Atnaujintas 2007 gegužės 30 d.
Nr.41
(1538)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Paslaptingų scenos veikalų mįslės: kas parašė „Hamletą“? Didysis Lietuvos kunigaikštis ar nežinomas V.Šekspyras?

Dr. Egidijus MAŽINTAS

Šių metų sausio mėnesį Latvijos universitete Daugpilyje skaičiau pranešimą „Mirusiųjų vaizdavimas XVII amžiaus misterijose“. Ten pabandžiau su garbingais mokslininkais paanalizuoti ne tik Hamleto mįslę, bet ir, autoriaus manymu, V.Šekspyro baltiškas šaknis. Dramos „Hamleto“ autorius, kaip ir pagrindinio herojaus danų princo tėvas, kaip ir Klaudijus, galėjo būti didieji Lietuvos kunigaikščiai, baltų ainiai, žyniai, išvykę į britų ir danų žemes, o kai kurie ten sukūrę šeimas. Nesantaika tarpusavyje, taip pat genetiškai persiduodanti dėl valdžios ir karalystės kąsnio, galėjo būti tarp Hamleto tėvo ir jo brolio. Net ir „bendravimas su mirusiais ir vaiduokliais buvo ne tik mėgstamas, bet ir būtinas“, anot prof. A.Greimo, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir žynių užsiėmimas. Pasak Sorbonos universiteto profesoriaus, „į karo mūšius lietuviai žengdavo pasitelkę gausias savo protėvių dvasias“. O Hamleto monologas su tėvo šmėkla – taip pat akivaizdus baltiškos mitologijos pavyzdys – įvykis, kuris pakeičia ne tik valstybės, bet ir karalių likimus. Latvijos mokslininkams, ypač prof. A.Fiodorovui, ši logiška, argumentais paremta pranešimo tezė padarė įspūdį. Balandžio mėnesį Lietuvoje viešėjo argentinietis Pasaulio dominikonų ordino generolas, teisės profesorius. Jis per septynerius kadencijos metus privalo asmeniškai susitikti ir pabendrauti su kiekvienu iš 10 tūkst. vienuolių dominikonų. Dominikonų generolas, atvykęs pas savo brolius Lietuvoje, prasitarė, kad dauguma jo kolegų teologų, įvairių universiteto sričių specialistų – matematikos, logikos, retorikos, filosofijos, socialinių mokslų profesorių, yra taip pat okultistai ir spiritualistai, savo mokslą sėkmingai derinantys su šiomis senomis parapsichologijos (kosmohumanizmo) mokslo šakomis, kaip ir jų pirmtakas teologas Tomas Akvinietis, kuris paskaitų metu mėgdavęs levituoti (su kūnu pakilti nuo žemės) dvasinio spinduliavimo metu. Kaip keičiasi mus supantis pasaulis? Ar tiesiog mes esame nesubrendusių piliečių visuomenėje, kad ignoruojame tai, kas visam pasauliui teikia šviežių, naujų atradimų ir dvasinio tobulėjimo galimybių? Bendraudamas su svečiu, prisiminiau ne tik mūsų lietuviškoje scenoje Džeimso Greeno „Britų komediantų“ trupės pasirodymus XVII amžiuje su dramaturgų veikalais, rež. Vacio Romualdo Boguslavskio XVIII amžiuje statytus veikalus Vilniuje, rež. Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, bet ir susimąsčiau, kad kiekvienas žmogus ieško savęs ir skuba savito tobulėjimo ir dvasinio pažinimo keliu. Kodėl, ypač „Hamletas“, jau keletą šimtmečių buvo ypač mėgstamas Lietuvoje labiau nei bet kuris kitas veikalas? Ši drama Lietuvoje buvo statoma nuo XVII amžiaus.

Karalienė Gertrūda: „Tu savo tėvą ketini žudyt, sūnau?“

1932 metais geriausias XX amžiaus aktorius Michailas Čechovas, statydamas „Hamletą“ Kaune, Valstybės teatre, matė dramatišką gerojo ir piktojo pradų kovą, kurią Hamletui įminti svarbiausią žudiko paslaptį padeda slaptasis sąjungininkas – tėvo Šmėkla! Kuri, deja, nepasirodo. Ar ne per drąsu pasitikėti šmėkla? Ypač kalbėtis su dvasia? Kur ir kaip Hamletas bendrauja su Šmėkla? Štai kaip ją charakterizuoja dramaturgas: „Kita aikštelės pusė. Įeina Dvasia ir Hamletas“. Taip Hamleto tėvo dvasia tampa pagrindiniu dramos veiksmo vardikliu. Įdomiai šį mistinį kontrastą Valstybės teatre M.Čechovui įgyvendinti padėjo lietuvių kilmės scenografas Mstislavas Dobužinskis ir kompozitorius Juozas Gruodis. Nuo XVIII amžiaus tragedijos kritikai daugiausia dėmesio skyrė Hamleto charakterio analizei, bandydami įminti Vaiduoklio santykio su princu mįslę. Vokiečių filosofas ir poetas J.V.Getė Hamletą tapatino su švelnios prigimties jaunuoliu, kuris per silpnas imtis keršto. (Kaip gėlei skirtas vazonėlis negali priimti ąžuolo.) Sprendžiant princo neveiksmingumo problemą, aiškiai išsiskiria dvi srovės: subjektyvistinė ir objektyvistinė. Subjektyvistams Hamleto neveiksmingumo motyvai glūdi jo charakteryje ir yra vidinio pobūdžio. Koleridžui – per didelis jautrumas, pusiausvyros tarp realaus ir vaizduotės pasaulio stoka. A.V. von Šegeliui – silpna valia, kazuistinis protas ir nepakankamas tikėjimas keršto prasmingumu. H.Ulrikui – krikščioniškos moralės pasipriešinimas prigimties skatinimui atkeršyti ir kartu nusidėti, nes kerštas, kad ir teisingas, vis tiek būtų nuodėmė. Objektyvistai (F.V. Ziegleris, L.Kleinas, K.Verderis) keršto įvykdymo stabdžiu laiko išorines kliūtis, kurių svarbiausios yra šios: karalius visą laiką saugomas; trūksta tiesioginių kaltės įrodymų; nužudant karalių, būtų sunaikinta vienintelė kaltės įrodymo galimybė. H.N.Hudsonas jį laiko tiesiog pamišusiu. G.I.Kitredžio nuomone, vykdydamas iš anksto apgalvotą planą, Hamletas pamišėlį tik vaidina, tikėdamasis tuo būdu greičiau pasiekti savo tikslą, t.y. sužinoti, ar iš tikrųjų dėdė kaltas. XX amžiaus Hamleto portretų galerija pasižymi ne tik gausa, bet ir įvairumu. Įdomūs S.Freudo psichoanalitiniai portretai, paremti Edipo komplekso teorija. E.Jones mano, kad Hamletas nekenčia Klaudijaus ne dėl to, kad jis nužudė jo tėvą, bet todėl, kad jis užėmė šio vietą, į kurią pats pretendavo. Hamleto pasąmonėje Klaudijus yra jo paties užgniaužtų siekimų įsikūnijimas, ir todėl jis negali nužudyti dėdės, kartu nenužudydamas savęs.

„Kančioj tik vienas kelias iš visų – užmerkt akis prieš tai, kas tau baisu...“ V.Šekspyras

Freudas atkreipia dėmesį, kad Hamletas su renesanso princui būdingu beskrupulingumu nužudo Polonijų ir pasiunčia į mirtį Rozenkrancą su Gildensternu. V.Stekel manymu, Hamletas nėra visiškai tikras dėl savo kilmės: jis galįs būti nesantuokinis Klaudijaus sūnus ir bijąs nužudyti tikrą savo tėvą. „Vsio mogut koroli, no ne mogut ženytsia po liubvi“ – dainuoja A.Pugačiova. Gertrūda išteka už nemylimo vyro – karaliaus ir galbūt augina sūnų Hamletą nuo mylimo Klaudijaus, kaip savo paguodą nemalonioje santuokoje. Karaliumi tapusiam Klaudijui teatrinė tradicija ilgą laiką buvo linkusi primesti trečiaeilio personažo niekšo vaidmenį, skirtą Hamleto kilnumui pabrėžti. Iš tiesų Klaudijus, jaunystėje universiteto teatre vaidinęs Cezario vaidmenį, kurį nužudo Brutas, yra didžiulės apimties charakteris, vertas Hamleto. Jis beprotiškai myli Gertrūdą ir nesulaikomai rieda į bedugnę. Ofelijos vaidmuo, priešingai teatrinei tradicijai, dirbtinai buvo sutaurintas. Populiariausia jos sceninė interpretacija – kukli, lėta, romantiška, drovi, nekalta mergaitė. Šekspyrologai abejoja jos nekaltumu. Pirmieji „Hamletą“ kritiškai įvertino anglai (Steele, Addison, Rowe, Pope, Hanmer, Johnson). Iš visų Europos valstybių vaiduokliškas Hamletas geriausiai prigijo Vokietijoje. Jie, kaip Verderis, Getė, Lesingas, daug prisidėjo, kad ši tragedija iškiltų. Prancūzijoje „Hamletas“ buvo laikomas šiurkščiu ir nekultūringu veikalu. Voltaire savo įžangoje rašė, kad danų princas yra tiesiog chamas. Pirmą kartą Lietuvoje „Hamletas“ buvo suvaidintas XVII a. pradžioje J.Greene‘o „Britų komediantų“ trupė šį spektaklį 1626-aisiais sėkmingai rodė keliuose DLK miestuose, taip pat ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmuose. Lietuvoje pirmą „Hamleto“ III veiksmo monologą išvertė J.Zaurveinas „Lietuviškoje ceitingoje“ 1880 metais.

Kauną ir Lietuvą mylėjusio genialaus teatro teoretiko M.Čechovo vaidinamas Hamletas Valstybės teatre Kaune tarpukaryje buvo „sujauktos dvasios genijus, istorinių kataklizmų auka. Plačiai atvertu, klausiamu žvilgsniu, aukšta, šviesia dostojevskiška kakta ir tyriausia sąžine, jis buvo vienišas klajūnas iš praeities... Jis prakeikė ir neapkentė šio praeities pasaulio ir, įtempęs dėmesį, su baime, stengėsi įsižiūrėti į naująjį gyvenimą: ar neprasidėjo kalibano viešpatavimas ten, kur vaidenosi šviesus Prospero pasaulis“. M.Čechovo Hamletas sutelkė tragediją tos asmenybės, kuri, izoliavusi save nuo didžiojo pasaulio, veltui ieškojo, bet nepajėgė rasti išeities savo paties dvasinio gyvenimo ribose. Tą tragediją išgyveno žmogus, kuris „negalėjo gyventi be tiesos, be gėrio, be žmoniškumo, ir lemtingu sau pačiam būdu vis aiškiau suprasdavo, kad žūsta visi jo idealai. Už M.Čechovo Hamleto stovėjo to meto asmenybė visu savo dvasinio gyvenimo sudėtingumu, prieštaringumu ir tiesa, bet tai buvo ne tas žmogus, kuris vykdė revoliuciją, o tasai, kuris nuo jos gynėsi, tasai, kuris, net nenorėdamas suprasti naujųjų laikų, jų nesuprato ir suėjo su jais į jam pačiam lemtingą konfliktą“.

Režisierius M.Čechovas niekaip nenurimsta: „Aš klausiu, kodėl Hamletas neužmuša karaliaus, turėdamas tiek progų tai padaryti? Ir atsakau: todėl, kad dvasinį pakilimą išgyvenantis žmogus psichologiškai negali taip paprastai susidoroti su savo priešu. Dvasinio įkvėpimo kupinas Hamletas gali tik savo dvasios jėga įveikti blogį – karalių, gali griebtis tik tokio kovos būdo, kuris atitinka sudvasinto žmogaus didybę. Iš čia toji kova – per meną, kuriuo Hamletas nurungia karalių... Ne rapyra, o dvasios jėga, ne rapyra, o aktoriaus meno jėga nugali Hamletas“.

Britų dramaturgo veikalai, išversti į daugelį kalbų, skaitomi ir vaidinami daugelyje šalių. Esama populiarių autorių, kurių kūrinius vis dėlto puola kritikai. Jo raštus literatūros tyrinėtojai vienbalsiai giria. Ištisos kartos dramaturgų studijavo kūrinius ir bandė rungtis su brito literatūriniu talentu. Dėl milžiniškos įtakos kitiems rašytojams ir pasaulinio populiarumo V.Šekspyras vertas Genialaus Menininko titulo.

„Nereikia pykčių, barnių didelių, ieškokit susitaikymo kelių“

Yra daug kitų V.Šekspyro gyvenimo aspektų, kurie prieštarauja hipotezei, kad jis buvo garsus dramaturgas. Reikia paminėti ir tai, jog tais laikais Anglijos poetai, mirus vienam iš jų, rengdavo pompastiškas laidotuves ir kurdavo ilgiausias panegirikas. Apie V.Šekspyro mirtį XVII a. pradžioje neužsiminė nė vienas Anglijos rašytojas. Dėl V.Šekspyro mirties nė menkiausio apgailestavimo neišreiškė ir apskritai apie tai neužsiminė net Benas Džonsonas. Aišku, jog ir kiti to meto poetai niekaip nesiejo stratfordiečio ir didžiojo dramaturgo. V.Šekspyras nebuvo dramaturgas ir „Viljamas Šekspyras“ buvo tikrąjį autorių slėpęs pseudonimas. Tačiau yra dar daugiau svarių argumentų, įrodančių, jog V.Šekspyras nebuvo rašytojas. Daugelis rašytojų įtraukia į savo kūrinius epizodų iš savo gyvenimo. Tokios situacijos dažnai sudaro kūrinio pagrindą. Kas gi buvo garsių dramų autorius? Galbūt filosofas Francis Bekonas, tačiau paskutiniaisiais metais susikaupė faktų apie paslaptingąjį Edvardą de Verė, Oksfordo grafo sūnų, turtingą ir aukštos kilmės aristokratą, kurio nuotykiai ir kelionės atsispindi daugelyje V.Šekspyro dramų. Tačiau V.Šekspyro kūriniuose nėra jokių įvykių ar aplinkybių, kurias būtų galima aptikti jo biografijoje. Žinoma, ortodoksai biografai kiekvienai iš problemų rado hipotetinius paaiškinimus. Kai kurie jų gana neįtikėtini, tačiau kiekvienas savaip įmanomas. Pavyzdžiui, gali būti, kad be pėdsako dingo visi V.Šekspyro rašyti asmeniniai ar biznio laiškai, jo užrašai, sąsiuviniai bei rankraščiai — nors žmonės linkę iš garsenybių gautų laiškų neišmesti.

Kas buvo V.Šekspyras – ekstrasensas ar niekada neegzistavęs dramaturgas?

Gali būti, kad didžiausias Anglijos poetas – kaip epitafija vaikiško, menkaverčio eilėraštuko, kurį matome ant V.Šekspyro antkapio. Pasaulinio garso dramaturgas, kurio scenos veikalai rodo, kad jis žavėjosi iškiliomis, protingomis, išsilavinusiomis moterimis, leido savo dukroms augti neraštingoms. V.Šekspyro talentas kurti sentencijas neturi sau lygių, ir jis dažnai cituojamas — net žmonių, kurie niekada nematė ar neskaitė jo pjesių. Be to, jo populiarumas akivaizdžiai nėra praeinanti mada. Jo veikalai teikia malonumo skaitytojams bei žiūrovams jau beveik keturis šimtmečius. Kadangi jie jau ištvėrė laiko išbandymą, galima teigti, kad bus populiarūs ir ateityje. Vertinant V.Šekspyro svarbą, reikia turėti omenyje, kad jeigu jis nebūtų gyvenęs, tokios pjesės niekada nebūtų parašytos. Žinoma, tą patį galima pasakyti apie kiekvieną dailininką ar literatą, tačiau šis požiūris, vertinant smulkesnių menininkų įtakingumą, neatrodo labai svarbus. Jis rašė angliškai, ir, reikia pripažinti, iš tikrųjų yra pasaulinio masto figūra. Deja, jau seniai kyla ginčų dėl šiuo vardu pasirašinėjusio žmogaus identiškumo. Ortodoksų požiūriu, tai tas pats Viljamas Šekspyras, kuris gimė Stratforde prie Eivono 1564 metais ir ten mirė 1616-aisiais. Tačiau, kruopščiai patikrinęs skeptikų argumentus bei ortodoksų kontrargumentus, padariau išvadą, jog skeptikai daug geriau pagrindė savąją versiją. Dauguma faktų rodo, kad „Viljamas Šekspyras“ buvo XVII amžiaus Oksfordo grafo Edvardo de Verė naudotas pseudonimas ir kad tikrasis V.Šekspyras (Shakspere ar Shaxpere, gal Shakspeyr, ar Shagspere, ar Shaxbere — Stratforde šeimos pavardė buvo rašoma įvairiai, bet visada be pirmosios „e“; todėl ją tardavo truputį kitaip — su trumpąja „a“ – negu Shakespeare) buvo tik turtingas pirklys, kurio biznis nuvedė jį į Londoną, bet kuris nieko bendra neturėjo su dramų rašymu. Tad galima teigti, kad de Verė prisidengė V.Šekspyro vardu ir viešai statė pjeses. Gyvam esant jis nebuvo laikomas rašytoju ir net pats nepretendavo juo būti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija