Atnaujintas 2007 rugpjūčio 31 d.
Nr.65
(1562)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Paminėtas partizanų atminimas

Gintaras Lučinskas,

Alytaus apskrities A.Juozapavičiaus
šaulių rinktinės vado pavaduotojas

Kun. S.Stankevičius šventina
paminklinį atminimo ženklą

Alytaus šauliai su buvusiu
politiniu kaliniu Alfonsu Norinkevičiumi

Rugpjūčio 26 dieną Alovėje paminėtos Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio vilko tėvūnijos partizanų Vlado Gavelio – Banado (g.1924, Daugų vls. Melnytėlės k.), Danieliaus Dabravolsko – Žvalgo (g.1923, Daugų vls. Kančėnų k.) ir Broniaus Paulausko – Klevo (g.1928, Daugų vls. Daugų k.) žūties 59-osios metinės. Prieš kelerius metus laisvės kovų dalyvio poeto Boleslovo Mačionio broliui vilniečiui Vytautui kilo sumanymas įamžinti nuolatinius ar laikinus prieškarinio Alytaus apskrities Daugų valsčiaus gyventojus – partizanus, kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę. Praėjusiais metais buvo atnaujintas ir išplėstas partizanų memorialas Daugų kapinėse.

Saulėtą sekmadienio rytą iškilmingo renginio dalyviai rinkosi Alovėje, prie bažnyčios. Švč. Trejybės bažnyčioje parapijos klebonas ir Alytaus apskrities A.Juozapavičiaus šaulių rinktinės kapelionas kun.Stanislovas Stankevičius aukojo šv. Mišias. „Susirinkome pagerbti, pasimelsti ir nulenkti galvas prieš tuos jaunus vyrus, kurie kovojo ir žuvo už idėją, aukojosi tautos gerovei. Jie žuvo nelygioje kovoje, kad mes dabar suprastume, kas yra Laisvė. Šie didvyriai kentė šaltį ir badą, jie aukojosi, kad mums būtų geriau. Žmonių išlietas kraujas už savo gimtinę, tautą ir kalbą visada turėjo prasmę. Nors jiems jau ir pastatytas kuklus paminklas, svarbiausia jų atminimą įamžinti ne knygose ar kukliame paminkle, o mūsų visų širdyse, kad juos minėtų per amžius“, – per pamokslą sakė kunigas S.Stankevičius. Klebonas pasidžiaugė, kad auga nauja karta – jaunieji šauliai – graži gyvenimo ateitis, kuri įprasmina žuvusiųjų viltį, sutvirtindama partizanų žūties prasmę.

Po šv. Mišių visi nuvykome į partizanų žūties vietą Čečėtų sodyboje Pocelonių kaime, kur buvo šventinamas paminklinis atminimo ženklas. Buvo padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės prie kuklaus paminklo, tylos minute pagerbtas žuvusių partizanų atminimas, pamiškės tylą sudrebino Alytaus šaulių atliekamos darnios pagarbos salvės, gausiai susirinkę renginio dalyviai sugiedojo Tautos himną.

Vytautas Mačionis apžvelgė partizaninių kovų, kurių ištakos siekia dar 1940 metus, eigą. Pradžią Geležinio Vilko Lietuvos partizanų (GVLP) pogrindinei organizacijai 1940 m. spalio 1 d. davė grupė Daugų valsčiaus patriotų, vadovaujamų pašto viršininko Petro Juonio. Lapkričio 17 dieną valsčiuje jau veikė dešimt skyrių (Sokonių, Daugų, Dvarčėnų, Atžalyno, Vėžionių, Skabeikių, Žvirgždėnų, Užukalnių, Bukauciškių ir Geidukonių), kurie sudarė GVLP Daugų apygardą. Vos per kelis mėnesius pogrindžio sąlygomis suburta masinė antisovietinė organizacija, kuriai vien Daugų valsčiuje priklausė 195, Alytuje – 100 narių, tarp jų septyni milicininkai, o visoje Dzūkijoje – apie 700 narių. Ir ją sukūrė ne žinomi politikai, karininkai ar inteligentai, o paprasti valstiečiai, daugiausia buvę šauliai ir tautininkų partijos nariai, moksleiviai. Pokaryje susikūrė partizanų būriai, buvo įkurta „Geležinio vilko“ tėvūnija, kurios vienas iš įžymiausių vadų buvo Vaclovas Voveris – Žaibas. V.Mačionis apgailestavo, kad ne visi partizanai žūdavo atvirose kautynėse, o būdavo išduoti jų bunkeriai ar patekdavo į priešo pasalas.

Laisvės kovų dalyvis Stasys Lisauskas (g.1927, Alovės vls. Bogušiškių k.), kuris pažinojo žuvusiuosius, pasidalijo prisiminimais apie tų dienų įvykius. Partizanai buvo įsikūrę kaimo ūkininko Edvardo Čečėtos sodyboje, tvarte buvusiame bunkeryje. 1948 m. gruodžio 31 d. tautos išgamai Pocelonių kaimo gyventojui Jonui M. (autoriui pavardė žinoma) išdavus, Alovės enkavėdistai ir stribai apsupo tvartą, kurio bunkeryje buvo trys partizanai. Dar vienas jų kovos draugas Alfonsas Diksa tuo metu buvo kitame bunkeryje Bogušiškių kaime, kur gydėsi po sužeidimo nuo priešų kulkų. Apsupti partizanai, supratę, jog nepavyks prasiveržti, nusprendė gyvi nepasiduoti. Jie sunaikino dokumentus, supjaustė savo batus, kad stribams neatitektų, ir žuvo nelygioje kovoje. Žuvusiųjų išniekinti kūnai buvo numesti Alovės miestelyje, prie stribų būstinės, vėliau sumesti į apleistą pastatą Poteronių kaime, netoli Alovės. Palaidojimo vieta nežinoma. Vėliau išdaviką Joną M. partizanai už išdavystę nušovė. Sodybos šeimininkas E.Čečėta buvo suimtas ir kalėjo lageryje.

Žuvusiesiems atminti buvo sudainuotos partizanams skirtos dainos, žmonės kalbėjosi, dalijosi prisiminimais.

Alovė, Alytaus rajonas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija