Elegras-V.Pečiukonis garsėja ne tik kaip geras specialybės žinių perteikimo, bet ir kaip akvarelės meistras, tačiau karjeros jis niekada nedarė. Nors gyvena neturte, bet savo kūrinių niekam neparduoda, svajodamas juos visus palikti Lietuvai“, – sako buvusi jo mokinė G.Murerytė-Ajauskienė.

Iš tiesų gerokai apšiuręs dviejų kambarių dailininko butelis sostinės stambiaplokščių statinių Žirmūnų mikrorajone greičiau panašus į stambaus formato įrėmintų paveikslų sandėlį, o ne į gyvenamą būstą. Tačiau jis tvirtina, kad dvasinė kūrybos laisvė, kurią aiškiai pajuto kartu su išsilaisvinusia Lietuva, esąs didžiausias jo moralinis lobis.

„Nenoriu pasinaudoti man užsienyje gyvenančių buvusių mokinių siūloma galimybe persikelti kitur, patirti ir savo kūrybos materialinę vertę. Tai ne man. Viską, ką sukūriau per savo netrumpą gyvenimą, noriu palikti Lietuvai, šaliai, kurioje, atvestas nekasdieninio savo tėvų likimo, gimiau ir augau. Tik štai vienas rūpestis: ar mano darbai bus žmonėms matomi ir taip saugomi, kaip saugojau juos aš?“ – susirūpinęs būgštauja dailininkas.

Būgštauja, bet kartu ir džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau buvusių jo mokinių, kurie rūpinasi jo kūrybos likimu. Tuo tarpu gausybė parodos lankytojų liudija, kad jo kūryba visuomenė tikrai domisi. Be abejonės, kiekvienas savaip suvokia įspūdingas vizijas. Reikia viltis, jog profesionalaus dailininko simbolisto darbai ras pastovią vietą ne jam iškeliavus į Amžinybę, kurią jis taip stengiasi įprasminti savo „Vizijose“, bet dar esant gyvam.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija