Atnaujintas 2007 rugsėjo 14 d.
Nr.69
(1566)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežiaus piligrimystė ir austrų katalikų padrąsinimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
su Austrijos sostinės Vienos
arkivyskupu kardinolu
Christofu Šionbornu

Šventasis Tėvas priima jaunųjų
katalikų atnašas
per šv. Mišias, aukotas Vienos
šv. Stepono katedroje

Jaunasis maldininkas neišsigando
Popiežiaus vizito metu
vyravusio lietingo oro

Dievo Motinos šventovės reikšmė

Kaip jau buvo pranešta, praėjusį sekmadienį pasibaigęs popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Austriją turėjo ryškų pamaldumo Švč. Mergelei Marijai bruožą ir pirmiausia buvo skirtas celebruoti Mariacel Dievo Motinos šventovės 850 metų jubiliejų. „Ši šventovė tam tikru būdu reprezentuoja Austrijos motinišką širdį ir visada turėjo ypatingą svarbą vengrų bei slavų tautoms, – kalbėjo Šventasis Tėvas rugsėjo 7 dieną jo sutikimo ceremonijoje Vienos oro uoste. – Ji simbolizuoja atvirumą, kuris ne tik peržengia fizines ir nacionalines sienas, bet Marijos asmenyje primena mums žmogaus esminį dėmesį – jo gebėjimą atsiverti Dievui ir Jo tiesos žodžiui“.

Popiežius pažymėjo, kad garsioji Dievo Motinos šventovė ne tik atstovauja ilgametei savo istorijai, – ištisiems 850 metų, – bet ir parodo, kad ta istorija „yra kelias į ateitį“. Ten Švč. Mergelės Marijos reikia melsti, kad ji padėtų geriau kontempliuoti Kristų, „matyti Jį mūsų broliuose ir seseryse, tarnauti Jam juose, eiti su Juo keliu, kuris veda pas Tėvą“. Benediktas XVI taip pat priminė, kad krikščionio gyvenimo piligrimystė – tai ne tik kelionė į šventovę, bet ir kartu „sugrįžimas į mūsų kasdienį gyvenimą“. Ir kiekviena tos kasdienybės savaitė prasideda nuo sekmadienio – Viešpaties dienos – dalyvavimo šventinėje Eucharistijos aukoje, kuri yra „išlaisvinanti Dievo dovana“.

Šventasis Tėvas sakė žinąs, kad sekmadienį ir kitomis dienomis laisvu nuo darbo laiku daug krikščionių įsitraukia į savanorišką tarnystės kitiems veiklą. Šis dosnus ir nesuinteresuotas veikimas „taip pat ženklina gyvenimo piligrimystę“. Tas, kuris „žvelgia“ į savo artimą norėdamas jam padėti, kartu „žvelgia į Kristų“ ir Jam tarnauja. Taigi vedami ir drąsinami rodančios į savo Sūnų Marijos, šioje tarnystėje krikščionys „žengia iš praeities, kuri kartais būna sunki, bet kupina malonės, į pažadėtą ateitį“.

Švč. Mergelė Marija – vilties ženklas ateičiai

Pirmasis popiežiaus Benedikto XVI piligrimystės Austrijoje sustojimas taip pat turėjo ryškų marijinį akcentą: tą pačią atvykimo į šalį dieną jis apsilankė sostinės centrinėje „Am Hof“ aikštėje, susitelkdamas maldai prie čia esančios didelės bronzinės Dievo Motinos statulos, pavadintos „Mariensaule“ („Marijos kolona“). Monumentas buvo pastatytas 1667 metais, kaip austrų padėkos už išsivadavimą iš turkų musulmonų ženklas. Kolona yra marmurinės Švč. Mergelės Marijos statulos, sukurtos žymaus italų skulptoriaus Karlonės ir stovinčios priešais Vernšteino pilį, kopija.

Rugsėjo 7-osios pusiaudienį atvykęs į tikinčiųjų perpildytą aikštę ir sutiktas Vienos municipaliteto vadovų Šventasis Tėvas įžengė į čia esančią bažnyčią, kurioje jo laukė visi Austrijos vyskupai. Pasveikintas Vienos arkivyskupo kardinolo Christofo Šionborno, OP, popiežius Benediktas XVI vadovavo pirmajai savosios piligrimystės liturgijai, taip pat adoravo prie Švenčiausiojo Sakramento. Ceremonijos metu pasauliečių, jaunimo, šeimų, vienuolinių kongregacijų, taip pat Austrijos nacionalinių mažumų atstovai skaitė intencijas, skirtas Mariacel šventovės įkūrimo 850-osioms metinėms. Visi intencijų skaitovai po kiekvienos maldos jos tekstą, prisegtą prie rožės žiedo, įteikdavo Popiežiui. Benedikto XVI palaimintos gėlės buvo sudėtos prie monstrancijos su Švč. Sakramentu. Kartu jis meldė Dievo Motinos užtarimo dėl tų intencijų įgyvendinimo, globos Austrijai ir jos gyventojams.

Po šios maldos, trumpame kreipimesi Šventasis Tėvas vėl priminė, kad nuo seniausių laikų „tikėjimas į Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų, buvo siejamas su didžiausia pagarba Jo Motinai, moteriai, kurios įsčiose Jis priėmė mūsų žmogiškąją prigimtį“ ir kurios motiniškai meilei Jis patikėjo savo mokinius ir visą žmoniją. Ta savo motiniška meile Švč. Mergelė Marija saugiai veda visų tautų ir kultūrų žmones pas Kristų. Todėl ir šiandien, kaip ir per amžius, mes maldoje kreipiame savo žvilgsnį į Dievo Motiną, kuri lieka didžiuoju vilties ženklu.

Pasibaigus liturginėms apeigoms, popiežius Benediktas XVI nuvyko į gretimą Žydų aikštę (Judenplatz), kurioje stovi paminklas holokausto aukoms atminti. Prie monumento sudėtose akmeninėse plytelėse yra išraižyti pavadinimai tų vietovių, kuriose gyvybes prarado daugiau kaip 65 tūkst. Austrijos žydų nuo 1938 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos šalį valdant naciams. Žydų aikštėje, kurioje taip pat atkasti viduramžių sinagogos griuvėsiai ir įrengtas judaizmo muziejus, Šventąjį Tėvą pasitiko Austrijos vyriausias rabinas Paulius Chaimas Aizenbergas ir žydų bendruomenės nariai su jų vadovu Arieliu Mucikantu. Popiežius Benediktas XVI, kuris skrisdamas į Vieną žurnalistams sakė, kad tokiu žingsniu nori parodyti mūsų liūdesį, mūsų atgailą ir mūsų draugiškumą žydams“, prie holokausto memorialo susikaupė kelių minučių tyliai maldai.

Dvasinę krizę sąlygoja tiesos nepažinimas

Kitą dieną, rugsėjo 8-ąją, kai Bažnyčios liturgijoje celebruojama Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė, popiežius Benediktas XVI, nuvykęs į už 140 kilometrų nuo Vienos esančią Mariacel šventovę, aukojo šv. Mišias, o pavakare vietos bazilikoje vadovavo Mišparams, kur dalyvavo dvasinio luomo nariai – kunigai ir seminaristai, vienuoliai ir diakonai. Per abejas pamaldas Šventasis Tėvas pasakė homilijas, kurios buvo labai kristocentriškos. Tuo jis norėjo pabrėžti, kad katalikiškas pamaldumas Dievo Motinai tikrai turi vesti į Kristų, vienintelį visuotinį išganymo tarpininką.

„Tik vienintelis Jėzus yra tiltas, kuris leidžia Dievui ir žmonėms tiesiogiai susitikti, ko reikia kiekvienam išganymui“, – aiškino popiežius Benediktas XVI prie Mariacel šventovės aukotų šv. Mišių homilijoje. Jis pripažino, kad krikščioniui tikėjimas, jog Jėzus Kristus yra vienintelis ir visiems galiojantis išganymo tarpininkas, nereiškia nepagarbos kitoms religijoms, o tiktai tai, kad esame pripildyti Jo teikiamų malonių gausos, kuriomis pasirengę dalytis su kitais. Šis tikėjimas priešinasi dabar paplitusiam postmodernistiniam beviltiškumui, pasak kurio, žmogus neįgalus suvokti tiesos, tarsi tai būtų kažkas nesuprantama.

Šventasis Tėvas sakė, kad tokia rezignacija tiesos atžvilgiu ir sudaro Vakarų pasaulio, taigi ir Europos, išgyvenamos dvasinės krizės esmę. Jei žmogus nemato tiesos, tuomet jis negali atskirti gėrio nuo blogio ir atsiduria visiškoje moralinėje aklavietėje. Tuomet ir didieji bei nuostabūs mokslo atradimai tampa dviprasmiški: jie gali atverti reikšmingas galimybes žmonijos gerovei didinti, bet tuo pat metu – ir tai mes matome labai aiškiai – jie gali sukelti baisų pavojų – sunaikinti žmogų ir pasaulį.

„Taigi mums reikalinga tiesa“, – pabrėžė Popiežius, kartu pripažindamas, kad krikščioniškosios istorijos šviesoje su buvusiais religiniais karais bei kita priešprieša toks tvirtinimas gali atrodyti netolerantiškas. Kad būtų išsivaduota iš tokios baimės, jis pakvietė pažvelgti į Mariacel šventovėje esančius Jėzaus atvaizdus – Kūdikio ant Motinos rankų ir virš didžiojo bazilikos altoriaus – nukryžiuoto Išganytojo. Šie atvaizdai rodo, kad Tiesa nėra tvirtinama išorine galia, o yra nuolanki ir atsiveria žmogui tik vidinės galios tikrumu. Tiesa pasirodo meilėje, ir krikščionys turi būti jos tikrieji liudytojai.

„Evangeliniai patarimai“ dvasinio luomo nariams

Be abejonės, pirmieji šios tiesos meilėje liudytojai visada esti dvasinio luomo nariai ir narės, kuriuos Mišparų metu Mariacel šventovėje sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas ragino rūpintis ypač tais, kurie nepatyrė meilės ir nebetiki gyvenimu. Šis liudijimas turi eiti kartu su evangelizacine veikla, nes skelbti Kristaus vardu galima tik vadovaujantis iš kuriančios Dievo meilės kylančia prasme, viltimi liudijant prieš neviltį. Mišparuose dalyvavusius kunigus, vienuolius ir vienuoles, diakonus ir seminaristus Benediktas XVI kvietė vadovautis trimis Jėzaus gyvenimo pagrindinėmis nuostatomis – neturtu, skaistumu ir klusnumu, kuriuos galima vadinti didžiaisiais „evangeliniais patarimais“.

Popiežius priminė, kad Jėzus varguolius vadino „palaimintaisiais“, tačiau materialinis neturtas turi eiti kartu su dvasine ištikimybe Kristui. Tik tada šis neturtas taps tikrai „krikščioniškas“, tai yra išlaisvinantis nuo šio pasaulio ydų, leidžiantis visiškai atsiduoti Dievo ir artimo tarnystei. Taip pat ir teisingai suvokiant skaistumo dorybę, pavyzdį reikia imti iš paties Jėzaus gyvenimo, kuris buvo absoliučiai orientuotis į Tėvą ir artimą ir nepaliko nė mažiausios vietos savanaudiškumui. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad skaistybė celebatiniame gyvenime – tai ne tarpasmeninių santykių atsisakymas, saviizoliacija ar perdėtas individualizmas. Atvirkščiai, gili dvasinė bendrystė turi būti priimta kaip dovana ir tik tokiu būdu kunigai ir vienuolijų nariai bei narės tampa tikrosios vilties nešėjais.

O dėl trečiojo „evangelinio patarimo“ – paklusnumo, tai vėl iškyla tobulas Jėzaus pavyzdys, iki kryžiaus mirties išlaikęs atsidavimą Tėvo valiai. Visada reikia žinoti, ir patyrimas tą iškalbingai patvirtina, kad tokiu paklusnumu Dievo valiai nieko neprarandama, bet atstatomas giliausias krikščioniškas identitetas ir vidinė laisvė. Pasauliui, kuriame dabar ypač ryškus „savirealizacijos“ troškimas, kaip tik labai reikia tokio išlaisvinančio paklusnumo liudijimo.

Viešpaties dienos prasmė

Paskutinę popiežiaus Benedikto XVI vizito Austrijoje dieną, rugsėjo 9-ąją, svarbiausias įvykis buvo jo aukotos šv. Mišios istorinėje Vienos Šv. Stepono katedroje. Nors tą sekmadienį, kaip ir ankstesnėmis vizito dienomis, Austrijoje buvo lietingas ir vėsus oras, į šventovę ir jos prieigas vėl susirinko dešimtys tūkstančių maldininkų. Prieš pamaldas Šventasis Tėvas vadovavo liturginei procesijai iš Vienos arkivyskupo rezidencijos į perpildytą diecezijos katedrą.

Homilijoje Benediktas XVI iškėlė sekmadienio šventimo ir tikinčiųjų privalomo dalyvavimo šventadienio pamaldose reikšmę. Jis pasirėmė IV amžiaus Tuniso (Šiaurės Afrika) kankinių aukos pavyzdžiu. Jie pagonių buvo nubausti mirtimi už tai, kad, nepaisydami draudimo, vis vien celebravo Viešpaties dienos Eucharistiją, teigdami, kad be sekmadienio šventimo negalintys gyventi.

Popiežius pastebėjo, kad sekmadienis Vakarų kultūros šalyse yra pavirtęs savaitgalio laisvalaikiu, kuris reikalingas ir naudingas nuolatinėje spartoje gyvenančiai šiuolaikinei visuomenei. Tačiau jeigu laisvalaikis neturi vidinio centro, padedančio vertybinei orientacijai, jie virsta tuščiai praleistu laiku. Tokiu centru yra susitikimas su Dievu celebruojamame Žodyje ir Švenčiausiajame Sakramente. Benediktas XVI atkreipė dėmesį, kad krikščionims sekmadienis – ne tik Viešpaties prisikėlimo – iškilmės – diena, bet ir kūrinijos šventė dėkojant Dievui už visatos sukūrimą. „Šiuo laiku, kai, atrodo, dėl žmonijos veiklos kūrinijai iškilę daug įvairių pavojų, taip pat turėtume sąmoningai pripažinti ir šį sekmadienio dėmesį“, – sakė Šventasis Tėvas.

(Apie kitus reikšmingesnius popiežiaus Benedikto XVI vizito į Austriją momentus bus rašoma „XXI amžiaus“ trečiadienio numeryje.)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija