Atnaujintas 2007 rugpjūčio 1 d.
Nr.58
(1555)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nerami širdies ramybė

Poetė Vlada
Brazauskytė-Šveikauskienė

Pasiimi poezijos tomelį ir ieškai savo pavargusiai sielai atgaivos.

„Palaimos!.. Dievo palaimos...“

Prašė visi palaimos...

Pažadėjai ramumą širdies –

malonę sūnaus.

Man to užtenka.

(Šv. Marijai, dangaus Karalienei. Trečioji knyga. P. 52)

Tai eilutės iš Vlados Brazauskytės-Šveikauskienės, poetės iš Žemaitijos, naujausios poezijos knygos „Pražydę spinduliai“ (pirmoji knyga – „Kai nebuvo manęs“. Klaipėda, 1996; antroji – „Gyvenimo apoteozė“. Vilnius, 2003; trečioji – „Pražydę spinduliai“. Kaunas, 2007). Motiejus Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie to nepamiršo iki šiol. Kitas didelis lietuvis Maironis savo poezijos dainingumu suformavo mūsų pasaulio poetinį įvaizdį. Ir atrodo, kad eiliuoti taip paprasta. Bet, deja, eiliuoti ir rašyti poeziją yra du labai skirtingi dalykai. Vaizdai ir įvykiai tampa poezija tik modifikuoti kuriančiojo minties ir aistros vienovės, kai kūrinio intelektualumą ir informatyvumą sušildo poeto nerimas, jo džiūgaujanti ar kenčianti dvasia.

Anais laikais studijuodamas Maskvoje, savo daktariniame darbe apie poetinį teatrą bandžiau apibrėžti poetiškumo sąvoką. Viskas būtų lyg ir pakenčiama, tik maskviškiams bolševikams užkliuvo pagrindinis poetiškumo elementas dvasingumas („duchovnoje, ravno kak cerkovnoje“ – dvasiniai dalykai, kaip ir tikėjimo dalykai). Ir vis dėlto poezijos pagrindų pagrindą sudaro dvasingumas. Poetai šiaip sau neatsiranda. Poetai gimsta. Jiems Dievas turi įskelti žiežirbą, suteikti pranašavimo galią.

Trys poezijos knygos! Ar neatrodo, kad kažkas reikšminga įvyko mūsų gyvenime? Dar ir dabar, ko gero, Laukuva, o ir Lietuva dėl informacijos stygiaus iki galo nesuvokia, kad į mūsų dvasios pasaulį savo sudėtingu gyvenimo jutimu, savo unikalia patirtimi, sava literatūrine raiška įsiveržė nauja jėga ir užėmė didelę teritoriją. Kultūra tokį reiškinį turi įvardyti taip: gimė poetas. Laukuva davė Lietuvai savitą poetą.

Kas laužo obelis,

pražydusias jaunamartės šviesa,

lizde užmigusius paukščius užmušinėja;

uolas sutrupina, į jūros gelmę laivus nugramzdina

ir Dievo bokštus nutremia į žemę.

          Tai viesulas. Tai uraganas.

          Šitaip... Šitaip...

Ir sudreba mirtis prieš jo nemirtingumą.

Jis skelbiasi karaliumi karalių;

suplėšo debesis, danguje taisos sostą,

kad viešpatautų čia ir Ten,

          Būk tu karalius ir valdovas būki, –

          aš pasirūpinsiu tavąja karūna!

          Šikšnosparnio sulaužyti sparnai ir kojos –

          tai tavo diadema ir vainikas tavo.

P. S. Ir tu gulėsi patvory,

ir nepajudinsi nė dilgėlės lapelio.

(Uraganas // „Gyvenimo apoteozė“. P. 38)

Tekstai ateina iš kažin kokios tolumos, iš senų žinojimų, iš mūsų sakmių, iš raganų teismų protokolų – didelė ir nenumaldoma skriauda. Poetė pridengia savimi silpnąjį. Užkeikimo formulės archajinės, iš priešistorinių apeigynų, pilnos gamtos pirmapradiškumo, nuo žolės, nuo velėnos turi neapsakomos jėgos ir įtaigos. Meninė eilėraščio struktūra yra ta pati kaip ir dievdirbio lietuviškos pietos: į Motinos širdį suvaryti septyni kalavijai, ir žmogus, atsiklaupęs prieš ją, savaip skaito savus ženklus. Toks ypatingas sąlygiškumas. Priešprieša, sukurta pagal klasikinį apibendrinimo modelį. Tokie tekstai būna tik didžiojoje poezijoje.

Poeto išskirtinumą ir visuomeniškumą pirmiausia apibrėžia jo kūrybos problematika. Žmogus ir Dievas, žmogus ir gamta, žmogus ir tauta, ilgesys, vienatvės baimė visada kelia mums egzistencinių klausimų. Pasaulėjautos tapatumas, kūrėjo introspekcijos švytėjimas, ramybės dvasia per poeziją mus su juo suartina arba atitolina. Mes esame pavargę nuolatinėse grumtynėse ir baimėje, laukiame nuraminimo. Jau pirmaisiais savo naujos knygos eilėraščiais poetė teigia gyvenimo vienovės idėją: „Mediniai vartai,/ buvę medžiai žali – girios svečiai,/ pamiršę augimo džiaugsmą“ – virto aptvaru, beginkle sargyba, nes „prie vartų naujų/ moteris stovi./ Ji laiko vaikelį ant rankų./ Vaikutis spindulį čiumpa/ Ir kemša sau į burną./ Gyvenimas tęsiasi“. (Gyvenimas tęsiasi // „Pražydę spinduliai“. P. 7)

Pirmiausia šių laikų poezijos fone laukuviškės poetės kūryba išsiskiria labai aštria pilietine pozicija, gyvu mūsiškumu. Per ją gyvu nervu eina mūsų laikas. Ji yra mūsų kraujo. Antai paklausykime:

Ją ištrėmė už tų kalnų pilkųjų.

Už debesų piktųjų.

Už devynių saulių skaisčiųjų.

Į drumsčias upes nuskandino;

Kelius ir vieškelius kapų smiltimi užnešė.

O ji... sugrįžo.

(Ištremta dvasia // „Kai nebuvo manęs“. P. 45)

Jaučiama atsargi liaudies dainos-baladės poetikos įtaka, bet kartu sukurtas neapsakomai informatyvus savo laikų įvaizdis ir visuomeninių konfliktų motyvas. Kartu ryški ir strofinio mąstymo struktūra, priešprieša ne tik kaip kompozicinis, bet ir kaip emocinis, net filosofinis raiškos būdas. Taip pasiekiama aukšto dramatizmo ir įtaigos. Tarp strofų „ištrėmė“ ir „o ji... sugrįžo“ sąmoningai praleistas ištisas gyvenimo blokas, kurį skaitytojas savaime atkuria pagal savo asmeninę patirtį. Eilėraštis įgyja universalumo. Bet svarbiausia poetės akistatos su laiku mintis ir jėga sutelkta finalinėje strofoje. Buvo galima tikėtis politinės retorikos, graudenimo, gal ujimo, o čia tik lengva ironija. Apskritai ironija, ne pikta, o žaisminga ironija, yra didelė visų trijų knygų puošmena. Ta, kuri praėjo „kapų smiltimi užneštus kelius“, išplaukė iš „drumstų upių“ dugno „vaikšto dabar tyli už savo pasakų gėlyno“.

Mažame eilėraštyje sutalpintas visos mūsų tautos, visos epochos likimas. Be skambių žodžių pasakyta, kad dorovinė poliarizacija suardė, sudalijo mūsų tautą į tuos ir anuos ir iki šiol neatsiranda išminties, neatsiranda valios, kažko, kaip atsisakyti ir susitikus apsikabinti atgailoje – „tik reikia pereiti gėlyną“. Čia ir dorovė, ir laisvė, ir atsakomybė, ir žmogaus orumas. Tai aukšto polėkio tekstai. Tokį eilėraštį ramia sąžine galima skaityti greta Vytauto Mačernio, greta Vinco Mykolaičio-Putino ar ŠekspyroManau, jei knygoje kiekvienas iš skaitytojų suranda nors po vieną jo asmeninę dramą atitinkantį eilėraštį – knyga yra gera. Knyga eina į mus ir mes turime eiti į knygą.

Poetinis mąstymas irgi skiriasi nuo loginio. Eilėraščio struktūra, paremta strofų priešpriešomis, mintį dėsto kaip brangakmenių vėrinį – kontrastais, šuoliais, gūsiais, kaskadomis:

Prie šitos upės, prie anos

laukinės obelys mazgoja savo kojas

nejudrias.

–––––––––––––––––––––––––––

Jau žydi obelys.

Jau!

Bet putinas nežydi dar.

Dar vasara toli.

(Dar vasara toli // „Kai nebuvo manęs“. P. 115)

Visi įvaizdžiai turi apibendrintus atitikmenis, nors tai toli gražu ne gyvenimiška tiesa. Poetas turi savą meninę tiesą. Juntama ezopinio kalbėjimo logika. Tam tikra simetrija, elegiškumas – vėl iš gilumos ataidi liaudies dainos nuojauta. O ten beveik visada išsaugoma tradicija gamtos galias priskirti žmogui, sukeisti gyva su negyva, lokalinius reiškinius išplėsti iki globalinių. Kūrybos liaudiškumą lemia ne citatos, o poeto ir tautos kultūros vienodas pasaulio suvokimas, bendras likimas, meninės kalbos tapatumas.

Poetei nebūdinga majestotiška kalba rašant iškilmingus tekstus apie didelius dalykus – Tėvynę, Pasiaukojimą, Laisvę. Ji tam parenka paprastą, vos ne lozunginę tezę:

Čečėnija! Tu nevertam Tavęs pasauliui

Lieki šventos kovos už Laisvę pavyzdys.

Bet prieš tai autorė kalte įkala sakralinę tautos agoniją nusakančią antitezę: Tavo vaikai ant kardo ašmenų sumigę. (Čečėnei motinai // „Kai nebuvo manęs“. P. 82)

Kartą garsios režisierės Kazimieros Kymantaitės paklausiau, kas yra poetiškumas teatre. Ji atsakė nežinanti, bet žinanti, kur poetinis teatras yra – per metrą nuo žemės! Pakylėjimas, išaukštinimas. Poetas ir yra poetas todėl, kad sugeba pakelti tautą iki „ant kardo ašmenų sumigusių“ vaikų.

Eina aisčių – lietuvių gentys,

karaliaus Mindaugo,

Vytauto Didžiojo ainiai

Eina su Laisvės vėliava.

Įtarus skaitytojas jau galėtų tuose tekstuose ieškoti apologetikos, bet čia ta pati priešpriešų vyksmo struktūra. Jie, tie ainiai, eina ne šiaip sau, bet slenka kaip lavina, „perbridę Laptevų jūrą“. Nėra vietos nei laiko barokinėms puošmenoms, nėra jėgų tuščiam gražbyliavimui – mintis eina kaip kirtis, aštrus ir kietas. Skaitoma mūsų tautos likimo evangelija. Eilėraštis muša lyg varpo šerdis, kiekvienas žodis privalo skambėti personaliai:

Vyksta lietuvių tautos

Laisvės dramos

Didysis paskutinis veiksmas –

šventasis momentas:

skelbiamas Lietuvos Nepriklausomybės

atkūrimo Aktas.

(Kovo vienuoliktą // „Pražydę spinduliai“. P. 36)

Greta didžiosios temos glaudžiasi intymioji lyrika ir atrodo, kad švelniai girdi Salomėjos Nėries intonacijas. Negalėjo taip viskas dingti be pėdsako. V.Brazauskytė buvo jau gimnazistė, o S.Nėris dar buvo gyva ir rašė. O gimnazistai skaitė jos eiles ir dėjosi į širdį.

Tu žadėjai sugrįžti šventosioms Kalėdoms...

Paskubėk – neberasi manęs.

Mano valtys išplauks:

Juodas vėliavas jūra skandina...

(Paskubėk // „Gyvenimo apoteozė“. P. 31)

Labai savitai poetė suvokia meninę tiesą arba gyvenimą tarp realybės ir kūrybos. Kūrėjui prisilietus atsiranda nauja kokybė, sukuriama nauja estetinė erdvė, naujas dvasinis turinys. Atrodo, kad kūrėjas yra visagalis.

Žalią medį žaliais lapais...

Bet teptukas – tavo vėjas

laužia medį kruvinai.

(Mano širdis nerami.)

Trupa sausas medžio kraujas.

(Paveikslas // „Pražydę spinduliai“. P. 51)

Tačiau teptukas ar žodis gali nulemti tik dalį kūrinio, o už žodžio, už potėpio, kaip teigia poetė, yra dar kažkas, svarbesnis už formą. Kartą paleistas į žmones kūrinys pasidaro nevaldomas, tęsia savarankišką gyvenimą.

Tu sudraskei paveikslą tą,

kurį buvau taip ilgai piešus.

Bet juk ten liūdnas mano žvilgsnis pasilikęs

Ir skaudi širdis.

(Rėmas be paveikslo // „Kai nebuvo manęs“. P. 57)

Šita mintis labai svarbi šio teksto pabaigai. Greta daikto yra dvasia. Tai optimistinis raktas į kuriančio žmogaus gyvenimą, paskirtį, prasmę. Parašyti tekstai juk irgi turi dvasią. Parašyti tekstai kuria žmogaus dvasią ir širdies ramybę savarankiškai ir nuolatos. Poezijos knyga, atpažintas pasaulis yra ramybė. Ir ji labai šviesiai, viltingai pristato poetės asmenybę.

Dr. Petras BIELSKIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija