|
Didis Kristaus pirmtakas
Vienas žinomiausių šventųjų Jonas Krikštytojas, kuriam ir vardo suteikimas buvo ypatingas. Kai, laikantis žydų Įstatymo apeigų, aštuntą dieną susirinkę žmonės (pagerbdami tėvą) norėjo vaikelį pavadinti Zachariju, visų nuostabai motina Elzbieta, Dievo malonės įkvėpta, ryžtingai ištarė: Jis vadinsis Jonas (Lk 1, 60).
Šio vardo reikšmė labai prasminga Dievas yra maloningas. Išties Viešpaties maloningoji ranka Joną Krikštytoją lydėjo visą gyvenimą. Pasitvirtino pranašiški Zacharijo žodžiai: O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties Jam kelio nutiesti; tu mokysi Jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo (Lk 1, 76-77).
Kai Cezario Tiberijaus valdymo laikais (romėnai Palestiną valdė 14 m. 37 m. po Kristaus), Jonas Krikštytojas pradėjo skelbti atgailą: Taisykite Viešpačiui kelią! (...) Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą (Lk 3, 4. 6), tuomet ateinančioms pas jį krikštytis minioms jis sakė: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! (Lk 3, 8).
Jonas neragino žmonių eiti į dykumą ir ten (kaip jis pats darė) gyventi atsiskyrėlio atgailautojo gyvenimą. Beje, pavieniai asmenys visais laikais Dievo šaukiami vienumoje dvasia vis augti dangui ir melstis už nusidėjėlių atsivertimą. Tačiau daugeliui yra skirtas kitas kelias ir jį nurodė Jonas Krikštytojas. Jis iš visų žmonių pirmiausia reikalavo teisingumo, vidinės drausmės, sąžiningo pareigų atlikimo ir susiklausymo.
Jono pamokymai ir šiais laikais yra naudingi. Jei žmonės stengiasi krikščioniškai atlikti savo pareigas, ar jie nėra šviesa pasauliui ir sąžinės priekaištas tiems, kurie, pavyzdžiui, būdami valdininkai ir politikai, užsiiminėja korupcija arba trokšta bet kuria kaina vien tik pasipelnyti?..
Nors Jono mokymas apie atgailą ir teisingumo būtinybę buvo pajėgus pakeisti žmogaus gyvenimą, tačiau jis dar nebuvo tobulas, nes be tikros atgailos vaisių kiekvienam žmogui, kaip ištroškusiai elnei vandens, reikėjo paties gyvojo Dievo, kuris ir buvo Jono lūpomis ir visu jo gyvenimu skelbiamas: ...Ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi (Lk 3, 16).
Taigi tik Jėzus Kristus yra tikrasis mūsų gyvenimo Viešpats. Jis ne vien perkeičia žmogaus vidų, bet drauge su kitais Švč. Trejybės Asmenimis su Šventąja Dvasia ir Tėvu ateina pas kiekvieną geros valios žmogų ir net apsigyvena jo širdyje (plg. Jn 14, 23).
Atrodo, ko dar gali tokiam laimingam žmogui trūkti. Tačiau čia būtinas krikščioniškas nuoseklumas ir pastovumas. Dar kartą pažvelkime į Joną Krikštytoją: jis, gyvendamas ir mirdamas kaip Kristus, įvykdė Dievo valią iki paskutinio atodūsio. Jis, kaip mūsų Mokytojas, kaip kitus mokė, taip ir pats gyveno ir, laimėdamas kankinio vainiką, amžiais džiūgauja danguje.
Jis mus ir dabar pas Dievą teužtaria, kad ir mes, šventųjų palaikomi ir jais sekdami, laimėtume tai, už ką jie amžinai (su iškiliausiąja Dievo Motina) dėkoja vieninteliam Jam.
Kun. Vytenis VaŠkelis
© 2007 XXI amžius
|