Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Lietuvos išgama nebūsiu“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Rimantas Kasparas (1950-1980)

Rimantas Kasparas 1963 metais Šaukėnuose A.GALECKO piešinys

Ir vėl lyg žydintis medis pavasario vitraže man save primena dabar didvyriu laikytinas kuklus, o kilniai didus, nes visuose savo pasirinkimuose oriai ir tautiškai išdidus, jaunas (gaila!) mus palikęs kritikas ir satyrikas, buvęs mano bendramintis visada drąsia kūryba Kelmės rajono Šaukėnų vidurinėje mokykloje, o 1968-1980 metais – Vilniuje, Kelmėje Rimantas Kasparas. Šis darbštusis „skruzdėliukas“, inteligentas-rezistentas rūsčiam tuometiniam universiteto prorektoriui (nėra abejonės, dirbusiam tikrai ne tautai, o priešais Lenino paminklą Vilniuje buvusiai „įstaigai“) ryžtingai pareiškė: „Lietuvos išgama nebuvau ir nebūsiu, gana vieno Kubilinsko“. Gabiam studentui lituanistui prorektorius, paties R.Kasparo liudijimu, Šaukėnuose, tėvų kieme, 1970 metais pasiūlęs arba filosofijos studijas Maskvos universitete, arba studijuoti kalbotyrą Krokuvoje.

Anais laikais!..

R.Kasparas galėjo „padaryti“ stulbinančią karjerą. Juk, būkim atviri, pridėjus dar TSKP nario bilietą, būtum garsus, pinigingas, kaip Kostas Korsakas ar pats Antanas Venclova, ir gydytumeisi spec. poliklinikose, galėtum net rašytnamiui vadovauti… „Kas būtų, jeigu…“

Yra kaip yra: R.Kasparas buvo drąsus, kaip ir Romas Kalanta. Bebaimis, tiesmukas Lietuvos patriotas.

„Lietuvos išgama nebuvau ir nebūsiu“, – atsakė į viliojantį pasiūlymą Vilniaus universiteto prorektoriui lietuvių kalbos ir literatūros specialybės trečiakursis R.Kasparas, o skurdžiame kambarėlyje vakarėjant į pigų sąsiuvinį langeliais užrašė šias eilutes, ir dabar gyvas pomirčio kūrybos rinktinėje „Žvaigždynų ratas“ („Vaga“, 1985). (Pagarbos žodžių čia itin vertas Rimanto bendrakursis, iškilus poetas, knygos sudarytojas Vladas Braziūnas.) Taigi įsijauskime į R.Kasparo satyrinio eilėraščio „Suriebėjusiems“ akcentus:

Pagaliau, ak, pagaliau nurimom,

Kentę šaltį, alkį per naktis.

Po delčios virš tėviškės arimų

Užtekėjo snukių pilnatis.

Sustiprėjo, sustorėjo strėnos,

Ten, kur prašėm – imam reikalaut.

Piramidėm liemenų į žemę įsirėmę,

Egiptietiškas kėsinamės praaugt.

Vienas meta rublį, kitas griebia,

Vienas geria – kitas pristatys, –

Ir ne dainos – anekdotai riebūs

Nužymės mums kelią ateitin.

Skandalingi šių dienų herojai,

Įsisėdę votim dabartin, –

Gal per greit pamiršote pavojus,

Nuovargio ir nemigos naktis?

Kas, kad tyluma ties jūsų vartais,

Kad trumpa naktis, diena ilga, –

Tyko hipertonija, infarktas

Ir širdies išeminė liga.

Patikėkite, dėkingi ainiai

Parašys ant jūsų kapo čia:

„Pagaliau jūs baigėt savo dainą, –

Švietė snukis, o dabar – delčia“.

Komunistai – valdžioje, o satyrikas vartoja žodį „snukis“…

Žvelgdamas į dar „jaunatviškesnes bangas“, menu ir buvusios Šaukėnų vidurinės mokyklos literatų būrelio vadovės Monikos Kančelskienės, nuo 1993 metų liepos besiilsinčios Šaukėnų kapinaitėse netoli nuo buvusio auklėtinio R.Kasparo (1950-1980), pasakojimą 1964 metais: „Pašėlusiai drąsus vaikis, tas mūsų Rimuks. Įsivaizduoji, Gediminai, klasėje uždaviau parašyti temą apie penkiakampę žvaigždę. Rimas didesnę pamokos dalį skaitė po suolu pasidėtą romaną, po to, pakramtęs plunksnakotį, per dešimt minučių parašė: „Penkiakampė? Hmmm… Šuva irgi turi keturias kojas ir vieną uodegą, štai tau ir penkiakampė. Uodegą vizginant ir kojos turi darbo, kai, pataikūnus mėgstantis, numeta kaulą…“

Mokytoja neslėpė, kad „saugumas“ jau teiraujasi, ar „Kaspariukas – ne antitarybinis“. Pasakiau, kad „labai originalus, drąsus, sąmojingas, bet valdžiai nėra pavojingas“.

Mokytoja buvo „likiminis“ Literato žmogus – tik jai užtariant, nutilo net kai kurie „psichine R.Kasparo sveikata“ abejojusieji, ir jis lengvai tapo Vilniaus valstybinio universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentu. Kur netaps: neatsistebėdavome, kaip septintokėlis (!) pamiškių vaikiukas, nė sekundę nedvejojęs, pasaulio žemėlapyje pirštu pataikydavo, kur klausiamas – net… Madagaskarą. „Rimuks – genijus“, – plodavo net vienuoliktokai.

„Abejingieji ir godieji visais laikais parduoda Lietuvą, – ant Kražantės kranto, Kelmėje, menu, 1978 metais geriant sausą vyną „Gintaro krantas“ kalbėjo R.Kasparas. – Parsidavėlių pilna. Maskvai visi užpakalius laižo. Aš nelaižysiu. Turiu universiteto diplomą, beveik vieni penketai, o Kelmės kultūros vedėja Pašilėnuose bibliotekoje vietos gaili, sako, „tas durnius dar knygas padegs“. Neėsiu, bet nesilenksiu! Laimė, mano mamikė taip pat šviesi, kaip Žemaitė, rašytoja. Žinai, jos mylimiausias laikraštis yra „Literatūra ir menas“… Ji mane supranta. Kas nori – tas ir supranta. Aš ne kiekvienu pasitikiu. Štai Klaipėdoje buvau, ten laisvą vyrą, poetą Salį Šemerį pažinau… Braziūnas, Erlickas, Račickas, Venckutė, Girdenis, tu… geri žmonės, tikri lietuviai. Nori apie Leniną? „Nuo paminklo į mus žiūri batai, švarkas ir kepurė…“

Juokiamės abu.

Paskui – vėl rimtai: „Visais laikais Lietuvai reikia saugotis slavų. Jie mus niokoja. Su „Romuva“ (Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu) ekspedicijose jau buvau kelis kartus Karaliaučiuje, Prūsijoje, kuri maitino ir Vokietiją, ir Europą. „Išvaduotojai“ nusiaubė viską, net slyvas kūrena. Eina kaip skėriai per stepes. Juos gali tik pralenkti. Kaip žydai sako – „atleisk, bet neužmiršk…“

Po paskutiniojo mūsų pokalbio Rimantas labai daug rašė. Jam mirus, Sofija Kasparienė atvėrė du rankraščių prigrūstus lagaminus. Ačiū Rimantui, kad produktyviai padirbėjo. Jo „sielvartologijos“ poetiniai akcentai aktualūs ir šiandien, stiprina mus, nes juk lietuviškasis godulys ir kitos ydos tebėra aktualūs ir dabar, o, – gaila, gaila! – „lietuvius taip lengva nupirkti…“

Skaitytojų dėmesiui – dar keli R.Kasparo eilėraščiai iš rinkinio „Žvaigždynų ratas“.

Baladės apie tarybinį lietuvį

Gandas

Mačiau aš šiandien…

         Girdėjau vakar…

N-E-I-Š-S-I-G-Ą-S-K-I-T!!!

Tik šakar-makar.

* * *

Nuo pat paauglystės

Vis malam ir malam

Grūstuvais ir girnom,

Liežuviais, bokalais.

Ir javą geltoną, ir akmenukus.

         Alkūnėmis –

         Stalą.

         Kaimynams –

                  Snukius.

Praradome skalsą, –

Kada pagalvosim:

Jei viską sumalsim,

Tai ką b e p i k l i u o s i m?

Malda

Vis vietoje sėdžiu ir sėdžiu.

Lemtis nelengva iš tiesų.

Jei galit – suraskit man DĖDĘ!

Tarp dėdžių pasaulio visų.

Stebuklas

Gamybinio plano

         baigėsi dienos.

Rūsti padangė griaudė

                           perkūnais.

Ir, kad išgelbėtų

         žūstančias

                  sielas,

Vėl prisikėlė

mirštantys

                  kūnai.

Reliatyvumas

Negreit su buitimi sutaps svaja, –

Bėgimo upės niekas nesulaiko…

Ir atsidūręs dabarty, deja,

Nekaltink būtojo dėl būsimojo laiko.

Galiūnas

Po šimts gegučių,

Baigės dienelė, –

Bet nė trupučio

Aš nepailsau,

Nors šimtą kilogramų

Nukaliau metalo,

Nors kilogramą g r a m ų

Susipyliau sau.

* * *

Kad skynėm,

         tai skynėm

Mes obuolį rausvą –

Net šakos obels

Į raudonžemį rausias.

Kad kopėm, tai kopėm

Iš avilio medų –

Net bičių mama

Andaroką prarado.

Nuoskauda

Aš tanką susprogdinčiau

         be granatos,

Aš surauginčiau

         tešlą be mielių,

Bet įstaigoj

mažyčio biurokrato –

Nors nusikeik –

         įveikti negaliu.

Adresas be parašo

Kai būsiu jums

         labiausiai reikalingas

Ar paprasčiausiai –

         švies diena giedra,

Nelaukite manęs kavinėje

         ar Vingy –

Ieškokite darbe.

(Tenai manęs nėra.)

Stoties peizažas

Och jūs, stotys, romantiški monstrai,

Kur sustoti, nusiramint?

Vis „remontas“, „remontas“, „remontas“,

„Sportloto“ vis, „Dosaaf“ ir „Sprint“.

O ramybė – giliai… giliai…

Kaip loterijoj „žiguliai“.

Patarimas

Jeigu gyvenime nerasi niekad

Po saule laimės, tau skirtos,

Nekaltink savo kūno vietos –

Nors ir ne kartą įspirtos.

© 2007 „XXI amžius“