|
Taiklusis šaulys pulkininkas Anzorovas
Deni Muchamadas
Rusijos vykdomas kolonijinis karas ir genocidas
Čečėnijoje neturi analogų pasaulio istorijoje. Tai prasidėjo daugiau
nei prieš 300 metų, kai carinė Rusija pradėjo karus Čečėnijoje.
Čečėnija 1859 metais prarado nepriklausomybę po beveik 100 metų
trukusio Rusijos kolonijinio karo, po kurio iš trijų milijonų čečėnų
liko apie 116 tūkstančių. Čečėnai dažnai sukildavo prieš pavergėjus.
Sukilimai tęsėsi ir sovietiniais metais. Apie vieną sukilėlių, kurie
buvo vadinami abrakais, pasakoja šis čečėnų rašytojo Deni Muchamado
apsakymas.
Dar XIX amžiaus pradžioje, kai į Rusijos imperijos pakraščius atkeliavo spalio revoliucijos laimėjimai, Čečėnijoje šimtai ir net tūkstančiai vyrų su ginklu rankose kovojo su nekenčiamu režimu. Sukilėliai veržėsi į pietinius miškingus kalnų rajonus.
V.Anzorovas buvo paprastas čečėnas iš Sogdik Otar kaimo. Jis buvo taiklus šaulys, toks taiklus, kad apie jį sklido legendos. Jis buvo vertas susižavėjimo, jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis.
Būrys, kuriam vadovavo Anzorovas, nebuvo vokiečių karinis dalinys. Jame negailėdami gyvybės kovojo paprasti taikūs čečėnai. Jų priešai buvo Denikino, Škuro kazokai, kazokų generolai broliai Bičerachovai.
Šie čečėnai per trumpą laiką, vienos dienos mūšio metu, sunaikino generolų Lvovo ir Šatilovo du kavalerijos korpusus po dvidešimt tūkstančių kazokų. Taip jie apgynė 10 tūkstančių sužeistų raudonarmiečių, kuriuos 1918 metais paliko Raudonoji armija, neatlaikiusi savanorių armijos smūgių. Čečėnai į savo kaimus iš Vladikaukazo pervežė visus dešimt tūkstančių raudonarmiečių, taip nukreipdami į save svarbiausias baltagvardiečių karines pajėgas.
Neminėsiu gerai žinomų faktų, bet būtent čečėnai didvyriškai kovodami padėjo įtvirtinti sovietų valdžią, kai be paramos paliko savo Kalnų respublikos Tapi Černojevo vadovybę, o paskui faktiškąjį Čečėnijos Emiratą ir Uzun-Chadži Dagestaną, kuris atitrūko nuo čečėnų tautos. Uzun-Chadži mirė NKVD čekistų nunuodytas, nors jis buvo sudaręs sutartį su sovietų valdžia.
Su kazokų judėjimu Stalinas susidorojo fiziškai: daugybę jų tiesiog išžudė. Vėliau liaudies tėvas ėmėsi čečėnų, juos naikino vien dėl to, kad jie buvo čečėnai. Tačiau šie išdidūs žmonės į smūgį atsakydavo smūgiu. Tuo metu čečėnų priešas buvo sovietų valdžia, ir jie su šia valdžia kovojo.
Anzorovo būryje buvo keli šimtai karių, užgrūdintų nuolatiniuose susidūrimuose su klastingu priešu NKVD. Šiai teroristinei organizacijai tada vadovavo Lavrentijus Berija. Sukilėliai teturėjo vieną išeitį mirti su ginklu rankose. Tuo metu vokiečiai jau buvo pasitraukę iš Kaukazo, nes po Stalingrado kautynių bijojo būti apsupti. O dauguma čečėnų buvo ištremti į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Čečėnų gyvenvietes valdžia paskubom apgyvendino visokiais asocialiais asmenimis: miestus ir rajonų centrus rusais, o kaimus dagestaniečiais, prievarta atgabentais iš kalnų aulų. Čečėnai, kurie norom nenorom dar buvo pasilikę Čečėnijoje, buvo tiesiog medžiojami. Medžiotojams iš pradžių mokėdavo už nukirstas galvas, o paskui už kiekvieną dešinę ausį, nesvarbu, kieno ji buvo moters, vaiko ar vyro.
Nesunku įsivaizduoti XX amžiaus penktojo dešimtmečio komisariatus, iš vadinamųjų laisvųjų medžiotojų priimančius jau dvokiančias ausis, kalnus žmonių ausų. Jiems reikėjo tikrinti, kad į tas krūvas nepatektų kairiosios ausys. Už ausis būdavo atlyginama tekstilės gaminiais, muilu, maisto produktais, o kai kada galvijais, rekvizuotais iš deportuotųjų.
Abrekų gyvenimas tapo nepaprastai sunkus. Dieną ir naktį skraidė žvalgybiniai lėktuvai. Dienomis jie įsidėmėdavo dūmus, o naktimis laužo šviesą. Žiema Kaukazo kalnuose būna labai šalta ir drėgna. Abrekai apie karštą maistą, šiltą guolį galėdavo tik pasvajoti. Apskritai maisto trūko, ginklų ir šaudmenų taip pat, daug žmonių sirgo. Maisto ir šaudmenų jie galėdavo įsigyti tik ginkluota kova. Tiesa, dažnai čekistai šių gėrybių jiems parūpindavo patys. Mat Maskvai jie jau seniai buvo pranešę apie pergales, įvestą tvarką. Už tai daugelis čekistų buvo apdovanoti, paaukštinti, todėl vietos NKVD nebuvo suinteresuotas atskleisti tikrą padėtį Čečėnijoje ir Ingušijoje.
Sukilėlių būriuose buvo čečėnų tautybės šventųjų palaimintųjų. Kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo NKVD užverbuoti. Išdavikas veikė ir Anzorovo būryje: kažkoks Daudas su sūnumi. Šis palaimintasis čekistams pranešdavo, kur yra čečėnų sandėliai, kur telkiasi žmonės, kur susitinkama ryšiams palaikyti. Už šias išdavystes Stalinas jam suteikė MGB pulkininko laipsnį, apdovanojo vardiniu ginklu.
Kai daugelis abrekų, patikėjusių apsišaukėliu palaimintuoju, atsidūrė MGB rankose, o paskui lageriuose, čečėnų kovotojai suprato, kas jiems kenkia. Tačiau jau buvo vėlu: mažai kam pavyko išvengti mirties arba gyvam grįžti iš lagerių. Būrys šventojo Daudo pastangomis buvo išardytas, sunaikintas. Anzorovas jam yra tiesiai pasakęs: Ko tu dar lauki, juk ir mane ketini parduoti savo šeimininkams. Nudėčiau tave kaip šunį, bet, deja, dar nemaža kvailių tiki jumis, žudikais.
Tada šventeiva pasišalino, tikriausiai informuoti šeimininkų, kad vado suimti nepavyko. Anzarovas dar ilgai kovojo su sovietų saugumu. Kad ir kiek prieš jį būdavo pasiunčiama kareivių, visi žūdavo, nes turėjo reikalą su labai taikliu šauliu.
Turėjo Anzorovas mažą sūnų, vardas jo nežinomas, kūdikis gimė būryje. Kai žuvo tėvas, vaikui buvo devyneri. Tiesa, tai buvo ne vienintelis Anzorovo vaikas: turėjo jis septynis ar aštuonis sūnus, bet visi jie jau buvo žuvę. Kaip ir kiti bendražygiai kas nuo kulkos, kas nuo sunkių, nepagydomų žaizdų ir ligų.
Pasakojama, kad kartą kalnuotojoje Čečėnijos dalyje čekistai kovotojo tykojo pasislėpę medžiuose. Jie žinojo, kad čečėnas tikrai pro šalį eis. Ir Anzorovas iš tiesų toje vietoje pasirodė. Tai buvo aukštas, pagyvenęs žmogus. Ėjo jis lėtai, akis nudelbęs į žemę. Atrodė nieko nemato, nieko negirdi. Tačiau kai Anzorovas priėjo prie medžio, kuriame iškėlęs ranką kaip sutartą ženklą veikti tūnojo karininkas, driokstelėjo šūvis, ir čekistų vadas krito kaip maišas su kulka krūtinėje. Paskui pasigirdo dar devyni šūviai. Ant žemės gulėjo dešimt lavonų. O Anzorovas, 78-erių metų senis, apstulbusių kareivių akivaizdoje stryktelėjo bedugnėn. Kai ėmė ieškoti jo lavono, dauboje rado tik sudriskusią kaukazietišką kepurę. Buvo paskelbta, kad Anzorovas žuvo, tačiau jo kova nesiliovė, ir tai buvo ženklas, kad kovotojas gyvas ir sveikas.
Daug panašių pasakojimų apie šį nepaprastą žmogų. Žuvo jis štai kokiomis aplinkybėmis. Apie tai man papasakojo milicijos viršila Piotras, kuris, jo žodžiais tariant, dalyvavo Anzorovo likvidavimo operacijoje. Kremlius reikalavo suimti čečėną gyvą, tačiau tokios pastangos tiktai gausino specialiųjų tarnybų įvairaus rango aukų skaičių. Tada nuspręsta likviduoti jį vietoje.
Galų gale Anzorovas liko vienas, tik su savo mažamečiu sūnumi. Bendražygiai žuvo arba pateko į nelaisvę ir be pėdsakų dingo gulagų gelmėse. Nebuvo prie ko prisiglausti, nebuvo galima niekuo pasitikėti. Anzorovas suprato, kad priešai dabar jo neįkalbinės pasiduoti, nušaus pasitaikius pirmai galimybei. Būryje gimęs sūnus, žinoma, nebuvo panašus į jo amžiaus vaikus, tai buvo beveik laukinis berniukas. Tarsi laukinis žvėris jis kažkaip pajusdavo artėjantį priešą, daug tų priešų ar mažai, ar jie pavojingi.
Dada, tarė sūnus, artėja priešai, ir jų daug. Žinau, sūnau, žinau, atėjo ir mano eilė. Ir vėl Anzorovas šaudė, šaudė taikliai, tačiau priešai veržėsi atkakliai, iš visų pusių. Dabar jie net nesislapstė, žuvusiųjų vietą užimdavo kiti. Ėjo, kol apsupo tankiu žiedu.
Tada Anzorovas metė šautuvą. Ne, jis neišsigando. Žūti nuo kulkų šiuo atveju jam didžiausia Alacho malonė. Anzorovas suprato, kad priešas neturėjo ketinimų paimti jį gyvą ir tardyti. Ką nauja jie galėjo iš jo sužinoti? Štai jis, Anzorovas, kupinas neapykantos, nesvyruojantis, negailestingas, be kompromisų reikalaujantis neįmanomų dalykų sovietų kariuomenės išvedimo iš Čečėnijos, jo tautiečių sugrąžinimo iš tremties vietų, kur jie kankinosi netekę tėvynės. Ne vienas kitas, ne tūkstančiai, o visa tauta, tarsi koks kolektyvinis nusikaltėlis. Net naujagimiai, vos išvydę šį pasaulį, tapdavo liaudies priešais. Juos engė, žemino. Tik dėl to, kad žmogus nuo gyvenamosios vietos nutoldavo daugiau kaip tris kilometrus arba laiku neprisistatydavo komendantūron, bausdavo aukščiausia bausme dvidešimt penkeriems metams nelaisvės. Pasai lapelis popieriaus su fotografija bylojo, kad žmogus neturi pilietybės, taigi ir jokių teisių.
Anzorovas pajuto, kad atomazga arti. Jis pats metė ginklą ir privertė sūnų padaryti tą patį. Dėl savęs jis neturėjo jokių iliuzijų, tačiau tikėjosi išgelbėti vaiką. Šmėstelėjo prieštaringa mintis: išauklės jį kaip rusą arba kaip pravoslavą. Alachas jam to neatleistų.
Priešai dar labiau suglaudė žiedą, lėtai ir atsargiai artinosi, bijojo, kad paskutinį kartą čečėnas gali pasielgti labai netikėtai. Driokstelės sprogimas, ir jis dūmų debesyje išnyks, liks tik daugybė sumaitotų kūnų. Taip jau yra buvę, ir ne vieną kartą. Tačiau vyresnysis čekistas manė, kad šį kartą taip neatsitiks, nes šalia stovėjo berniukas, kurį Anzorovas nusprendė išgelbėti net savo gyvybės kaina.
Kai baudėjai pagaliau prisiartino prie pat čečėno su sūnumi, Anzorovas tarė: Leiskite pasimelsti. Vyresnysis sutiko. Anzorovas išsitraukė iš kuprinės maldos kilimėlį ir veidu atsisuko į pietus, Mekos pusėn. Allach Akbar, Allach Akbar, tik tiek jis suspėjo ištarti. Augalotas čekistas, stovėjęs Anzorovui iš dešinės ir šiek tiek iš už nugaros, vienu kardo smūgiu nukirto žilą senio galvą. Tada berniukas su kaukazietišku durklu rankoje tarsi žaibas šoko į priekį ir persmeigė juo žudiką kiaurai. Tokios atomazgos nesitikėję čekistai apstulbo, tačiau tik akimirkai. Jie puolė berniuką, ir keturiese ar penkiese niekaip negalėjo iš jo atimti ginklo. Vaikas suspėjo sužeisti dar kelis žmones. Tėvas buvo žvėris, vaikas taip pat gimė žvėrimi, pasakė vyresnysis čekistas.
Paskui Anzorovo galvą vežiojo po Čečėnijos kaimus ir gyvenvietes, aiškino, kad dabar nusikaltėlis nepavojingas. Tačiau naujieji kolonistai, atsikraustę į išvežtųjų čečėnų namus, žinojo, kad tokių anzorovų yra ne vienas.
O koks berniuko likimas? Milicijos viršila, vardu Piotras, dalyvavęs likviduojant Anzorovą, pasakojo, kad vaiką atvežė į Grozną. Žmonės matė, kaip jis spjaudėsi, priešinosi. Ten žino, ką su juo daryti, pasakojo rusas Piotras. Jį išauklės taip, kaip reikia, padarys žmogumi.
Anzorovas buvo nužudytas 1956 metais, jau po to, kai buvo paskelbta apie Čečėnijos-Ingušijos autonominės respublikos atkūrimą. Sovietų valdžia jau buvo numačiusi sugrąžinti čečėnų tautą į Šiaurės Kaukazą.
© 2007 XXI amžius
|