Atnaujintas 2007 rugpjūčio 3 d.
Nr.59
(1556)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šventos duonelės kaina – aštuonios gyvybės...

Loreta EŽERSKYTĖ

Motina, rankose laikanti
rugių pėdą, – viena pirmųjų
Jono Žentelio skulptūrų

1928 metais pastatytas kryžius
įamžino bebaimių kovotojų atminimą
Autorės nuotraukos

Prieš 90 metų, 1917-ųjų liepos 25 d., būrelis drąsių Ukmergės rajono Veprių valsčiaus ūkininkų pasipriešino Lietuvos okupantams vokiečiams, sumaniusiems iš lietuvių atimti duoną. Nelygioje kovoje gyvybę paaukojo aštuoni drąsuoliai. Šiuos įvykius primena kovotojams atminti pastatyti paminklai. Kapinaitėse, šalia Sližių koplytėlės, stovi kryžius, skverelyje priešais mokyklą iškilusi Jono Žentelio sukurta akmeninė skulptūra.

Prisiminimai apie tragišką kovą už duoną dar gyvi ir Veprių krašto žmonių atmintyje. Laikas iš atminties ištrynė kai kurias įvykio detales. Tačiau prabėgę metai neįstengė nugramzdinti į užmarštį ir užgydyti praeities žaizdų.

Sližių bendruomenės suburti vietos žmonės nulenkė galvas didvyriams ir padėkojo šviesuoliams, kurių dėka žygdarbis įamžintas. Simboliška, jog kovotojai prisiminti, kai laukai baigia brandinti grūdą ir pakvimpa duonele. Renginys prasidėjo Sližių koplytėlėje. Veprių klebonas kunigas jubiliatas Bronislovas Gimžauskas aukojo šv. Mišias, kuriose tikintieji meldėsi už drąsiuosius kovotojus. Po to susirinkusieji aplankė 1917 metų įvykiams atminti pastatytus paminklus ir susibūrė kultūros namuose.

Okupantai pasmerkė badui

„1917-ieji Vokietijai buvo sunkių išbandymų metai. Karo nualintam kraštui labai trūko maisto. Tad Lietuvą užėmę vokiečiai į savo gimtinę gabeno viską, kas tik jiems tiko: miško medžiagą, bulves, grūdus, gyvulius... Pagaliau buvo sumanyta atimti iš lietuvių duoną. Tam turėjo pasitarnauti ir nuo Ukmergės į Jonavą nutiestas geležinkelis, - prieš devynis dešimtmečius buvusius įvykius prisiminė Veprių krašto šviesuolis, muziejaus įkūrėjas, mokytojas J.Žentelis. - 1917 metų vasarą vokiečiai išleido tokį įsakymą: ūkininkai, nupjovę rugius, juos turi vežti ne į savo kluonus, bet į tam tikras vietas laukuose prie kuliamųjų mašinų. Kai patys ūkininkai javus iškuls, jiems grūdų bus palikta tiek, kiek reikalinga sėklai, ir dar po 200 gramų dienai kiekvienam šeimos nariui prasimaitinti. Visi kiti grūdai turi būti vokiečių paimti, ūkininkams atlyginant valdžios nustatyta kaina“.

Pasak J.Žentelio, toks okupacinės valdžios įsakymas žmones ne juokais išgąsdino. Jie baiminosi, jog kraštą ištiks badas. Veprių valsčiaus ūkininkams užvirė kraujas ir jie nusprendė neleisti vokiečiams javų kulti.

Pakilo į nelygią kovą

„Prie Šventosios, Gavenonių, Rizgonių kaimuose, kur žemė smėlėta, javai nunoko anksčiausiai. Vokiečiai nedelsdami iš Veprių bei Sližių dvarų atgabeno garines kuliamąsias. Tačiau okupantų planus įgyvendinti sutrukdė vietos ūkininkai. Drąsesnieji vyrai nuginklavo aštuonis atvažiavusius vokiečius ir šiems teko trauktis. Kuliamosios buvo grąžintos į dvarus. Apie įsakymui nepaklususius ūkininkus buvo pranešta Ukmergės komendantui. Kitą dieną, liepos 26-ąją, į Samantonis atvyko keliasdešimt ginkluotų vokiečių. Vieni šaltiniai skelbia, jog jų buvę 50, kitur minima 70. Vokiečius pasitiko žmonės iš visų aplinkinių kaimų. Susidūrimas įvyko kaimo kryžkelėje. Nelygioje kovoje žuvo Adomas Žilinskas, Kazys Sakalauskas ir Juozas Žilinskas. Buvo sunkiai sužeisti Ylaras Sakalauskas, Jonas Sakalauskas, Ona Čyžienė, Jurgis Jasionis, Veronika Naujokaitė (Navikaitė), Utkaitė. Keturi jų netrukus nuo žaizdų mirė. Vokiečiai užmuštuosius ir sužeistuosius suvertė į vežimą ir išgabeno į Ukmergę. Susidūrimo metu lazdomis buvo apdaužyta apie dvi dešimtys atvykėlių“, - tolimus įvykius susirinkusiems žmonėms priminė J.Žentelis.

Susidūrimas su vokiečiais tuo nepasibaigė. Kitą dieną atvykę vokiečiai suėmė beveik visus apylinkės vyrus ir aštuoniais sunkvežimiais išvežė į Ukmergę. Suimtieji buvo uždaryti arklidėje, savaitę tardomi.

Neišgavus prisipažinimo, jog mušė vokiečius, vepriškiai buvo paleisti. Tik penkis vyrus – Rinkevičių ir Binkį iš Sližių bei tris Naujokus iš Samantonių – išgabeno į Vilnių. Jie iki gyvos galvos buvo įkalinti Lukiškių kalėjime. Čia Pranas Naujokas mirė. Likusiems sukilėliams, tarpininkaujant tuometiniam Tautos tarybos pirmininkui Antanui Smetonai, suteikta malonė – bausmė sušvelninta iki 15 metų laisvės atėmimo.

Veprių krašto ūkininkų pasipriešinimas privertė vokiečių valdžią atšaukti savo įsakymą. Baimindamiesi, kad įvykiai gali pasikartoti, okupantai javų nusprendė nebeimti. Taip drąsūs kovotojai už duoną išgelbėjo Lietuvą nuo grėsusio bado.

Paminklą pastatė už aukas

Žuvusiųjų už duoną atminimas buvo įamžintas 1928 metais. Kautynių vietoje, Samantonių kaimo kryžkelėje, pastatytas akmeninis kryžius. Jis iškilo vietos šviesuolio, Sližių pradžios mokyklos mokytojo Antano Maldučio rūpesčiu. Nors šio krašto žmonės buvo neturtingi, tačiau kiek išgalėdami aukojo būsimam paminklui. Mokytojas aukas rinko ilgiau nei metus.

Vietos žmonės pamena, kad kryžkelėje stovintis kryžius kovotojams už duoną sovietmečiu daugeliui atvykėlių badė akis. Tuometinio kolūkio vadovai buvo raginami paminklą likviduoti. „Tarėmės su vietos klebonu, žuvusiųjų giminėmis ir radome išeitį. 1975 m. gegužės 31-ąją kryžių perkėlėme į kapines. Ten jis jau niekam daugiau neužkliuvo...“ - prisiminė buvęs Salomėjos Nėries kolūkio pirmininkas Steponas Jankeliūnas.

Tuo pat metu Sližiuose kovotojų už duoną atminimą įamžino J.Žentelis. Jis iš akmens iškalė skulptūrą, kurioje pavaizduota motina, laikanti rugių pėdą. Gegužės 31-ąją vyko didelės iškilmės, dalyvavo gausus būrys kritusių kovotojų artimųjų.

„Praeities žaizdos gyvos mumyse...“

Sližių bendruomenė, sumaniusi paminėti krašto kovotojus, turėjo keletą tikslų. Pasak renginio vedėjos Albinos Verenienės, dabartiniam jaunimui sunku ir įsivaizduoti, kad jų proseneliai kovojo už duoną. Todėl būtina iš kartos į kartą, iš širdies į širdį perduoti tas istorijos pamokas. Kad praeitis nepamiršta, paliudijo ir Sližių jaunimas. Keletas vaikinų dalyvavo simboliniame bėgime nuo Veprių į Sližius. Kaip vėliau patys prisipažžino, pakovojo su savimi ir išliejo šiek tiek prakaito.

Kovotojų atminimas įamžintas ne tik paminkluose, atsiminimuose. Prieš dvejus metus sližiškis Antanas Šimatonis sukūrė baladę „Už duoną kasdieninę“, kurioje apdainuoti tragiški 1917 metų įvykiai. Renginio metu baladę perskaitė Dalia Radzevičienė. „Turime mylėti žemę, gerbti ją ir saugoti. Auginti gėrio daigus, o kas bloga – tenueina užmarštin...“ – skambėjo renginio vedėjos žodžiai.

Organizatoriai atminimo dovanėles įteikė žuvusiųjų artimiesiems, taip pat visiems tiems, kurie darbais ir poelgiais įamžino, saugo kritusiųjų atminimą. Aplankę žuvusiųjų kovos vietą, susikaupimo valandėlę praleidę prie paminklinės skulptūros, pasivaišinę Gintutės Verenytės iškepta duona, paklausę suaugusių ir mažųjų vietos saviveiklininkų dainų, Sližių žmonės dar bendravo kultūros namuose.

Ukmergės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija