|
Vienas prieš jūrą
Netikim knygom.
Netikim meilėm.
Jau rytą skęstam
Tarp žodžių piktų
Dėl lito kito
Brolio negailim,
Lietuvą verčiam
Tualetu?
Šyptelėjus skaidresnei saulutei, kojos pačios per Palangos botanikos parką nuskraidino iki jūros, iki mėlynosios karalystės, kuriai gali pasiguosti kaip artimiausiai mylinčiai sielai, kuriai niekada neatsuksi nugaros, kuri yra visų menų karalienė, valdovė, prieš kurią žmogus klaupiasi, o ne įsakinėja.
Tris 2002, 2004 ir 2005 metų vasaras praleidau tarp Palangos gelbėtojų, tad tvirtai tikiu magiškosiomis Baltijos jūros galiomis. Kai jokie jokie pasaulio vaistai nebepadeda liūstančiai sielai, ir ne tik liūstančiai! kai žmogus nori atlikti savosios sąžinės auditą, kai esi nusivylęs gyvenamuoju momentu, vis godėjančiais raudonvilkiais, kai nori atsijoti, kas yra kas?, Palangoje, Lietuvoje, savuosiuose namuose ir savyje, žinau, paveiksniausias žingsniui ir perpetum mobile rudenėjančiai (?) širdžiai yra takas iš bažnyčios į pajūrį. Ir pajūriu, pajūriu, pajūriu
Stebint paukštį, analizuojant akmenėlio charakterį, horizontą praaugantį laivelį, pakol
Vėl patiki gyvenimo dievybe ir gyvastingąja galybe
Tu prisikrauki
Daržinę sijonų
Ir milijonų,
Dėl kurių nemiegi,
O man palik
Saulėtekių raudonį
Ir Meilės burei
Baltą sausio sniegą.
Už valandžiukės abipusį dialogą vasario 1-ąją Baltija padovanojo atminčiai šias eilutes, kurios šildo ir malonina šiandien. Užrašau viešumai gal bent keli XXI amžiaus skaitytojai irgi pavasariškiau šyptelės?
Bet ne todėl atšokau iki jūrkrančio. Dėl kita ko liūdna.
Tądien asmeninį sveikinimą vasariško jubiliejaus proga nešiau mūsų kurso draugės Vilniaus universitete, išmintingos poetės Marytės Kontrimaitės giminaitei medikei Daivai Veidmonienei, su kuria žaviai nuo jaunumės bičiuliaujasi mano duktė Margarita. Daivos vyras nuveš į Vilnių. Poetei, tremtinei M.Kontrimaitei, su kuria dalyvauta dar pirmojoje, 1965 metų kovą surengtoje tuometės LTSR Švietimo ministerijos mokyklų literatų respublikinėje apžiūroje, dalijomės gal pirmaisiais dvasiniais honorarais, iš kurių vertingiausi poeto Antano Miškinio ir rašytojo Jono Mikelinsko vertinimai, gali pasiguosti taip pat kaip ir Baltijai. Supranta ir sielvartą, ir lietuviškosios latruomenės, atsiprašau, visuomenės, dvasinius nuopuolius, posovietinio laikotarpio moralinės krizės gilumines priežastis.
Dar 2002 metais išleistoje savo satyrinių eilėraščių knygoje Būrai ir strasbūrai išspausdinau Laišką bendraminčiams iš 2002-ųjų gegužės:
Tautiniai vagys,
Ne savo kai ima,
Žadinu vėlei
Aš Kasparą Rimą,
Petrą Dirgėlą
Ir Vladą Braziūną
Argi nematot,
Kodėl žmonės žūva?
Sieloskaudos. Ašaros.
Išverstaskūriai
Ne į Strasbūrą
Velniai žin, kur žiūri:
Kas tik sotesnį
Kaulelį paduos,
Išverstaskūris
Vėl Kremliui parduos
Ateis Kašelionis
Ir Kontrimaitė,
Ogi per Ventą
Pareis net Žemaitė!
Po penkmečio panašios godos:
Vieni už rusus,
Kiti už lenkus,
Širdžių nesopa,
Lietuvai kenkus
Kenkiant! Ciniškai, brutaliai.
Matysi, bus liūdna bent 10-15 metų, nes aplinkui dominuos utėlvedžiai, parsiduodantys bet kam, persergėjo a.a. tėvas Palangoje 1990 metų gegužės pradžioje.
Kada ramiai gyvensime? Negi mūsų Valstybė pavirs pelenais, o viltys nuodėguliais? liūdnai mąsčiau gal tūkstantąjį kartą regėdamas Palangos centre įžūliai bevypsant godulio supleškintinto Kurhauzo nuodėgulius. Tebėra. Nuo 2002-ųjų rugpjūčio! Prieš pat Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus akis. Prieš visą Europą. Prieš viso pasaulio svečius. Man gėda, kad dėl to ligi šiol nesigėdijo nė vienas buvęs Palangos meras, nė vienas Premjeras ir, deja, Prezidentas. Būtų ūkininkas, pasikviestų į Vilnių ir verslininkus, ir savivaldybės atstovus, nubartų ir paklaustų: Kada griuvėsių nebeliks?
Kada ramiai gyvensime, jūra? klausiau ją. Jūra dabar dar pati įniršusi ir kerštauja kranto gyventojams, kad neatsakingai teršia gamtą, ir būsimosios žmonijos kartos gali graudžiai verkauti, patirti didelį diskomfortą atšylant žemėje klimatui. Jau net ir Palangoje jūra kerštauja žmonėms už jų nepasotinamą godulį, už įžūlumą, netgi Dešimties Dievo įsakymų nepaisymą. Viduržiemio audros Birutės kalno pašonėje sausį atsikando 10-12 metrų stataus kranto ir pūste nupūtė namo dydžio pušeles tolyn, Švedijos ir Latvijos link.
Betgi kitaip ir būti negali. Žmonės visai nepaiso gamtos dėsnių. Neklauso paukščio, o gėlės tik spalvotų žolių verslas. Pinigų krante, Lietuvos pajūryje, tik sandėriai, mobilūs suokalbiai, ką ir už kiek dar galima parduoti.
Dar nėra Lietuvio.
Dar nėra Tautos, kokia buvo 1918-1940 metais. Vėliau iki mūsų! po kančių Sibire, po šūvių pokaryje raudonųjų, komunistinių okupantų, amoralusis kokteilis:
Imperija naikina
Lietuvą lietuviais:
Sielamušiai
Juk savo darbą žino,
Kas ligi šios minutės
Dar nežuvo,
Tą nužudys (?)
Konteineryno žinios.
Kol kas daugelis nepriklausomos Lietuvos valstybei simpatizuoja ir dėmesio skiria tiek, kiek turi banko sąskaitoje.
Ir svarsto galimybes nupirkti, supirkti atkakliuosius.
Man smagu, kad tvirtabalsių monsinjoro Alfonso Svarinsko choristų lengvai nenupirks. Ir profesorės Vandos Zaborskaitės, didžiojo Maironio kūrybos tyrėjos, visais laikais ištikimai atsidavusios nepriklausomos savigarbos, išdidžios Lietuvos sielai. O kas yra tarnauti Lietuvai? klausia profesorė. Tai ir laikytis pilietinių nuostatų, rodyti visuomeninį idealizmą, nesavanaudiškumą, prireikus nebijoti aukos ir savęs atsižadėjimo. (
) Turime pakankamai gerų įstatymų, bet didžiausia bėda, kai jų nesilaikoma. Jeigu valstybės pareigūnai bei tarnautojai sąžiningai jų laikytųsi, Lietuvoje gyvenimas būtų kur kas šviesesnis ir žmoniškesnis, galbūt dingtų svarbiausia priežastis, skatinanti tūkstančius tautiečių palikti Lietuvą.
Vienas prieš jūrą aš klausiau:
Kaip mums toliau elgtis, Baltija?
Ir ji man atsakė:
Tik nepavirskite po vieną tik savo reikalų sprendžiančiomis sraigėmis.
O aš pasiūlyčiau artimiausioje giraitėje, migluojančiame šabakštyne, palikti savąsias pavydo ir godulio išnaras. Šitaip greičiau priartėtų lietuviškoji dvasinė giedra.
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Palanga
© 2007 XXI amžius
|