Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Amžinai gyvieji

Petras Katinas

Vieno iš pagrindinių Stalino saulės nešėjų į Lietuvą Justo Paleckio anūkas, dabartinis mūsų sostinės vicemeras Algirdas Paleckis, pareiškia, jog didžiuojasi savo senelio nuveiktais darbais, taip pat ir prikeverzotais eilėraščiais. Viename iš jų šis saulės nešėjas rašė: Už žemę, už gyvenimą,/ o ne už tuščią dangų,/ už komunizmą dėsime/ gyvybės turtą brangų. Į mirtį bolševikui eit/ Auka tai prakilniausia./ Už liaudies ateitį/ Žmogus tarybinis vis kausis. Tad ir po septyniolikos atkurtosios nepriklausomybės metų tie bolševikai, dabar pasivadinę socialdemokratais, ir kaunasi nesudėdami bluosto. Štai naujojo partijos genseko G.Kirkilo vadovaujama komanda sugalvojo Vyriausybės atstovams apskrityse nustatyti neterminuotą kadenciją. Tai įžūlus sumanymas įtvirtinti saviškius labai svarbiose politinėse pareigose. Jau ir taip, kur tik pirštu dursi, visur pataikysi į senosios ir puikiai prie jos prisiplakusios naujosios nomenklatūros atstovus.

Bet kitaip ir būti negali. Dar 1990 metų balandžio mėnesį, vos tik paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą, būsimasis LDDP užsienio reikalų ministras Povilas Gylys rašė: „Kas šiandien yra LKP politinė struktūra? Tai – savotiškas turtas, jo nepačiupinėsi ir nepamatysi. Bet tai yra struktūra, jungianti žmones. Ji gali greitai sukviesti žmones siekti tam tikro politinio tikslo“. O jau buvęs, bet vis dar partijai ir Vyriausybei komanduojantis „gelbėtojas, strategas, politikos stumbras, patriarchas“ A.Brazauskas 1992 metų rugpjūčio mėnesį piktinosi Sąjūdžio garbės pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu: „Visa atsakomybė už esamą padėtį tenka tiems, kurie formavo dabartinę politiką, beatodairiškai griovė žemės ūkį, savo sprendimais sukėlė ekonominę, socialinę bei politinę krizę“. Štai tomis išgalvotomis tezėmis tebesivadovaujama ir iki šiol. Visi, nepriklausantys nomenklatūrai, esą yra nemokšos, pikdariai, nekompetentingi, ir vien tiktai Brazausko–Kirkilo–Juršėno–Bradausko gvardija gali valdyti valstybę. Tiesa, dabar į tą amžinai gyvųjų kompaniją įsileisti liberalcentristai ir Seimo pirmininko V.Muntiano „pilietininkų“ grupelė. Apie „valstiečius“ nėra ko ir kalbėti, nes tai tie patys ekskomunistai, pasivadinę ne tik valstiečiais, bet ir liaudininkais. Tarp jų – jokio skirtumo. Arba kaip anksčiau sakydavo, „valstiečiai“ tik atlieka komjaunimo vaidmenį pagal principą: „komjaunimas – partijos pagalbininkas ir rezervas“. Dabar prie to „rezervo“ šliejasi ir liberalcentristai, kurių lyderiai, ypač Seimo nariai Čaplikas su Bogušiu iš kailio neriasi, kad įtiktų savo geradariams. O ką jau kalbėti apie liberalcentristų ministrus – vidaus reikalų R.Šukį ar kultūros – J.Jučą. Savo uolumu jie lenkia netgi pačią naująją socialdemokratę socialinės apsaugos ir darbo ministrę V.Blinkevičiūtę. Seimo pirmininkas, buvęs vienas iš „darbiečių“ šulų, taip pat nevertas jokio pagarbos. Jis „darbo, doros ir darnos“ partijai netgi kur kas patogesnis ir uolesnis nei buvęs A.Paulauskas, kartais suvaidindavęs net savarankišką politiką.

Aišku, ta įsigalėjusi vieno partinio klano vienvaldystė nelabai patinka nustumtiesiems nuo lovio. Pirmiausia – priesaiką sulaužiusiam R.Paksui, kurio statytiniai jau tvarkosi sostinėje kaip namie: įvedinėja savo „tvarką ir teisingumą“, dosniai dalija savo šalininkams žemes netgi šalia Vilniaus oro uosto. Na, o pats R.Paksas vienoje „Žinių radijo“ laidoje netgi įsižeidė, kai laidos vedėja jo partiją pavadino liberalų demokratų. Pasirodo, ją dabar privalu vadinti tik Tvarkos ir teisingumo partija. Žodį „liberaldemokratai“ galima minėti tiktai skliausteliuose. Savo partiją R.Paksas pavadino centro dešiniąja, kuri neva trokšta ne tik daugiau tvarkos ir teisingumo, bet ir daugiau idealizmo, patriotiškumo ir t. t. Tą patriotiškumą neseniai pademonstravo buvęs R.Pakso įtakingiausias patarėjas G.Šurkus, viešai pareiškęs, kad jis „spjaunąs ant tos Lietuvos“. Ką jau kalbėti apie dar vieną R.Pakso finansuotoją ir globėją sovietinės armijos majorą J.Borisovą ar nacionalinio saugumo klausimais patarinėjusį baltarusiškų traktorių ir jų detalių prekeivį R.Ačą. Be to, R.Paksas, kai laimėsiąs savo „neteisėto“ nušalinimo bylą Strasbūro teisme, nes ten, anot jo, teisėjauja padorūs ir kompetentingiausi teisės žinovai bei nepriekaištingi žmonės (kurie net priteisia mokėti solidžias kompensacijas „nuskriaustiems“ KGB karininkams), pažadėjo per artimiausius penkerius metus pasiekti, kad Lietuva pagal bendrojo vidaus produkto dydį patektų į pirmąjį ES šalių dešimtuką, o pagal korupcijos lygį – į nekorumpuočiausių ES šalių penketuko grupę. Tokių planų ir pažadų prieš praėjusius Seimo rinkimus neskelbė net „darbiečiai“. Tad kur jau čia kokiems daukšiams ar graužinienėms lygintis su atkakliai „prezidentu“ tebesitituluojančiu R.Paksu. Štai rugpjūčio mėnesį įvyksiančiame frakciniame paksininkų sąskrydyje Žemaitijoje, liepsnojant deglams, plazdant vėliavoms su ereliais, į partiją urmu bus priimta du tūkstančiai naujų narių! Tokių dalykų nebuvo sugalvoję net SSKP gensekai. Na, nebent garsusis korėjietis Munas, rengiantis masines savo sektos narių sutuoktuves. Įdomu tiktai, kas sugalvojo šią masinio priėmimo į partiją akciją: ar koks nors Rusijos „Almax’as“, ar strategas „sąžinės kalinys“ A.Butkevičius?

Bet tai nekeičia esmės. Todėl žmonėms tikintis, kad vasarą pagaliau pailsėsime nuo politinių intrigų ir populistinių spektaklių, teks nusivilti. Faktiškai naujojo Seimo rinkimų kampanija ne tiktai prasidėjo, bet sparčiai įsibėgėja. Tos kampanijos dalis neabejotinai ir yra Premjero sugalvota neterminuota kadencija Vyriausybės atstovams apskrityse. Tai jie ir bus tie prievaizdai, prižiūrėsiantys, kad rinkėjai (tie, kurie ateis balsuoti) balsuotų „taip, kaip reikia“.

© 2007 „XXI amžius“