|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vis giliau į esmę veskite kitus
Tą birželio 3-iosios popietę (tai buvo Švč. Trejybės šventė ir Tėvo diena) Utenos muzikos mokyklos mokytoja Dalia Juodeškienė nedidelį būrelį savo auklėtinių po šv. Mišių pakvietė į parapijos namų salę koncertuoti. Susirinkusieji gėrėjosi (net iki ašarų) gražiomis melodijomis, žavėjosi jaunųjų atlikėjų gabumais, iniciatyva, taip pat jų kilniais siekiais juk meno žmonės pasaulį daro gražesnį, turtingesnį. |
||
|
|
||
|
Abiturientų atsisveikinimas su mokykla
Nors mokyklose jau praėjo valstybinių egzaminų įkarštis, noriu prisiminti pačiame pavasario žydėjime vykusią abiturientų paskutinio skambučio šventę Pane-vėžyje, Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje šv. Mišias aukojo mokyklos kapelionas kunigas Mindaugas Kučinskas. Jis sveikino mokslus bebaigiančią šeštąją Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos abiturientų laidą, jų tėvelius, mokytojus. |
||
|
|
||
|
Visam gyvenimui įsimintina šventė
Vasara vaikų Pirmosios Komunijos švenčių metas, kai bažnyčios sulaukia tarsi gulbių išsipusčiusių mergaičių, baltais marškinėliais pasipuošusių berniukų, kurių rankose žalių rūtų šakelėmis padabintos žvakutės... Tai išvydus ne vienam tikinčiajam ir ašara nusirita skruostu, prisiminus savo Pirmąją Komuniją sovietmečiu, kai ji būdavo atliekama slaptai ir be iškilmių, dargi skubotai jai pasiruošiant. |
||
|
|
||
|
Buvome Romoje, bet Popiežiaus nepamatėme Prisiminimai iš Žemaičių Kalvarijos
Pokario metais dirbau pas gimines tarnaite. Jie buvo neturtingi naujakuriai. Šeimininkas buvo išvažiavęs su arkliais prie darbų į Vokietiją. 1946 metais su vyresne drauge sutarėme eiti į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Iš Veiviržėnų parapijos iki Žemaičių Kalvarijos (55 kilometrai) pėsčiomis eiti tuoj po karo buvo nejauku. Miške buvo daug partizanų, buvo ir stribų. Kalvarijoje pasisekė. Gavome gerą vietą nakvynei. Pasitaikė pamaldžios moterys, matyt, šiek tiek padedančios bažnyčiai. Šeimininkė Eugenija patarė laukti sekmadienio. Ji pasakė: Būsit buvusios Romoj, o popiežiaus nemačiusios. Mat mes nuėjome liepos 2-ąją. Tai buvo vidurys savaitės, o didieji atlaidai būna sekmadienį. Žmonių dar buvo mažai, daugiausia vietiniai. Matėsi atvykusių vienuolių. Miestelis beveik tuščias. Nesimatė prekeivių, nei maldininkų, būriais vaikščiojančių po kalnus. Pas tą šeimininkę mudvi pasilikome. Buvome reikalingos, nes padėjome pinti vainikus kalnų koplyčioms papuošti. |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |