Atnaujintas 2007 rugsėjo 7 d.
Nr.67
(1564)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Rusijos generalinio prokuroro pasakaitės

Kai Maskvoje buvo nužudyta žinoma rusų žurnalistė Ana Politkovskaja, Rusijos prezidentas V.Putinas, nors ir labai nemėgęs jos publikacijų, ypač apie okupacinės armijos žiaurumus Čečėnijoje ir V.Putino Rusijos didvyrio žvaigžde apdovanoto Čečėnijos prezidento Ramzajaus Kadyrovo gaujų siautėjimą, pareiškė, jog nors nužudyta žurnalistė „nebuvo reikšminga“, vis dėlto šis nusikaltimas bus ištirtas. Aišku, niekas Rusijoje tuo netikėjo: juk iki šiol neištirta, kas nužudė garsų televizijos žurnalistą V.Listjevą, taip pat amerikiečių žurnalo „Forbes“ rusiško leidinio redaktorių Polą Chlebnikovą, jau nekalbant apie nužudytus provincijos laikraščių žurnalistus. Bet šį kartą „nebuvusi reikšminga“ A.Politkovskaja, savo straipsnius skelbusi garsiausiuose Europos ir Amerikos laikraščiuose, buvo pernelyg žinoma, todėl V.Putinui reikėjo būtinai surasti žudikus. Ir štai V.Putino kišeninis Rusijos generalinis prokuroras Jurijus Čaika rugpjūčio 27 dieną paskelbė, kad jau žinomi A.Politkovskajos nužudymo vykdytojai ir užsakovai. J.Čaika paminėjo, kad kai kurie jų jau suimti. Žinoma, generalinis prokuroras ypač pabrėžė, kad tarp vykdytojų ir užsakovų yra keli čečėnai. Aišku, Rusijos prokurorams ir politikams jau tapo įpročiu visų žmogžudysčių ir teroristinių aktų, netgi traukinių katastrofų kaltininkais skelbti tuos baisius čečėnus. Kaip ir tai, kad kone visi Rusijos mafijos „autoritetai“ ir „krikštatėviai“ yra čečėnai. O dėl A.Politkovskajos nužudymo, tai kam čečėnų „banditams (taip Rusijoje vadinami čečėnų laisvės kovotojai) ją žudyti. Juk nuo pat agresijos prieš Čečėniją pradžios ji tvirtai ir nuosekliai stovėjo laisvės kovotojų pusėje. Na, o jeigu kokie čečėnai ir dalyvavo žurnalistės nužudyme, tai yra Čečėnijos „prezidento“ R.Kadyrovo žmonės. A.Politkovskaja savo publikacijose ne kartą atskleidė, kas gi iš tiesų yra tas Rusijos didvyriu paskelbtas R.Kadyrovas ir jo suburta asmeninė gvardija, sudaryta iš kriminalinio pasaulio banditų ir plėšikų. Todėl A.Politkovskają jos bičiuliai ne kartą įspėjo primindami, kad toks banditas kaip R.Kadyrovas, turintis paties V.Putino užnugarį, tikrai jai nedovanos už tas publikacijas.

Tiesa, J.Čaika paminėjo, kad tarp suimtųjų ir įtariamųjų yra ir aukštų buvusių Vidaus reikalų ministerijos ir milicijos pareigūnų. Ir dar, generalinis prokuroras „patarė“ žurnalistams nedaryti iš jo pranešimo sensacijos, nerašyti apie suimtuosius ir jų biografijas bei karjerą, nes tai esą pakenktų tyrimui. Tačiau tai dar labiau sujudino net Kremliui palankią žiniasklaidą. O ką jau kalbėti apie tokius leidinius kaip „Vremia novostej“, kuriame dirbo nužudyta žurnalistė, „Komersant“, „Tvoj den“ ir kitus. Bet nereikėjo nė žurnalistų aiškinimo, kad generalinio prokuroro J.Čaikos „sensacija“ apie nusikaltėlių suėmimą tebuvo baltais siūlais siūta viešųjų ryšių akcija. Jau po kelių dienų tos pačios generalinės prokuratūros pareigūnai pranešė, kad keli suimtieji žudikai ir užsakovai jau paleisti, o vienas A.Politkovskajos nužudymu apkaltintas asmuo, pasirodo, nužudymo metu sėdėjo kalėjime labai toli nuo Maskvos. Taigi faktiškai generalinis prokuroras apsijuokė pats ir suteikė žurnalistams puikiausią progą pasišaipyti į valias.

Tačiau toje neva tariamoje A.Politkovskajos nužudymo byloje yra dar vienas dalykas. Mat J.Čaika nedviprasmiškai užsiminė, kad šios žmogžudystės vienas iš pagrindinių, ar net pagrindinis, užsakovų gyvena užsienyje. Visi suprato, apie kokį „užsienietį“ kalbama. Tai kasdien Kremliaus keikiamas, verčiant visą krūvą finansinių ir kriminalinių nusikaltimų, Londone prieglobstį gavęs finansų magnatas Borisas Berezovskis. Jis tebedaromas atpirkimo ožiu ir dėl buvusio Rusijos saugumiečio Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu Londone. Tačiau šį kartą Kremliaus valdovui vieno B.Berezovskio pasirodė per mažai. Aiškiai užsimenama apie į Izraelį spėjusį pabėgti vieną iš sunaikinto „Jukos“ naftos kompanijos akcininkų Leonidą Nevzliną. Maskvos reikalavimai išduoti jį ėmė piltis vos ne kas savaitę. Beje, generalinis prokuroras J.Čaika specialiai sušauktoje spaudos konferencijoje aiškino, kam buvo naudingas žurnalistės A.Politkovskajos nužudymas. Pasirodo, tai toms jėgoms, kurios nori destabilizuoti padėtį Rusijoje, netgi pakeisti konstitucinę tvarką (tarsi jos toje šalyje būtų laikomasi), sukelti politinę ir ekonominę krizę ir vėl grąžinti į valdžią oligarchus. Tarsi tie keikiami oligarchai nebedaro Rusijoje savo tvarkos. Tiesa, pasikeitė tiktai jų asmeninė sudėtis. Tvarkyti svarbiausių Rusijos ekonomikos sričių atėjo tie žmonės, kurie absoliučiai lojalūs dabartiniam Kremliaus šeimininkui.

O generalinis prokuroras nusišnekėjo iki to, kad jis pareiškė suradęs ryšių tarp A.Politkovskajos, „Forbes“ žurnalo redaktoriaus P.Chlebnikovo ir Rusijos centrinio banko prezidento pavaduotojo Andrejaus Kozlovo nužudymų. Tuo tarpu apkaltintų „sąmokslininkų“ advokatai, per didelius vargus gavę susipažinti su kaltintojų neva surinktais duomenimis, ne tik neaptiko jokio ryšio tarp šių trijų žmogžudysčių, bet ir išsiaiškino, kad jų užsakovai tūno užsienyje.

Žinoma, Kremliaus rankos, kaip ir sovietiniais laikais, pakankamai ilgos. Tą rodo ir kalėti iki gyvos galvos neseniai nuteisto buvusio „Jukos“ saugumo tarybos vadovo Aleksejaus Pičiugino byla. Pirmiausia toks nuosprendis buvo savotiškas įspėjimas Izraelyje gyvenančiam „Jukos“ bendraturčiui L.Nevzlinui. Beje, už jo galvą Kremlius jau pažadėjo net penkis milijonus dolerių. Dabar Izraelio valdžia bombarduojama reikalavimais nedelsiant suimti ir išduoti L.Nevzliną, nes esą kalėti iki gyvos galvos nuteistas A.Pičiuginas tiktai vykdė jo nurodymus.

Aišku, netrukus galima sulaukti, kad ir žurnalistės A.Politkovskajos žudikas bus surastas ir nuteistas. Anot šio rusų žurnalisto, KGB, dabar FSB, specialistams juokų darbas surasti kokį nors pavargėlį benamį, ir tas už pažadėtus pinigus prisiims bet kokį nusikaltimą.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija