Atnaujintas 2007 rugpjūčio 17 d.
Nr.61
(1558)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kardinolo Ž.Liustižė fenomenas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Žanas Mari Liustižė

Pripažinimas ir nuopelnų vertinimas

Mirus žydiškos kilmės įspūdinga gyvenimo patirtimi išgarsėjusiam Paryžiaus arkivyskupui emeritui kardinolui Žanui Mari Liustižė (1926–2007), kuris rugpjūčio 10 dieną buvo palaidotas Prancūzijos sostinės Švč. Mergelės Marijos (Notre Dame) katedroje, savo gilias užuojautas paskelbė katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų dvasiniai vadovai, judėjų lyderiai. Ta proga plačius komentarus publikavo tarptautinė katalikiška, ekumeninė ir Izraelio žiniasklaida, aukštai įvertindama Katalikų Bažnyčios hierarcho pastoracinės ir tarpreliginio dialogo skatinimo veiklos įvairius aspektus.

Kaip jau buvo pranešta, asmeniškai pasirašytoje užuojautos telegramoje, pasiųstoje dabartiniam Paryžiaus arkivyskupui Andrė Ventrua, popiežius Benediktas XVII pabrėžė, kad yra „gilioje maldos vienybėje“ su diecezijos bendruomene, šeimos nariais ir visais gedinčiais dėl „Bažnyčios Prancūzijoje didžios figūros netekties“. Šventasis Tėvas „mylimąjį kardinolą Ž.Liustižė, kuris dosniai paaukojo savo gyvenimą Dievo tautos tarnystei“, patiki Dievo gailestingumui.

Dėkodamas Viešpačiui už velionio kardinolo iškilią vyskupišką veiklą, Popiežius ypač priminė jo rūpinimąsi studentų ir jaunų žmonių sielovada, nuolatiniu kunigų ir pasauliečių ugdymu. Būdamas tikru „tikėjimo ir dialogo žmogumi“, kardinolas Ž.Liustižė taip pat buvo atsidavęs „labiau broliškų santykių tarp krikščionių ir žydų skatinimui“, pabrėžė Benediktas XVI. Kaip „nuovokus intelektualas“ buvęs Paryžiaus arkivyskupas stengėsi, kad Evangelijos mokymas būtų įprasmintas visose Prancūzijos gyvenimo ir visuomenės sferose, išskirtinėje užuojautos telegramoje rašė Šventasis Tėvas.

Maskvos stačiatikių patriarchas Aleksijus II savo užuojautos pareiškime nurodė kardinolo Ž.Liustižė „pastoracinį atvirumą“, „giliamintiškumą ir pasirengimą dialogui su kitų tikybų ir nuostatų žmonėmis“. Tuo būdu žymusis Prancūzijos katalikų hierarchas nusipelnė didelės pagarbos ne tik savo tėvynėje, bet ir visame pasaulyje, pažymėjo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas, išreikšdamas savo artimumą maldoje „visiems, pažinojusiems ir mylėjusiems“ velionį kardinolą. Pasaulio žydų kongreso generalinio sekretoriaus pavaduotojas Maramas Šternas mirusįjį kardinolą Ž.Liustižė apibūdino kaip iškilų asmenį, kuris „žinojo, ką antisemitizmas, persekiojimas ir neapykanta reiškė žydų tautai, ir ryžtingai kovojo įveikiant šias blogybes. Tuo jis pirmiausia bus prisimintas daugelio žydiškajame pasaulyje“. M.Šternas taip pat pabrėžė popiežiaus Jono Pauliaus II ir kardinolo Ž.Liustižė glaudų bendradarbiavimą, siekiant vystyti „dialogą ir geresnį supratimą tarp katalikų ir judėjų tiek asmeniniame, tiek ir instituciniame lygmenyse“. Šios pastangos visada liks sektinu pavyzdžiu tiems, kurie skatina abipusę pagarbą ir supratimą tarp religijų ir kultūrų.

Holokausto blogio vertinimas

Kardinolas Ž.Liustižė atsivertė į katalikybę iš judaizmo ankstyvoje jaunystėje Antrojo pasaulinio karo metais, kai žydų tauta patyrė didžiulę kankinystę su milijoninėmis netektimis. Kardinolas vadovavo Vatikano delegacijai, 2005 metų pradžioje minint didžiausio nacių Aušvico–Birkenau mirties lagerio išvadavimo 60-ąsias metines. Dalyvaudamas šiame lageryje, kuriame 1942 metais žuvo jo motina, vykusiose memorialinėse iškilmėse kardinolas Ž.Liustižė sakė, kad šimtų tikinčiųjų Aušvico aukų „tyla skatina mus palaikyti ir reikalauti, jog būtų palaikomas kiekvieno žmogaus orumas“.

Pirmą kartą tuometinis Paryžiaus arkivyskupas apsilankė Lenkijos teritorijoje esančiame Aušvice 1983 metais, kai ten buvo nuvykęs popiežius Jonas Paulius II. Paskutinis jo vizitas į tą liūdesio kupiną vietą įvyko 2006 metų gegužę, kai kardinolas Ž.Liustižė įėjo į popiežiaus Benedikto XVI palydą. Katalikų žinių agentūra CNS savo nekrologe primena, jog velionis kardinolas gynė vokiečių kilmės Benedikto XVI išsakytas Aušvice mintis, kurios kai kuriems holokaustą patyrusiems žmonėms buvo problematiškos. „Kaip kunigas, krikščionis, žydas ir motinos netekęs sūnus galvoju, kad Popiežiaus žodžiai buvo gilūs, teisingi ir nuoširdūs, – sakė kardinolas Ž.Liustižė. – Tai buvo kaip tik tie žodžiai, kurie toje vietoje turėjo būti pasakyti“. Viename paskutinių savo didelių viešų išstojimų, JAV holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone 2006 kovo pabaigoje, kardinolas sakė, kad holokaustas, arba šoa, buvo „žmonių padarytas racionalus sprendimas“ ir dabar „iškyla kaip žmogiškosios laisvės slėpinys“. Kad toks siaubas daugiau nepasikartotų, yra reikalingas „moralinis sąžinės ugdymas“, kad visada būtų daromas aiškus „pasirinkimas tarp gyvybės ir mirties“.

Kadangi gėris ir blogis gali būti įvardytas įvairiais būdais, priklausomai nuo visuomeninio gyvenimo konteksto, vienintelis tikras kelias suprasti skirtumą tarp gėrio ir blogio yra „tapatinimas gėrio su gyvybe ir blogio su mirtimi“, aiškino kardinolas Ž.Liustižė. Jis pabrėžė, kad atmintis taip pat yra pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, ir todėl holokausto prisiminimas turi skatinti „meilės gyvybei skleidimą“.

1999 metais Prancūzijos katalikų vyskupai paskelbė gana ilgą pareiškimą, kuriame pripažino, jog „Bažnyčia Prancūzijoje neatliko savo, kaip sąžinės ugdytojos, misijos“, nutylėdama žydų persekiojimą per nacistinės Vokietijos okupaciją. Kaip tik kardinolas Ž.Liustižė buvo vienas iš pagrindinių Bažnyčios hierarchų, inicijavusių šį dokumentą, ir jį pristatęs per atitinkamą ceremoniją Paryžiaus priemiestyje, iš kurio naciai vykdė Prancūzijos žydų deportaciją į mirties lagerius.

Minėtame 2006 metų kovo mėn. susitikime Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone paklaustas, ar Bažnyčios mokymas iki II Vatikano Susirinkimo galėjo prisidėti prie antisemitizmo paskatų, kardinolas Ž.Liustižė pripažino, kad tam tikra prasme galėjo. Tačiau jis priminė, kad Antrojo pasaulinio karo metais nė viena Vakarų demokratinė valstybė oficialiai nepareiškė protesto dėl nacių vykdytos žydų deportacijos ir holokausto. Jeigu Bažnyčia ne kartą yra apgailėjusi savo narių praeities klaidas, tai valstybių politinės vadovybės šiuo atžvilgiu yra žymiai konservatyvesnės.

Ryškūs pėdsakai Bažnyčios gyvenime

Kardinolas J.Liustižė paliko gilų pėdsaką Prancūzijos Katalikų bažnyčios gyvenime sielovadai prieštaringu laikotarpiu po II Vatikano Susirinkimo, kai Vakarų Europos visuomenėje tapo vis labiau ryškesnės radikalaus sekuliarizmo ir nukrikščionėjimo pasekmės. Rodydamas tvirtas teologines ir moralines nuostatas bei tradicinį pamaldumą, dvasinės stiprybės semdamasis iš sau artimos šv. Teresėlės iš Lizjė mokymo, kardinolas Ž.Liustižė buvo nuoseklus popiežiaus Jono Pauliaus II sąjungininkas ne tik tarpreliginio dialogo su žydais vystyme, bet ir kovoje už Europos katalikiškosios sielos gelbėjimą.

Kai popiežius Jonas Paulius II 1985 metais sušaukė Vyskupų Sinodą įvertinti II Vatikano Susirinkimo pradėtų reformų pasekmes, kardinolas Ž.Liustižė buvo vienas svariausių balsų, gana pesimistiškai ir netgi smerkiančiai apibūdinęs šiuolaikinio pasaulio dvasingumo stoką. 1979 metų pabaigoje paskirtas Orleano vyskupu, jis su būdingu tvirtumu ėmėsi atstatyti tvarką liberalumu išgarsėjusioje diecezijoje. Ganytojas paragino liberaliuosius kunigus sugrįžti prie tradicinių nuostatų arba palikti dvasinį luomą. Būdamas tvirtas kunigų celibato ir tradicinės seksualinės moralės šalininkas, kardinolas Ž.Liustižė suvaidino esminį vaidmenį 1995 metais nušalinant liberalųjį Evriu vyskupą Žaką Gejo.

1981 metų pradžioje paskirtas Paryžiaus arkivyskupu, kardinolas Ž.Liustižė tęsė savo ganytojišką programą stiprinant kunigų formaciją, aktyvinant pasauliečių katalikiškus sąjūdžius, statant naujas bažnyčias didmiesčio pakraščių kvartaluose. 1984 metais jo rūpesčiu buvo įsteigtas naujas Teologijos fakultetas „Ecole cathedrale de Paris“ šalia suliberalėjusio „Institut Catholique“. Paryžiuje buvo pradėta net septynių naujų bažnyčių statyba, naują pagreitį įgijo katalikiškų charizmatinio atsinaujinimo ir socialinių sąjūdžių, tokių kaip Emanuelio bendruomenė, plėtra.

Kardinolo Ž.Liustižė ganytojiškos veiklos Prancūzijos sostinėje pradžia sutapo su socialisto prezidento Fransua Miterano atėjimu į valdžią. Sudaręs koaliciją su komunistais F.Miteranas pabandė įtvirtinti „realųjį marksizmą“ ne tik šalies ekonomikoje, – pastangos suvalstybinti bankų sistemą Prancūziją buvo atvedę prie finansinės katastrofos slenksčio – bet ir jaunosios kartos auklėjime. Per vadinamąjį Savary įstatymą, pabandžius sužlugdyti Prancūzijoje ypač stiprią ir populiarią katalikiškojo švietimo sistemą, 1984 metais prancūzų šeimos Paryžiuje suorganizavo milijoninę protesto manifestaciją, kurios pirmosiose gretose ėjo pats kardinolas Ž.Liustižė. To pasekmėje Savary įstatymo įgyvendinimas buvo atšauktas, o netrukus turėjo atsistatydinti ir jį rėmusi premjero Pjero Morua socialistų ir komunistų vyriausybė.

Ganytojo socialinis veikimas

Prancūzijoje vis labiau liberalėjant pasaulietinei žiniasklaidai, kardinolas Ž.Liustižė, pats būdamas puikus komunikatorius, rūpinosi alternatyvų katalikiškų žiniasklaidos priemonių vystymu. 1981 metais buvo įsteigta nemažą populiarumą įgijusi „Radio Notre Dame“ (Marijos radijas), o 1999-aisiais pradėjo eiti pirmasis Prancūzijos katalikiškos televizijos kanalas KTO. Dalyvaudamas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo Prancūzijoje šimtmečio debatuose, kardinolas Ž.Liustižė kritikavo 2003 metais priimtą įstatymą, kuriuo draudžiami religiniai simboliai viešosiose mokyklose, prisidengus kova prieš vadinamąjį islamizmą.

Turėdamas tradicines teologines ir konservatyvias politines nuostatas, tačiau vadovaudamasis Bažnyčios socialinės doktrinos principais, kardinolas Ž.Liustižė viešuose pasisakymuose gynė dirbančiųjų, benamių, senų žmonių ir imigrantų teises. Ypač kada pastarieji, norėdami atkreipti dėmesį į savo tragišką padėtį, kartais įsikurdavo tiesiog Paryžiaus priemiesčių parapijinėse bažnyčiose. Ganytojas griežtai kritikavo Prancūzijos nacionalinio fronto lyderio Žano Mari Le Peno ksenofobines pažiūras, palygindamas jas su nacizmu. „Mes jau 50 metų žinome, kad rasinės nelygybės teorija gali nešti mirtį, – sakė jis. – Krikščionių tikėjimas skelbia, kad visi žmonės yra lygūs savo orume, nes visi jie sukurti pagal Dievo paveikslą“.

Plataus dėmesio susilaukė ne tik kardinolo Ž.Liustižė homilijos ir pasisakymai žiniasklaidoje, bet ir daugiau kaip dvi dešimtys išleistų dvasinio turinio knygų. Kai kurios jų, pavyzdžiui, „Šv. Mišios“ yra tapusios netgi bestseleriais, ir ne tik Prancūzijoje. 1995 metais kardinolas Ž.Liustižė buvo išrinktas į Prancūzų Akademiją (Academie Franēaise), tik 40 narių turinčią prestižinę literatūrinio ir kultūrinio elito instituciją, narystė kurioje ženklino išskirtinę pagarbą ir vertinimą visuomenėje.

Inauguracinėje kalboje ganytojas sakė, kad garbųjį akademiko titulą jis nori panaudoti kreipimui dėmesio į šių dienų etinius bei moralinius klausimus, įskaitant didžiausiojo blogio problemą, kurią iškėlė holokaustas. Kaip tik susitikime su tos Akademijos nariais 2007 metų gegužės 31 dieną įvyko paskutinis emocijų kupinas viešas atsisveikinamasis pasirodymas kardinolo Ž.Liustižė, tuomet jau prikaustyto prie invalido vežimėlio sunkios kaulų vėžio ligos.

Judėjų ir krikščionių ryšių skatintojas

Kardinolas Ž.Liustižė bus prisimintas ne tik kaip vienintelis iš judaizmo atsivertęs naujųjų laikų Katalikų Bažnyčios hierarchas, bet ir tuo, kad didžiavosi, saugojo ir gynė savo žydiškąsias etnines šaknis. „Sakyti, kad aš daugiau nesu žydas, būtų kaip neigti savo tėvą ir motiną, senelį ir senelę. Aš esu žydas, kaip ir visi kiti mano šeimos nariai, kurie buvo sunaikinti Aušvice ir kituose lageriuose“, – kalbėjo ganytojas viename savo interviu Izraelio televizijai.

Šiuo pagrindu jis nuolat pabrėždavo abiejų tikybų ryšius, stengėsi vystyti tarpreliginį dialogą. Minėtoje knygoje „Šv. Mišios“ kardinolas Ž.Liustižė taip pat priminė judvėjų ir krikščionių liturginių tradicijų sąsajas. „Šv. Mišios“ yra iš esmės žmonijos atpirkimo dvi atmintys: tai prisiminimas žydų Paschos, kurią celebravo Jėzus, kartu su Jėzaus Pascha, kurią mes celebruojame „Jo atminimui“, kaip Jis prašė daryti apaštalą“, – rašė kardinolas.

Minėtame susitikime, praėjusiais metais vykusiame Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone, kardinolas Ž.Liustižė aiškino, kad „krikščioniui neįmanoma būti krikščioniu… be žydų“. Abiejų tikybų išpažinėjai yra susieti to paties Dievo meilės ir „ką krikščionys tiki, jie gavo per judėjus“. Bažnyčios hierarchas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad žydų ir krikščionių bendradarbiavimą skatina poreikis atsiliepti į naujus iššūkius, kai šiuolaikinio pasaulio racionalizmas kritiškai žvelgia į visas tikybas iš ateistinės arba deistinės perspektyvos. Tą pliuralizmą, kurį į visuomenę atnešė dabarties globalizacija, krikščionys ir judėjai turi derinti strategiją savosioms tikybų tradicijoms išlaikyti ir praktikuoti.

Lankymasis Baltijos šalyse

Kardinolas Ž.Liustižė viešėjo Lietuvoje 1989 metų gegužės pradžioje, kai Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybės kvietimu taip pat buvo nuvykęs į Maskvą ir Leningradą bei lydėdamas popiežių Joną Paulių II, 1993-iųjų rugsėjį. Ypač plataus tarptautinio susidomėjimo susilaukė pirmasis vizitas, vykęs Atgimimo pakilimo laikotarpiu. Kaip pažymėjo savo reportaže Paryžiaus „Le Monde“ korespondentas, kardinolo Ž.Liustižė aukotos šv. Mišios ką tik grąžintoje Vilniaus Katedroje buvo užbaigtos Lietuvos himnu. Savo pamoksle tuometinis Prancūzijos sostinės arkivyskupas nepabūgo iškelti tuos tautinius jausmus, tvirtindamas jog reikia priešintis melui. „Tiesa daro laisvais. Būkite tiesos žmonėmis, nes tiesa – pats galingiausias ginklas pasaulyje“, – sakė lietuviams kardinolas Ž.Liustižė.

To paties vizito eigoje nuvykęs į Latvijos sostinę Rygą, kardinolas Ž.Liustižė aukotose šv. Mišiose taip pat kėlė religijos laisvės idėjas prasidėjusiose politinėse permainose. Rygoje jaudinantis buvo Paryžiaus kardinolo susitikimas su vietos arkivyskupu kardinolu Julijonu Vaivodsu, nes jie abu popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirti į Kardinolų kolegiją toje pačioje 1983 metų konsistorijoje. „Le Monde“ pranešė, kad minėto vizito metu kardinolas Ž.Liustižė aplankė Rygos kunigų seminariją, kurioje mokėsi 88 būsimi kunigai. 1962 metais joje tebuvo du studentai.

(Deja, apie šiuos velionio kardinolo vizitus dabartinė Lietuvos žiniasklaida savo pranešimuose taip ir nėra nieko pranešusi.)

Laidotuvėse atsispindėjo ganytojo kilmė

Rugpjūčio 10 dieną Paryžiaus Dievo Motinos katedroje vykusiose kardinolo Ž.Liustižė laidotuvėse dalyvavo 16 kardinolų, įskaitant popiežiaus Benedikto XVI specialųjį atstovą Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininką kardinolą Polį Puparą, 50 vyskupų ir arkivyskupų, 500 kunigų, šimtai kitų Bažnyčių ir religinių dvasinių vadovų iš viso pasaulio. Jose taip pat dalyvavo savo atostogas JAV nutraukęs Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozis, kiti žymūs šalies ir užsienio politikai, įskaitant Lenkijos buvusį prezidentą Lechą Valensą, bei gausios minios tikinčiųjų.

Katalikiškos laidotuvės pagal velionio kardinolo valią buvo perpintos judėjiškomis laidojimo apeigomis, atsižvelgiant į jo žydišką kilmę. Laidotuvių pradžioje kardinolo Ž.Liustižė sūnėnas Žanas Mozė Liustižė ant velionio karsto užbėrė iš Izraelio atvežtos žemės ir perskaitė 113-ąją psalmę hebrajų ir prancūzų kalbomis. Velionio pusbrolis Arno Liustižė sukalbėjo judėjų gedulo maldą Kadišą.

Laidotuvių šv. Mišių homiliją sakęs kardinolo Ž.Liustižė įpėdinis Paryžiaus arkivyskupas A.Ventrua kalbėjo apie nepaprastas velionio gyvenimo aplinkybes, kurias galima suprasti tik Dievo malonių ir Europos XX amžiaus istorijos kontekste. Kas turėjo laimės asmeniškai pažinti kardinolą Ž.Liustižė, buvo sužavėtas ne tik jo nepaprasta išmintimi, dvasiniu brandumu ir kultūros gilumu, bet ir jo tikėjimo stiprybe, sakė arkivyskupas A.Ventrua, kuris buvo velionio vikaru jam klebonaujant parapijoje, o vėliau vyskupu augziliaru Paryžiuje.

Paryžiaus Notre Dame katedros kriptoje prie palaidoto kardinolo Ž.Liustižė kapo yra įrengta speciali plokštė, kurioje iškaltas toks paties velionio sukurtas tekstas: „Gimiau žydas. Man buvo suteiktas mano senelio iš tėvo pusės vardas Aronas. Tapęs krikščioniu per tikėjimą ir krikštą, vis tiek likau žydas taip, kaip Apaštalai. Mano šventieji globėjai yra vyriausiasis kunigas Aaronas, šventasis apaštalas Jonas ir malonės pilnoji Švč. M.Marija. Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas 139-uoju Paryžiaus arkivyskupu, 1981 metų vasario 27 dieną buvau intronizuotas šioje katedroje, kurioje vykdžiau visą savo kunigišką tarnystę. Visi, kurie pro čia praeisite, melskitės už mane. Pasirašė: Aron Jean–Marie Cardinal Lustiger, Paryžiaus arkivyskupas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija