Atnaujintas 2007 rugsėjo 7 d.
Nr.67
(1564)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Šiluvos Marijos apsireiškimas ir Švč. M.Marijos Gimimo atlaidai

Apsireiškimas

Švč. Mergelė Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 metais. Tai buvo pirmasis Marijos apsireiškimas Europoje ir veikiausiai vienintelis, kai Marija kalbėjo kito tikėjimo, tada paplitusio kalvinizmo, žmogui. Seniausioje rašytinėje Šiluvos istorijoje, rašytoje apie 1651 metus, pasakojama: „Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens Mergaitę iššukuotais plaukais, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Kai jie pamatė šį vaizdą, vienas iš jų nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą ir pranešė, ką matę. Katechetas, pasikvietęs bakalaurą, vardu Saliamoną, prisiartino prie akmens ir taip pat pamatė verkiančią Mergelę, kaip buvo matę piemenėliai. Įsidrąsinęs jis kreipėsi į ją: „Mergaite, ko verki?“ Mergaitė atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Tai tarusi ji pranyko. Katechetas su bakalauru, kaip klaidatikiai, paniekino tą regėjimą laikydami jį piktosios dvasios padaru.

Piemenėliai, grįžę su banda į namus, tą dalyką ėmė skleisti tarp savųjų. Vienas senas ūkininkas, daugiau kaip šimto metų amžiaus, iš senatvės beveik apakęs, tarė savo kaimynams: „Mieli kaimynai, sakykit ką norit, bet aš jus tikinu, kad ant to akmens buvo ne koks gundymas, bet pasirodė toji Mergelė su savo sūneliu, kurio garbei anoje vietoje stovėjo senovinė katalikų bažnyčia. Kiek aš atsimenu, prieš aštuoniasdešimt metų mūsų ponai sugriovė ją ir panaikino“. Kada tas pasakojimas pradėjo plisti tarp valstiečių įvairių miestelių turguose, Žemaičių vyskupijos oficiolas kanauninkas Smolka Kazakevičius (vėliau jis tapo pačios vyskupijos pavyskupiu), susirūpinęs Dievo garbės plitimu, nuvyko į Šiluvos valsčių ir nuodugniai apklausė visus, mačiusius tą vaizdą. Vienas senas ūkininkas, jau aklas, apsiėmė apčiuopomis parodyti vietą, kurioje jo atminimu stovėjusi katalikų bažnyčia ir kur įvyko stebuklas. Vos atvestas į tą vietą senukas staiga praregėjo. Istorija baigiama liudijimu apie Dievo gerumą ir maloningumą – Šiluvoje Dievui atgautos ne tik bažnytinės žemės, bet ir žmonių širdys.

Nustatyta, kad Marijos apsireiškimą matė tikri istoriniai asmenys – kalvinų seminarijos rektorius bakalauras Saliamonas Grocijus ir Šiluvos kalvinų katechetas Mikalojus Fiera. Marijos apsireiškimo Šiluvoje tikrumą patvirtina ir nenutrūkstama kulto tradicija, Žemaitijos vyskupų rodomas išskirtinis dėmesys Marijos apsireiškimui Šiluvoje. Vysk. Aleksandro Sapiegos 1643 m. pastatydinta mūrinė koplyčia Marijos apsireiškimo vietoje, atrodo, jau buvo ne pirmoji.

Šiluvoje Marija išsakė didžiausią savo troškimą – kad būtų garbinamas jos Sūnus. Marijos troškimas turėtų tapti ir mūsų, krikščionių, troškimu garbinti Viešpatį Jėzų Kristų. Šiluvoje Marija rodė ne į save, bet į savo Sūnų Jėzų – tikrąjį Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Laukuose, kuriuose buvo ariama ir sėjama, Marija kvietė prisiminti prieš amžius šiose vietose pasėtą Dievo žodį, gyvybės žodį. Religinius nesutarimus išgyvenusioje Šiluvoje Marija kalbėjo kitos konfesijos žmogui – kalvinui. Galima manyti, kad šis unikalus faktas yra Viešpaties per savo Motiną perduotas raginimas krikščionims susitaikinti.

Atlaidų tradicija

Šiluvoje nuo seno, dar prieš Dievo Motinos apsireiškimą, švęsti Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, liaudiškai – Šilinės. Šis pavadinimas, matyt, bus kilęs nuo seno vietovardžio – Šilas, iš kurio vėliau išsirutuliojo dabartinis vietovardis – Šiluva.

Šiluvos bažnyčia – bene pirmoji Lietuvoje Marijos Gimimo šventovė. Garsas apie šią bažnyčią ir ypač apie rugsėjo 8-ąją joje švenčiamus Marijos Gimimo atlaidus plačiai pasklido. Žmonės būriais traukdavo ne tik iš artimiausių apylinkių, bet net iš Užnemunės, kur vyravo protestantai. Net Martynas Mažvydas skundėsi savo ganomaisiais (protestantais), kad šie net iš Ragainės vykstą į šventųjų šventes Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, tarp jų ir Šiluvoje – neseniai suprotestantinti Prūsijos lietuviai, matyt, brangino Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, kad ryždavosi keliauti ilgą kelią (apie šimtą kilometrų) ir net nepaisydavo savo pastoriaus rūpesčio dėl, anot M. Mažvydo, „baisios stabmeldystės“.

XVI a. antrojoje pusėje Šiluvoje įsigalėjus reformatams, katalikai neteko bažnyčios, drauge nutrūko ir ilgametė atlaidų šventimo tradicija. Atlaidai vėl imti švęsti Šiluvoje katalikams atgavus bažnytines žemes ir kun. Jonui Smolkai-Kazakevičiui 1627 metais pastatydinus nedidukę medinę bažnytėlę. Katalikams teko tiek jėgų padėti, kad atgautų nusavintą bažnytinį turtą, be to, per Lietuvą ritosi gana smarki reformacijos banga, kad, matyt, nesitikėta, jog nedidelė bažnytėlė greitai taps ankšta. Žmones į Šiluvą traukė ne tik patys atlaidai, bet ir vis plačiau sklindanti žinia apie Marijos apsireiškimą Šiluvoje ir bažnyčioje kabantis, nuo 1622-ųjų malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. XVIII a. viduryje Šiluvoje buvo labai garsūs dveji atlaidai – Marijos Gimimo, švenčiami rugsėjo 8 d., ir liepos 2 d. švenčiami Marijos Aplankymo atlaidai, kuriais garsėjo ir Žemaičių Kalvarija. Šių švenčių proga norėdami pasimelsti prie garsiojo paveikslo žmonės į Šiluvą plaukdavo ne tik iš visos Žemaitijos, bet net iš Vilniaus ir kitų artimų vyskupijų. Todėl vyskupas ryžęsis statyti mūrinę bažnyčią. Nuo 1775 metų Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai imti švęsti visą oktavą – rugsėjo 8–15 d. Tais pačiais metais iš Romos kapitulos gautas leidimas vainikuoti Marijos paveikslą. Tačiau paveikslo vainikavimas atidėtas iki 1786-ųjų, matyt, tikintis ta pačia proga ir naująją bažnyčią konsekruoti. 1786-ųjų rugsėjo 8-ąją prasidėjusios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo iškilmės truko tris dienas. Į iškilmes susirinko apie trisdešimt tūkstančių žmonių, tarp jų buvo trys senatoriai, daug didikų, aukštų valstybės pareigūnų net iš Lenkijos. Iškilmėse dalyvavo, pagal vienus šaltinius, penki vyskupai, pagal kitus, – net dvylika. Garsiojo paveikslo vainikavimas dar labiau išgarsino Šilinių atlaidus.

Jau nuo XVII a. liaudis mėgo į Šiluvą keliauti procesijomis. Joms dažniausiai vadovaudavo parapijų kunigai. Po 1866-ųjų, kai per atlaidus, dalyvaujant Žemaičių vysk. M. Paliulioniui, 40 kunigų ir 40 tūkstančių maldininkų, buvo paminėtas stebuklingojo paveikslo vainikavimo šimtmetis, okupacinė caro valdžia uždraudė bet kokias procesijas ir šis draudimas truko iki 1905 metų. Tačiau šis draudimas neatitraukė žmonių nuo Šiluvos. Pirmosios organizuotos parapijų procesijos į Šiluvos atlaidus vėl pradėjo eiti 1906 m. Į jas susirinko 50 tūkst. maldininkų. Šį keliavimą aprašė Žemaitė „Kelionėje į Šidlavą“. Šiluvos atlaidų metu vykdavo gyva prekyba knygomis. Jau 1828 m. buvo platinami lietuviški elementoriai, vėliau – Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto knygos, lietuviškos maldaknygės, kalendoriai. Ir lietuvišką spaudą uždraudus per Šiluvos atlaidus ir prekymečius vykdavo lietuviškų knygų skleidimas. Į atlaidus suvažiuodavo iki 200 knygnešių bei škaplierininkų, o jų gaudyti atvykdavo apie 300 rusų policijos pareigūnų. Vis dėlto jiems retai tepasitaikydavo knygnešį sučiupti.

Prieškariu taip pat organizuotai keliauta į Šiluvos atlaidus ne tik iš aplinkinių parapijų, bet ir iš Kauno. Maldininkų į Šiluvos atlaidus susirinkdavo iki 100 tūkstančių. Nuo 1933 metų per Šiluvos atlaidus imti ruošti religiniai kongresai – vyrų maldos apaštalavimo, katalikų vyrų, moterų akcijos. Savo maldingas keliones rengė mokyklos ar gimnazijų klasės. Nuo XX a. pradžios Šiluvoje pradėti organizuoti kultūriniai renginiai: filmai, vaidinimai. Kaune veikė maldininkų kelionių į Šiluvą organizavimo komitetas. Maldininkų per Šilines niekada netrūkdavo. Suvažiuodavo jie iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų būdavo ir aklų, kurčių, nebylių, raišų, kitomis ligomis sergančių. Maldininkai eidavo Kryžiaus kelią, melsdavosi prie malonėmis garsėjančio Dievo Motinos paveikslo, prašydavo Dievo pagalbos. Šiluva garsėjo ir elgetomis, besistengiančiais atkreipti maldininkų dėmesį vargana išvaizda, giesmėmis, rypavimais.

Šiluvos atlaidų tradicija nenutrūko nė sovietų okupacijos metais. Iš pradžių spaudoje stengtasi suniekinti Šilinių atlaidus. Nuo 1960-ųjų pasitelkus miliciją imta trukdyti maldininkams čia atvykti. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ (LKBK) rašoma: „Rugsėjo pradžioje Šilinių atlaidų metu į Šiluvą plaukė tūkstantinės žmonių minios. Sekmadieniais automašinos netilpo Šiluvos miestelyje ir autoinspektorių buvo rikiuojamos laukuose. Autoinspektoriai demonstratyviai užsirašinėjo automašinų numerius. Per Šilinių atlaidus kasmet išdalijama apie 50 000 šv. Komunijų“ (LKBK. 1974 m. Nr. 12). Milicija užkirsdavo kelius ir net šunkelius, vedančius į miestelį. 1979 m. net buvo paskelbtas kiaulių maras, kad tik maldininkai negalėtų atvykti. Sovietų valdžia iš paskutiniųjų stengdavosi išsklaidyti ar bent įbauginti maldininkus, traukiančius į atlaidus – iš kai kurių vairuotojų atimdavo teises, išlaipindavo keleivius ir panašiai. Ypač persekiodavo maldingų kelionių organizatorius. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė ir Vytautas Vaičiūnas už procesijų į Šiluvą organizavimą buvo nuteisti trejiems metams nelaisvės. Sovietmečiu visais laikais garsėjusi Šiluva buvo sąmoningai valdžios menkinama, netvarkoma. Stengiantis išguiti maldingumo dvasią iš Šiluvos aikštėje priešais bažnyčią vietoj Marijos statulos buvo pastatytas paminklas „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“. Tačiau, nepaisant visų okupacinės valdžios pastangų, Šiluva išliko vieta, kur garbinamas Viešpats, semiamasi dvasios ir kūno stiprybės.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje tapo vienu iš svarbiausių religinio Lietuvos gyvenimo įvykių. 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, dalyvaujant visiems Lietuvos vyskupams, kardinolas Vincentas Sladkevičius paaukojo Lietuvą Švč. Mergelės Marijos globai. Naują paskatą su viltimi kreiptis į Šiluvos Dievo Motiną lietuvių tautai suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d.

Nepriklausomybės metais kasmet rugsėjo 8-ąją prasideda Švč. M. Marijos Gimimo atlaidų aštuondienis. Maldininkai procesijomis tradiciškai eina iš Tytuvėnų ir Raseinių pusės į Šiluvą. Kiekviena atlaidų diena skiriama vis kitai temai. Švenčiamos kariuomenės, policijos, medikų, Bažnyčios darbuotojų, šeimos, vaikų ir jaunimo, ligonių, gyvybės apsaugos dienos. Atlaidų metu vyksta katechezės, religiniai spektakliai, koncertai.

Popiežius ir Šiluva

1993 m. rugsėjo 7 d., Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų išvakarėse, Šiluvoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas ne kartą savo kalbose buvo užsiminęs, kad svajoja pasimelsti prie Aušros Vartų Marijos paveikslo ir pagerbti garsiąją Šiluvos Mergelę – Ligonių Sveikatą. Ketvirtąją savo vizito Lietuvoje dieną lankydamasis Šiluvoje Šventasis Tėvas suklupo maldai Apsireiškimo koplyčioje, Bazilikoje dalyvavo Žodžio liturgijoje tema „Krikščioniškoji šeima“, kardinolo Vincento Sladkevičiaus prašomas vainikavo iš Amerikos atvežtą, daugelį išeivijos lietuvių parapijų apkeliavusią Nekalčiausiosios Marijos Širdies statulą, Marijos globai pavesdamas lietuvių tautą. Popiežiaus apsilankymą Šiluvoje mena jo dovanotas Vatikano meistrų darbo auksinis rožinis. Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymui Šiluvoje atminti ant kalvelės miestelio pakraštyje 1994 m. pastatytas kryžius. Šventąjį Tėvą primena ir Šiluvoje įsteigti Jono Pauliaus II namai. 2003 m. rugsėjo 7 d., popiežiaus apsilankymo dešimtmečio proga, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, pašventino Jono Pauliaus II namus. Aštuonis mėnesius juose mokosi ir gyvena Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso seminaristai. Likusius keturis mėnesius rengiamos kunigų ir pasauliečių rekolekcijos, priimami piligrimai.

Parengta pagal siluva.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija