Atnaujintas 2007 birželio 6 d.
Nr.43
(1540)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ne ta pati...

Ne tokios Lietuvos ilgėjosi lietuviai emigracijoje: romantika papuoštos ir ilgesio idealizuotos, o ne komunistų ir KGB rezervininkų valdomos.

Ne tokios Lietuvos siekė ir mūsų tėvai: Gulagus atkentėję, Baltijos kely atstovėję, Seimą plikomis rankomis apgynę.

Ne tokią ją įsivaizdavome ir mes. Iš „Mažosios Amerikos“ ubagų kraštu tapusią, į turtingų vagių elitą ir nuskurdėlių daugumą padalytą, į neviltį įstumtą ir po visą pasaulį duoneliauti išvarytą.

Ir Prezidentas savo metinėje kalboje konstatavo, kad vyksta Lietuvos tapatumo krizė. Kalba šalyje sutikta įvairiai. Valdančiosios mažumos atstovus dėl išsakytos kritikos pranešimas suerzino, o kai kuriuos netgi labai įžeidė. Kitiems – negausiai visuomenės daliai – suteikė vilties, kad „elitas“ sukrus, pradės pagaliau rūpintis valstybės ir Tautos reikalais. Treti – o jų mūsų visuomenėje dauguma – į Prezidento kalbą reagavo abejingai. Kai kas išklausė, kai kas perskaitė ir pamiršo. Nes yra įsitikinę, jog Lietuvoje artimiausiu metu niekas nesikeis: kaip buvo padrika ministrų kabineto veikla sprendžiant ekonominius, socialinius ir kitus klausimus, taip ir bus, kaip buvo išsikerojusi korupcija, taip ir liks.

Nedaugeliui įstrigo pranešime pasakyti žodžiai: „Pastarieji metai mums visiems skaudžiai patvirtina tiesą – bendrų tikslų, socialinės partnerystės, tikėjimo valstybe ir pasitikėjimo bendrapiliečiais stoka, pilietinis ir politinis susvetimėjimas privedė Lietuvą prie valstybės tapatybės krizės“.

Tai – fakto konstatavimas, o kas sudarė prielaidas, Prezidentas pamiršo paminėti. Žvilgtelėkime į dabartinės valdančiosios mažumos ir Seimo veiklą. Ar ne čia glūdi didėjančio susvetimėjimo ir visuomenės susiskaldymo šaknys? Kodėl „valstybininkams“ nekyla mintis, kad jų veikla sukuria situacijas piktavališkai rankai pabarstyti tokias „smulkmenas“ valstybės kūrimo kelyje, jog pradedame nebesuvokti, kas esame ir kur atsidūrėme? Ar ne todėl ligšiol nėra net pilietinės visuomenės užuomazgų, visose visuomenės grandyse tvyro nepagarba, agresija, cinizmas, susvetimėjimas?

Šios „smulkmenos“ nesibaigiančių stambių skandalų fone dažnai lieka nepastebėtos O jeigu pažangioji visuomenės dalis sureaguoja ir bando priešintis skleidžiamai blogybei, „elitas“ arba apsimeta, arba iš tikrųjų nesuvokia visuomenės nerimo. Juk atvira paslaptis, kad su kiekviena kadencija prašmatniuose Seimo rūmuose karaliaujančiųjų ir intelektas, ir erudicija vis labiau ritasi žemyn.

Kaip lašas po lašo akmenį pratašo, taip ir šios „smulkmenos“ atlieka savo juodą darbą – daro Tautą vis abejingesnę, nelinkusią mąstyti, pasiduodančią kryptingos propagandos įtaigai. O gal kažkam to ir reikia. Vyriausybės sukurta vardų ir pavardžių įstatymo projekto rengimo grupė šiomis dienomis tai pačiai Vyriausybei pasiūlė valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose vardus ir pavardes leisti rašyti ne tik lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis. Jei „valstybininkai“ pritars projektui, asmenvardžiai, kuriuose yra, pavyzdžiui, raidės „q“ ar „w“, bus rašomi nekeičiant šių raidžių į lietuviškas „k“ ir „v“. Taigi teks papildyti ir lietuvišką raidyną!

Kodėl sukurptas tokio įstatymo projektas? Esmę atskleidžia Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius Paulius Koverovas: „Įstatymo tikslas – kad pavardė būtų rašoma tokia, kokia iš tiesų yra, o ne keičiama. Jeigu lenkišką pavardę perrašome lietuviškais rašmenimis, iš esmės ji yra iškraipoma. Pavardė turi būti rašoma tokia, kokia ji yra atitinkamoje kalboje“. Štai kur šuo pakastas! Įstatymo projektas taikomas būtent tik lenkams? Galima pagalvoti, kad pasaulyje kitų tautų nėra, kurias irgi vertėtų tokiu keistu būdu gerbti naikinant lietuvių kalbą. Gal P.Koverovas nežino, kad Lietuvoje gyvena 114 tautų? Argi tokiu nekaltu pretekstu nesiekiama lenkinti lietuvių Tautą? Tuo pažeidžiant kitų tautų lygių galimybių teises.

Kai prieš keletą metų bandymas „prastumti“ privalomą lenkiškų pavardžių rašybą slaviškais rašmenimis sulaukė didelio pasipriešinimo, tokiems lietuvių kalbos koreguotojams teko ieškoti kito kelio. Dabar kaip nepramušamu skydu dengiamasi Europos Sąjungos reikalavimais. „Vienos kalbos rašmenis pakeitus kitos kalbos rašmenimis, iš esmės pakeičiama žmogaus tapatybė“, – postringauja įstatymo projektą rengusios darbo grupės narė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė. O ji, pasirodo, svarbiau nei valstybės tapatybė. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos gyventojai nuolat keliauja, ilgiau ar trumpiau gyvena ir dirba vis skirtingose šalyse, toks pavardžių perrašinėjimas kelia daug keblumų. Tai gal ES pasiūlyti esperanto kalbą? Ir viskas būtų išspręsta! Kaip taikliai pastebi politikos apžvalgininkas Saulius Spurga, „kažkas dar pridūrė, kad tokie yra Europos Sąjungos reikalavimai ir standartai: tikru europiečiu ir pasaulio piliečiu gali tapti tik „blaiviai ir objektyviai“ įvertinęs savo priklausomybę tautai“. Tuo tarpu būtų daug garbingiau pateikti ES mokslo komisijai pasiūlymą studijuoti lietuvių kalbą kaip vieną iš seniausių Europos kalbų, vis dar gyvą ir besivystančią. Juk studijuojama lotynų kalba, nors ir mirusi? O J.Palionytė siūlo mūsų reliktinę kalbą sunaikinti dar tautai esant gyvai!

Dar baisesnę „charakiri“ Lietuvos valstybingumui sugalvojo parlamentarai – Lietuvos ir Lenkijos valstybės 1791 m. gegužės 3-iąją priimtos konstitucijos dieną paversti šventine siūlo konservatorius Emanuelis Zingeris ir tokį Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą užregistravęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Darbo partijos narys Virginijus Domarkas. Kas gudriai slepiama po šiuo siekiu, pateikiant net klaidinantį dokumento pavadinimą. Autentiškas jo pavadinimas – „Lenkijos valstybės ir Lietuvos Konstitucija“. Atsiverčiame ir skaitome. Konstitucijos preambulėje rašoma: „Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties konfederuotu Seimu, atstovaujančiu lenkų tautai...“. Taigi jau nuo pirmųjų eilučių aišku, kad ne lietuvių tautos interesus ši Konstitucija turėjo ginti. Tik Tautos savigarbos pamynimu, istorijos iškraipymo įteisinimu ir valstybės tapatumo naikinimo tęstinumu reikėtų vertinti Užsienio reikalų ministerijos ir istorikų Alfredo Bumblausko, Alvydo Nikžentaičio bei Edmundo Rimšos pritarimą priversti žmones minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo dieną.

„Ši konstitucija – tai lenkų politinės valios triumfo diena, todėl Lenkijoje ji gali būti ir valstybinė šventė. Lietuvai tai istorinio valstybingumo galutinės kapituliacijos diena. Iki to meto, kai Lietuva buvo okupuota rusų carų, ją juridiškai jau buvo aneksavusi Lenkija. Koks sveikas pilietinis protas gali sutikti su siūlymu, kad šiandien Lietuvos Seimas tą gedulo dieną skelbtų pasididžiavimo verta diena?“, – įspėjama tautinių partijų koalicijos „Tautos frontas“ pareiškime Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Negali būti, kad du parlamentarai, komisija, Užsienio reikalų ministerija ir toks būrys žinomų istorikų ėmė ir taip apsižioplino? O gal, neduokdie, ir kokias piktas užmačias turėjo? Pabandome pasiaiškinti, kur čia šuo pakastas?

Konstitucija nusirašyta nuo Statuto, tik dar šiek tiek papildyta lenkų naudai ir, ko gero, žydų turto neliečiamumo garantijai. Štai ir visas nuogut nuogutėlis E.Zingerio interesas. Bet kodėl prie jo prisidėjo toks būrys lietuvių? Jų vaidmuo šiame reikaliuke aiškiai nedoras, jei nepasakytume tiksliau. O lietuvių kalboje yra labai daug vaizdingų ir stiprių žodžių (būdvardžių ir veiksmažodžių), nusakančių šią Lietuvai žalingą situaciją.

Šios konstitucijos šventimo įteisinimas kaip Trojos arklys turėjo atverti duris į nustekentą Lietuvos iždą, kaip kad atidarė Šveicarijos bankų saugyklas žydų naudai.

Metinio pranešimo išvakarėse Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklose apsilankęs V.Adamkus pašiurpo, kaip Lietuvos lenkų rinkimo akcijos valdomos šių rajonų savivaldybės rafinuotai ignoruoja lietuviškas mokyklas. Atsako Prezidentui su nežaboto įžūlumo ir paniekos Lietuvos valstybei proveržiu nereikėjo ilgai laukti. Kitą dieną po V.Adamkaus kelionės Šalčininkų rajono savivaldybė nutarė panaikinti lietuvišką mokyklą! Ar apie tai plačiau informuota visuomenė? Deja, ne. Juk reikia skambinti visais varpais, kad pabrėžtinai pažeidžiama LR Konstitucija, jau nekalbant apie Lygių galimybių įstatymą. Ar į valstybės pagrindus griaunančius veiksmus reagavo G.Kirkilas, V. Muntianas? Ne. Ar Darbo partijos nario Virginijaus Domarko vadovaujamas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sureagavo, kodėl piktavališkai griaunama švietimo sistema? Ne. Ar liberacentristo Armino Lydekos vadovaujamas Seimo Žmogaus teisių komitetas nagrinėja, kodėl savoje valstybėje pažeidžiamos žmogaus teisės siekti mokslo gimtąja, valstybine kalba? Ne.

O juk mokykloje dedami pagarbos, meilės ir ištikimybės valstybei pamatai. Mokykla – tai tautinės dvasios židinys. Vadinasi, lietuviai Lietuvoje to židinio ir neturi. Bet valdžiukei tai nesvarbu.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto paskelbtoje tyrimo medžiagoje apie Lietuvos saugumo departamento grėsmę nacionaliniam saugumui yra užfiksuotas faktas, jog buvusio saugumo vado Mečio Laurinkaus iniciatyva daug metų buvo slepiama informacija apie kai kurių asmenų bendradarbiavimą ar priklausymą KGB struktūrai. Kas gali paneigti, kad šie asmenys ir po 1990 metų nedirbo sovietinės represinės struktūros naudai ir nėra „prikišę nagus“ prie valstybės tapatumo krizės? M.Laurinkus žinojo, kad A.Pocius yra KGB rezervo karininkas, bet apie tai nutylėjo Seime teikdamas rezervininko kandidatūrą į VSD vadovo postą. Kad A.Pociaus vadovaujama struktūra irgi prisidėjo prie valstybėje išsikerojusio korupcijos voratinklio, abejonių nekyla. Paklaustas, ar teisinga buvo skirti A.Pocių VSD vadu, arogancija bei įžūlumu garsėjantis dabartinis diplomatas atrėžė: „Manau, tai buvo labai protingas sprendimas, nes aš pats jį priėmiau“. Kad kažkam naudingas – akivaizdu. Kad labai protingas sprendimas – abejotina, nes jau tik toks prisipažinimas rodo autoriaus trumparegiškumą. Juk jis faktiškai prisipažino ir pats esąs iš to paties kelmo spirtas! Tad ir M.Laurinkus ne toks jau nekaltas avinėlis – jis irgi prisidėjo prie valstybės politinės krizės. Jei tai suvokiama aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ir jis neatšaukiamas iš diplomatinės tarnybos, Tautai lieka vienintelis kelias – galvoti, jog tokia veikla M.Laurinkus nuoširdžiai tarnavo ir tebetarnauja ne valstybei, o valdančiajam „elitui“. Tai yra buvusiems ir nepražuvusiems komunistams ir kagėbistams.

Kadangi M.Laurinkaus nuopelnai valstybės saugumo baruose tokie svarūs, Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius Raimundas Lopata kviečia diplomatą pasidalyti patyrimu su būsimais diplomatais. Ar „nenušvilps“ studenčiokai ir jo kaip A.M.Brazausko?

O mums lieka tik pasvarstyti: kaip ši situacija prisidės prie augančio nepasitikėjimo visomis valdžios struktūromis ir tapatumo krizės didėjimo? Pasvarstyti ir nuspręsti. O nusprendus imtis priemonių padėčiai taisyti. Juk rinkimai į Seimą čia pat!

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,
kriminologė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija