Atnaujintas 2007 birželio 1 d.
Nr.42
(1539)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Operacija – Stačiatikių Bažnyčių susijungimas

Petras KATINAS

Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje Rusijos prezidentas V.Putinas, tarsi koks stačiatikių šventasis, dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje ir pamaldose, skirtose dviejų Stačiatikių Bažnyčių susivienijimui: oficialiosios Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ir Rusų Stačiatikių Bažnyčios Užsienyje. Ši Stačiatikių Bažnyčia atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato tuoj po bolševikų revoliucijos. Ją įkūrė nuo bolševikų teroro spėję pabėgti rusų dvasininkai. Oficialiai tą atsiskyrimą Stačiatikių Bažnyčia Užsienyje paskelbė 1927 metais, kai Dzeržinskio čekistų terorizuojamas patriarchas Tichonas buvo priverstas paskelbti, kad gailisi savo „antisovietinių pamokslų ir veiklos“ bei pareiškė apie savo lojalumą bolševikų valdžiai. Beje, Rusų Stačiatikių Bažnyčia Užsienyje buvo įkurta 1924 metais Serbijoje. 1945-aisiais Stalino apdovanotas Darbo raudonosios žvaigždės ordinu Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus I kreipėsi į tos Bažnyčios vadovus, ragindamas sugrįžti į „motinos Bažnyčios glėbį“ ir atsisakyti savo antisovietinės veiklos.

V.Putinas ir buvo dabartinio abiejų Stačiatikių Bažnyčių susijungimo iniciatorius. 2003 metais lankydamasis Niujorke jis susitiko su Bažnyčios užsienyje vadovu metropolitu Lauru, kuris dabar su Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių patriarchu Aleksijumi II ir pasirašė susijungimo sutartį, pabrėžiant savo tarnystę „tikėjimui ir šaliai“. Daugelio apžvalgininkų nuomone, šis susijungimas naudingiausias V.Putinui, nes per turtingas ir įtakingas Stačiatikių Bažnyčios Užsienyje struktūras įvairiose šalyse galės propaguoti ne tik savo imperinę politiką, bet ir skleisti „didžiosios rusų tautos“ idealus. Kita vertus, iš KGB struktūrų išėjęs V.Putinas puikiai žino, kad KGB turėjo ir turi daugybę savo agentų ir šnipų tarp Stačiatikių Bažnyčios hierarchų. B.Jelcino laikais ne kartą buvo skelbiama, kad kai kurie labai aukšti Stačiatikių Bažnyčios hierarchai, netgi metropolitai, turėjo KGB pulkininkų ir net generolų laipsnius. Todėl visiškai neatsitiktinai nemaža dalis Rusų Stačiatikių Bažnyčios Užsienyje dvasininkų labai skeptiškai vertina tą susivienijimą ir pagrįstai baiminasi, kad stačiatikių dvasininkai, aktyviai bendradarbiavę su KGB, dabar taps Kremliaus propagandos įrankiais.

Galima pažymėti, kad abiejų Stačiatikių Bažnyčių susivienijimas įvyko praėjus 75-eriems metams, kai Sovietų Sąjungoje 1932 m. gegužės 15 d. partijos įsakymu buvo įkurta Kovingųjų bedievių sąjunga („Sojuz voinstvujuščich bezbožnikov“), kuri paskelbė, kad antrasis SSRS penkmečio planas bus galutinis religijos sunaikinimo planas. To tikslo buvo imtasi su didžiuliu bolševikiniu įkarščiu. Pirmiausia buvo uždraustos Kalėdos, Užgavėnės, kitos religinės šventės, o Velykos netgi paskelbtos Koperniko diena. Jauni žmonės buvo verčiami kelti komjaunuoliškas vestuves, kurios vyko visokiausiuose Lenino kampeliuose, kaimo „pirkiose-skaityklose“ ir pan. Jaunieji prisiekdavo ištikimybę Lenino portretui, vestuvinių dovanų gaudavo Markso-Engelso-Lenino-Stalino veikalus. Aišku, praėjus devyneriems mėnesiams po komjaunuoliškų vestuvių ir atsiradus pirmagimiui, buvo rengiamos „raudonosios krikštynos“. Jos buvo vadinamos įvairiai: kai kur oktiabrinomis, kitur – zvezdinomis. Na, o tose oktiabrinose vaikams buvo suteikiami labai egzotiški „patriotiniai“ vardai. Visa Rusija priviso Piatilietkų, Oktiabrinų vardais pavadintų mergaičių, o berniukų populiariausias vardas buvo Vilenas (Vladimiras Iljičius Leninas). Tokių Vilenų po antrosios okupacijos atsirado ir Lietuvoje. Bet labiausiai pagarsėjo ir net bolševikų „Pravdoje“ buvo aprašytas vienas toks labai „susipratęs“ kovingųjų bedievių aktyvistas, kuris, gimus dvynukams, pavadino juos dar niekad negirdėtais vardais – Nebo ir Bebo. Tai yra pirmasis nuo žodžių – nėra Dievo („net Boga“), o antrasis – Bebo – be Dievo („bez Boga“).

Į tą Kovojančių bedievių organizaciją buvo masiškai įrašomi žmonės. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo daugiau kaip 100 tūkstančių šios „kovingųjų bedievių“ organizacijos skyrių. Keista, kad dabartiniai Rusijos komunistai savo demonstracijose ir mitinguose atsineša ne tik Lenino ir Stalino ikonas, bet net stačiatikių kryžius. Jie aiškina, kad draugas Stalinas „Didžiojo tėvynės karo“ metais pasidarė vos ne šventuoju, skatino archirėjus melstis už jo sveikatą cerkvėse (kurių dar buvo likę) ir netgi lankėsi pas vieną aklą moteriškę, kuri neseniai buvo paskelbta stačiatikių palaimintąja. Rusijoje liūdnai juokaujama, kad netrukus dabartinei Kremliaus valdžiai aklai paklusni Stačiatikių Bažnyčia, ypač jos hierarchai, ims melstis už V.Putino sveikatą, kaip būdavo carų ir Stalino laikais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija