Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Katalikų Bažnyčia – viena tikra Bažnyčia

Mindaugas Buika

Apaštalinė įpėdinystė yra vienas pagrindinių Bažnyčios elementų

Poreikis ištaisyti klaidas ir dviprasmybes

Tikėjimo doktrinos kongregacijos naujajame dokumente, pavadintame „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymą apie Bažnyčią klausimus“, dar kartą patvirtinta svarbiausia ekleziologinė nuostata, kad Kristaus įsteigtoji Bažnyčia išlaiko savo pilnatvę tik Katalikų Bažnyčioje, nors kai kurie jos elementai pasireiškia ir kitose atsiskyrusiose Bažnyčiose bei bažnytinėse bendruomenėse. Popiežiaus Benedikto XVI peržiūrėtas ir leistas skelbti dokumentas šią Bažnyčios viziją aptaria II Vatikano Susirinkimo dogminio (konstitucija „Lumen gentium“) ir ekumeninio (dekretas „Unitatis redintegratio“) mokymo kontekste.

Dokumente, kurį pasirašė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas amerikietis kardinolas Viljamas Levada, svarstant Bažnyčios prigimties ir identiteto bruožų temą, gausiai remiamasi popiežių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II mokymu bei ankstesnėmis doktrininės kongregacijos intervencijomis, kai jai vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI). „Atsakymus“ lydinčiame komentare, kurį publikavo Vatikano oficiozas „L’Osservatore Romano“, pažymima, kad tuo dokumentu norėta patikslinti kai kurių ekleziologinių nuostatų autentišką prasmę dėl šiuolaikinėje teologijoje pasitaikančių klaidų ir dviprasmybių, kurios gali sukelti painiavą bei abejones tarp tikinčiųjų.

Štai pirmojo klausimo „Ar II Vatikano Susirinkimas pakeitė katalikiškąjį mokymą apie Bažnyčią?“ komentare pastebėta, kad pastaraisiais keliais dešimtmečiais minėtame Susirinkime (1962–1965) priimti dokumentai „buvo ir tebėra klaidingų interpretacijų objektas“. Kartais netgi aiškinama, kad Susirinkime padaryti doktrinos pokyčiai gali būti prilyginti „Koperniko revoliucijai“ astronomijoje.

Teologiniuose II Vatikano Susirinkimo dokumentų svarstymuose kai kurie teiginiai reliatyvizuojami perdėtai, išryškinant vienus teiginius, bet sąmoningai nekreipiant dėmesio į kitus, atsižvelgiant į iš anksto susiformuotas individualias ekleziologines nuostatas. Kai kurių teologų darbuose pasitaikančias klaidas bei netikslumus galėjo lemti ir į bažnytinę sferą dogminėje konstitucijoje „Lumen gentium“ įvestos naujos Dievo tautos, vyskupų kolegialumo ir santykio su Popiežiaus primatu sampratos, atnaujintas individualių Bažnyčių Visuotinėje Bažnyčioje supratimas, Bažnyčios koncepcijos ekumeninis taikymas, jos atvirumo kitoms religijoms iškėlimas.

Šios problemos ir sukėlė poreikį dar kartą suformuluoti bei apsvarstyti minėtą pirmąjį klausimą, ypač kada popiežius Paulius VI vienoje savo kalboje nurodė, kad II Vatikano Susirinkimas ženklino „naują epochą Bažnyčioje“, kurioje labiau ištirtas ir parodytas „Kristaus sužadėtinės (Bažnyčios) tikrasis veidas“. Kaip tik remdamasi Jono XXIII ir Pauliaus VI mokymu savo naujajame dokumente Tikėjimo doktrinos kongregacija, atsakydama į pirmąjį klausimą, patvirtino, kad II Vatikano Susirinkimas nenumatė pakeisti ir nepakeitė iki tol buvusio mokymo apie Bažnyčią. Jis buvo tik labiau pagilintas, organiškai artikuliuotas bei išsamiau paaiškintas.

Reali Kristaus Bažnyčios egzistencija

Taip pat aktualus ir antrojo klausimo, patvirtinant, jog Kristaus Bažnyčia išsilaiko (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, išsamesnis paaiškinimas naujajame Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumente. Čia vėlgi gali iškilti pavojus Bažnyčios vienybės ir vienatinumo supratimui dėl pasitaikančių tvirtinimų, kad Kristaus įkurtoji Bažnyčia neva gali turėti daugiau negu vieną egzistavimo išraišką (subsistenciją).

„Atsakymų“ komentare pasiremiama 1973 metų Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumente „Mysterium Ecclesiae“ nurodytu perspėjimu, kad, remiantis minėtu klaidingu teologiniu supratimu „Kristaus Bažnyčią galima įsivaizduoti kaip pilną sankaupą dabar esančių Bažnyčių arba bažnytinių bendruomenių, kurios tuo pat metu yra pasidalijusios ir vieningos“. Taip pat remiantis minėtomis nuostatomis galima manyti, kad „Kristaus Bažnyčia dabar iš viso neegzistuoja konkrečia forma“, tarsi tai būtų tik siektinas idealas per skirtingų „seserų Bažnyčių“ susiliejimą ar susivienijimą, kuris vyktų lygiateisiu dialogo keliu.

Kaip tik atsiliepdama į panašias spekuliacijas dėl Kristaus Bažnyčios „gebėjimo išsilaikyti kitose krikščionių Bažnyčiose“, kurias vienoje knygoje pateikė „išsilaisvinimo teologijos“ kūrėjas brazilų kunigas Leonardas Bofas, Tikėjimo doktrinos kongregacija 1985 metais savo notoje pabrėžtinai priminė, kad konstitucijoje „Lumen gentium“ įvestas terminas „subsistit in“ paaiškina, jog tikroji Bažnyčia turi tik vieną „subsistenciją“, t. y. Katalikų Bažnyčią. Už jos regimų ribų yra tik iš esmės katalikiški elementai ir vedantys į Katalikų Bažnyčią.

Gilią ekumeninę prasmę turi minėtuose II Vatikano Susirinkimo dokumentuose sąvokos „subsistit in“ („laikosi, glūdi“) įvedimas vietoj įprasto veiksmažodžio „est“ („yra“), kai kalbama apie ryšį tarp Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios. Naujajame Tikėjimo doktrinos dokumente aptariant šių žodžių pakeitimą, atsakyme į trečiąjį klausimą pasiremiama Susirinkimo dokumentų citatomis, patvirtinančiomis Kristaus Bažnyčios elementų buvimą nekatalikiškose krikščionių bendruomenėse.

„Esama gausių šventumo ir tiesos pradmenų“ ir šalia Katalikų Bažnyčios regimos struktūros, bet jie, „kaip dovanos, priklausančios Kristaus Bažnyčiai“, yra „akstinas katalikiškai (visuotinei) vienybei“, teigiama dogminėje konstitucijoje „Lumen gentium“. Tuo tarpu Susirinkimo dokumente apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ sakoma, kad „nors… atsiskyrusios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai“.

Apaštalų įpėdinystė ir sakramentai – svarbiausi bruožai

Taigi nors Kristaus Bažnyčia visiškai tapatinama su Katalikų Bažnyčia, bet kartu taip pat negalima tvirtinti, jog už Katalikų Bažnyčios ribų visiškai nėra bažnytinių elementų, tarsi ten egzistuotų kažkokia „nebažnytinė tuštuma“, teigiama naujojo dokumento komentare. Be to, nepaisant kartais pasitaikančių nepagrįstų interpretacijų, pakeitimas „est“ į „subsistit in“ nereiškia, kad Katalikų Bažnyčia nustojo save laikyti viena tikra Kristaus Bažnyčia. II Vatikano Susirinkimas patvirtina, kad Kristaus įkurtoji Bažnyčia, „sudaryta ir suorganizuota šiame pasaulyje kaip draugija, yra Katalikų Bažnyčia, valdoma Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ („Lumen gentium“, Nr. 8).

Kita vertus, pripažindama kitose krikščionių bendruomenėse tam tikrus bažnytinius elementus ir bruožus, Katalikų Bažnyčia jų atžvilgiu demonstruoja ekumeninį atvirumą ir pasirengimą dialogui. Katalikų Bažnyčia toms bendruomenėms yra pasirengusi rodyti „brolišką pagalbą ir meilę“, pripažindama, kad nors ir būdamos netobulos, jos „nėra praradusios reikšmės ir vertės išganymo paslapties atžvilgiu“, teigiama dekrete „Unitatis redintegratio“. Jame pabrėžiama, kad Kristaus Dvasia gali naudoti tas bendruomenes kaip išganymo priemones, kurių galia galutinai atsiskleidžia Katalikų Bažnyčioje. Taigi nors yra tik viena Kristaus Bažnyčia, kuri „laikosi“ („subsistit in“) išskirtiniame istoriniame objekte Katalikų Bažnyčioje, taip pat yra tam tikros bažnytinės realijos, kurios egzistuoja už jos regimų ribų, teigiama naujojo dokumento komentare.

Ta trūkumų turinti bažnytinė terpė, egzistuojanti už Katalikų Bažnyčios ribų, savo verte nėra vienalytė. Tikėjimo doktrinos kongregacijos naujojo dokumento atsakyme į ketvirtąjį klausimą pažymima, kad Rytų Bažnyčioms, kurios nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, II Vatikano Susirinkimo tekstuose suteikiamas „dalinių arba vietinių Bažnyčių“ titulas ir jos apibrėžiamos kaip Bažnyčios seserys dalinėms Katalikų Bažnyčioms. Šis išskyrimas grindžiamas tuo, jog Rytų Bažnyčios lieka dalinėje vienybėje su Katalikų Bažnyčia per apaštalinę įpėdinystę bei jos dėka sakramentinę kunigystę ir galiojantį Eucharistijos celebravimą.

Neabejotinai pripažįstant buvimo dalinėmis Bažnyčiomis išganomąją vertę, naujasis dokumentas negali ignoruoti ir Rytų Bažnyčioms būdingo pažeidimo (defectus), dėl kurio jos kenčia, nebūdamos bendrystėje su Katalikų Bažnyčios regima galva, kuri yra Popiežius, apaštalo šv. Petro įpėdinis. Tai nėra koks nors neesminis išorinis bruožas, bet vienas iš sudedamųjų vidinių principų, dėl kurio Rytų Bažnyčios lieka savajame atskirtos dalinės Bažnyčios netobulume. Dokumento komentare pabrėžiama, jog į šv. Petro įpėdinio, Romos vyskupo, primatą neturi būti žiūrima kaip į kokią konkurenciją dalinių Bažnyčių vadovams vyskupams, bet kaip į privalomą tarnystę tikėjimo vienybei tose ribose, kurios kyla iš dieviškojo įstatymo ir apreiškimu Bažnyčiai suteiktos nepažeidžiamos sandaros.

Ekumeniniam dialogui svarbus pozicijų aiškumas

Pagaliau atsakyme į naujojo Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumento tekste iškeltą penktąjį klausimą paaiškinama, kodėl II Vatikano Susirinkimo ir vėlesniuose magisteriumo raštuose iš XVI amžiaus Reformacijos kilusioms krikščionių (protestantų) bendruomenėms netaikomas „Bažnyčios“ terminas. Skausminga pripažinti, tačiau šios bažnytinės bendruomenės dėl gilaus pažeidimo neišsaugojo apaštalinės įpėdinystės su sakramentine kunigyste bei turinčios galią Eucharistijos celebracijos. Todėl jos negali vadintis Bažnyčiomis tikrąja tos sąvokos prasme ir joms taikomas „bažnytinių bendruomenių“ apibrėžimas. Naująjį dokumentą kartu su Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovu kardinolu V.Levada pasirašęs šios dikasterijos sekretorius italas arkivyskupas Andželas Amatas interviu italų katalikų laikraščiui „Avvenire“ patvirtino, jog minėta nuostata taikoma visoms protestantų bendruomenėms, taigi ir anglikonų bendruomenei.

Drauge dokumento komentare dar kartą primenamas II Vatikano Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą mokymas, kad ir protestantų bendruomenės dėl jose tikrai esančių sušventinimo ir tiesos elementų neabejotinai turi bažnytinį pobūdį ir kartu išganomąją vertę. Už ekumeninį dialogą atsakingos Šventojo Sosto dikasterijos Popiežiškosios krikščionių vienybės pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis savo pareiškime, aptardamas naująjį dokumentą, be kita ko, pastebėjo, jog Katalikų Bažnyčia iš savo žodyno nepašalina termino „protestantiškosios Bažnyčios“, bet tik patikslina, jog katalikų ir protestantų vartojamos „Bažnyčios“ sampratos nėra visiškai tapačios, ir Tikėjimo doktrinos kongregacija dar kartą paaiškino, kur glūdi jų skirtumai.

Taigi aiškiai patvirtindamas katalikiškąjį mokymą apie Bažnyčią, naujasis dokumentas ne tik ištaiso kai kurias klaidingas teologines idėjas, deja, paplitusias katalikiškajame pasaulyje, bet ir pateikia vertingas nuorodas ekumeninio dialogo ateičiai, teigiama „L’Osservatore Romano“ publikuotame dokumento komentare. Jame primenami popiežiaus Benedikto XVI pareiškimai, kad šis dialogas lieka vienu iš prioritetų Katalikų Bažnyčiai. Bet kad jis būtų tikrai konstruktyvus, reikalingas ne tik abipusis atvirumas, bet ir jame dalyvaujančių šalių pozicijų aiškumas, tarp jų ir tvirta ištikimybė savajam tikėjimui.

Katalikų Bažnyčios suinteresuotumą ekumeniniu dialogu ir krikščionių vienybės siekį patvirtina II Vatikano Susirinkimo dekrete „Unitatis redintegratio“ įvesta pilnatvės (unitatis / catholicitatis) samprata. Nors Katalikų Bažnyčia turi išganymo priemonių pilnatvę, tačiau krikščionių susiskaldymas trukdo Bažnyčiai pasiekti jai skirtą katalikiškumo pilnatvę tuose jos vaikuose, kurie, nors sujungti su ja krikštu, bet yra atskirti nuo visiško bendravimo. Taigi, kaip aiškinama dokumento komentare, Katalikų Bažnyčios pilnatvė jau egzistuoja, bet dar turi augti broliuose, kurie nėra visiškoje bendrystėje su ja, ir taip pat jos pačios nariuose, kurie yra nusidėjėliai, „iki jie laimingai pasieks visą amžinosios garbės pilnatvę dangiškoje Jeruzalėje“.

Komentaras užbaigiamas puikia nuoroda iš popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“, kurioje pabrėžiama, kad krikščionio siekiama „vienybė su Kristumi yra taip pat vienybė su tais, kuriems Jis save yra atidavęs“. Kristui galima priklausyti tik esant vienybėje su tais, kurie taip pat Jam priklauso arba dar priklausys. Ši bendrystė stiprina vienybę su Kristumi, taip pat natūraliai skatina visą krikščionių vienybės paiešką.

Apie kitą krikščionių bendruomenių reakciją į Tikėjimo doktrinos naująjį dokumentą dėl mokymo apie Bažnyčią bei ekspertų vertinimus bus rašoma „XXI amžiaus“ ateinančio penktadienio numeryje.

© 2007 „XXI amžius“