| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vasaros kursai ir katalikiškoji etninė kultūra Inesė RATNIKAITĖ
Tautos kultūra formuojasi šimtmečius ir, kisdama pagal laikų tėkmę, remiasi į savo šaknis stiprybės, savitumo, artumo pamatus. Dažnai girdime ir patys kalbame apie lietuvių liaudies papročių, tautosakos, folkloro saugojimą ir puoselėjimą. Retai, bet prabylama ir apie katalikišką etninę kultūrą. Ji savą vietą turi kasmet Kelmėje vykstančių tradicinių žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų vasaros kursuose. Šie kursai, vykę liepos 17-20 dienomis, išties neeiliniai. Ir ne tik todėl, kad šiais metais jie buvo 20-ieji, jubiliejiniai. Tokie ypatingi jie buvo nuo pat pirmųjų, 1987 metų, kai pirmą kartą Lietuvoje Šiaurės šalių pavyzdžiu surengti kankliavimo kursai. Ypatingi, nes į juos mokytis kankliuoti bei susimeistrauti kankles sugužėjo apie 150 kankliuotojų iš visos Lietuvos, trečiaisiais metais buvo jau per 900 kursantų. Neeiliniai tuo, kad, prisijungus Romuvos stovyklai, bandyta aprėpti visus etninės kultūros pavyzdžius. Nepakartojami ir tuo, kad čia nuo pirmųjų metų skiriamas dėmesys katalikiškai etninei kultūrai. Iš pradžių tai buvo tik individualūs vieno žmogaus ieškojimai. Prof. Alfonsas Motuzas pasakojo, kad kiti niekaip negalėjo suprasti, kodėl jaunas mokslininkas, atvykęs į kursus mokyti vaikų triūbuoti, domisi ne šokiais ir dainomis, o rankioja ir kaupia giesmes, domisi pamaldumo praktikomis. Buvo sovietmetis. Vėliau, Lietuvai atgavus tikėjimo laisvę, kursuose labai natūraliai, šalia tokių sekcijų kaip žemaitiško dainavimo, šokių ir žaidimų, piemenų pučiamųjų instrumentų, atsirado ir apeiginio giedojimo kursai, pradėta gilintis į religinį folklorą. Ypatingi šie kursai ir tuo, kad, anot prof. Romualdo Apanavičiaus, Kelmės tradicinio etnomuzikavimo žemaičių amatų vasaros kursai yra vieninteliai Lietuvoje, matyt, ir Baltijos šalyse. Kursus rengia Kelmės kultūros centras, šio centro jaunimo folkloro skyrius, vadovaujamas Arno Arlausko, Lietuvos kraštotyros draugijos Kelmės skyrius. Iš Šiaulių atvykusį ganytoją Šv. Cecilijos ansamblis sutiko ant Kelmės kultūros centro laiptų giesmėmis. Pačiais kursais džiaugiasi, rūpinasi, jų renginiuose dalyvauja Kelmės rajono savivaldybės atstovai. O VDU profesorius, habil. dr. A.Motuzas iki šiol ištikimas Kelmėje vykstantiems kursams ir šiais metais juos pradėjo pristatydamas savo ką tik pasirodžiusią monografiją Kelmės krašto katalikiška etninė kultūra. Monografiją aptarė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis bei VDU Etnologijos ir folkloristikos katedros profesorius habil. dr. Romualdas Apanavičius. Vyskupas monografiją apibūdino kaip nepaprastai vertingą kūrinį. Tai darbas, kuris bus įvertintas ateities kartų, - sakė ganytojas, pristatydamas monografijos sumanymą, tematiką, objektą, tikslą, atsiradimo motyvus bei tyrimų rezultatus. Prof. A.Motuzo monografijoje atskleista Kelmės krašto katalikiška etninė kultūra, kuri suformavo šio krašto savitumą. Pateikti išsamūs sakralinių vietų, liaudies pamaldumo praktikų, jų apeiginių papročių, muzikos tyrimai. Darbe panaudoti šešių archyvinių šaltinių duomenys, pasitelkti įvairūs italų, austrų, vokiečių, lenkų ir lietuvių katalikiški maldynai ir giesmynai. Monografijos rezultatai iškelta ir pagrįsta hipotezė, kad Kelmės krašto katalikišką kultūrą suformavo čia veikę vienuolynai, vietiniai dvasininkai bei brolijos. Labai miela, - sakė Šiaulių vyskupas, - kad išryškinta šventųjų laiptų koplyčia Tytuvėnuose, atskiri maldingumo elementai, tokie kaip atsiklaupimas, žegnojimasis. Prof. R.Apanavičius, kalbėdamas apie monografiją, kelis žodžius tarė ir apie jos autorių. Profesorius pasidžiaugė, kad A.Motuzas nuosekliai jau du dešimtmečius dirba šį darbą, leidžia knygas, platina Lietuvos katalikišką etninės kultūros paveldą Europos šalyse. Monografijoje užfiksuota pamaldumo praktikų įvairovė gana nedideliame krašte liudija katalikiškos kultūros įvairovę. Būtent katalikiška veikla, anot prof. A.Motuzo, neleido Kelmės krašte įsitvirtinti stačiatikybei. Prof. R.Apanavičius pasidžiaugė ir tuo, kad monografijos autorius savo tyrimais išsklaidė mitą, kad žemaičių maldingumo praktikos dėl vėlyvo krikšto ir užsispyrusio būdo turėtų būti išlaikiusios daugiau sąsajų su senaisiais tikėjimais, stabmeldyste. Iš tiesų lotyniškosios civilizacijos įtaka šiame krašte jaučiama nė kiek ne menkesnė, nei kitur Lietuvoje. Pats prof. A.Motuzas, tyrinėdamas katalikišką Šiaulių vyskupijos Kelmės krašto etninę kultūrą, pastebėjo, kad Kelmės krašte ypač iškeliamas Dievo Motinos kultas. Tai rodo bažnyčių pavadinimai bei maldingumo Švč. M. Marijai praktikos. Štai Lioliai garsėja nešiojamu (procesijų) rožiniu. Profesoriui buvo įdomu atskleisti šį bei kitus unikalius reiškinius, todėl jis gilinosi, ieškojo šaknų, analizavo. Prieita prie išvados, jog tai jėzuitų ir benediktinių, skiepijusių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kultą, nuopelnas. Išplitusios pamaldumo Švč. M. Marijai formos netgi tapo apsaugos priemone nuo aplinkui plintančio protestantizmo. Gausių aplodismentų susilaukė profesoriaus pateikti argumentai, kad šiose apylinkėse dainuojamos liaudies dainos yra perėmusios grigališkojo choralo toną. Bažnyčioje buvo giedama lenkiškai arba lotyniškai. Nesuprasdami žodžių, kaimo žmonės perimdavo melodiją, kuriai pritaikydavo savo žodžius, - aiškino profesorius. Šias mintis iliustravo Kelmės krašto Žalpių giesmininkai bei Šiaulių Šv. Cecilijos krikščioniškos muzikos ansamblis, pabaigoje sugiedojęs himną, skirtą Šiaulių vyskupijos dešimtmečiui. Muzika ir žodžiai ansamblio nario Aido Kalinčiko. Kelmės krašto katalikiškos etninės kultūros lobiai atrasti ir pateikti kitiems pasidžiaugti. Kiti kraštai dar laukia atidaus tyrėjų žvilgsnio. Galbūt pradėti reikėtų nuo vasaros kursų organizavimo. Kelmė
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |