Atnaujintas 2007 rugsėjo 19 d.
Nr.70
(1567)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuviškasis Everestas – Anykščių rajone

Vytautas Bagdonas

Anykščių rajono vicemeras Donatas
Krikštaponis (kairėje) kartu su Vladu
Vitkausku apžiūri vietą Rūkiškio kaime,
virš kurios skriejantys balionu
oreiviai pasiekė du šalies rekordus

Neseniai Anykščių rajone lankėsi žinomas šalies alpinistas Vladas Vitkauskas, kuris miesto koplyčioje bendravo su žurnalistais, rajono vicemeru Donatu Krikštaponiu, Koplyčios renginių organizatore Gražina Kovaite. Pažiūrėję videofilmą apie pasirengimą skrydžiui karšto oro balionu ir pačio skrydžio fragmentą, visi pokalbio dalyviai nuvažiavo į Troškūnų seniūnijos Rūkiškio kaimą. Vienoje vietoje, visai šalia kelio Panevėžys-Raguvėlė-Anykščiai, palydovinė navigacinė sistema užfiksavo, kad V.Vitkauskas ir pilotas Vytautas Samarinas, skrisdami oro balionu iš Šiaulių į Uteną, pasiekė Lietuvos rekordą ir pakilo net į 10,64 km aukštį. Buvo pasiektas ir kitas – skridimo greičio rekordas. Bet apie tuos rekordus papasakosime šiek tiek vėliau.

Anykščių rajono savivaldybėje alpinistas dar susitiko su rajono meru Sigučiu Obelevičiumi. Žinomas alpinistas buvo ir vienas iš pirmųjų, pasveikinęs merą ir kitus anykštėnus, sulaukusius tądien geros žinios iš šalies Vyriausybės – Anykščių miestui suteiktas kurortinės teritorijos statusas.

V.Vitkauskui knietėjo vietoje apžiūrėti vietovę, virš kurios buvo pasiektas rekordiškas aukštis oro balionu ir skridimo aukštis, taip pat norėjosi apie tai papasakoti ir visuomenei, užsiminti, jog žymių, lankytinų Anykščių krašto vietų sąraše galėtų atsirasti dar vienas įdomus objektas...

Svajonę sužadino aukščiausias pasaulyje kalnas

Alpinistas V.Vitkauskas 1993 metais pasiekė aukščiausio pasaulyje kalno – Everesto – viršukalnę ir iškėlė ten lietuvišką Trispalvę. Jis buvo pirmasis lietuvis, nugalėjęs Everestą. Paskui buvo dar daug pasaulio kalnų, į kuriuos kopė šis drąsus lietuvis ir ten kėlė Lietuvos Respublikos vėliavas.

Pasak alpinisto, jis nesivaiko rekordų, nesiekia sau garbės, reklamos, atsargiai vertina visokiausius pasiūlymus. Tačiau pasiūlymas oro balionu simboliškai pasiekti aukščiausio pasaulio kalno aukštį – 8848 metrus jį sudomino. Juolab kad atmintyje tebegyvi kopimo į Everestą vaizdai, neblėstantys įspūdžiai. Todėl pradėjo neduoti ramybės svajonė kur nors Lietuvos padangėje užfiksuoti Everesto aukštį. (Skrydžio karšto oro balionu aukščio rekordas tuo metu buvo 7200 metrų.)

Oreiviams pakako patyrimo paruošti balioną skrydžiui ir jį valdyti, tačiau jie neturėjo nei praktinių, nei teorinių žinių, kaip skristi, išgyventi tokiame aukštyje. Juk paprastai balionai skraido kone pažeme, o teks kilti gerokai aukštyn. Todėl ir buvo susisiekta su garsiuoju alpinistu V.Vitkausku...

Bijojo pakliūti į...Baltarusiją

Iš pradžių pabandyta oro balionu pakilti į penkių kilometrų aukštį. Tačiau tokiame aukštyje dujos užgeso, ir teko leistis žemyn. Buvo akivaizdu, kad pakilti į aukštį galima tik naudojant specialią įrangą. Alpinisto V.Vitkausko patirtis labai pravertė. Todėl bandomajam skrydžiui rengtasi itin kruopščiai. Pasirodo, dideliame aukštyje reikia turėti specialias deguonies kaukes, alpinizmo įrangą, specialius rūbus, nes atmosferos slėgis būna kelis kartus mažesnis nei žemės paviršiuje, kamuoja deguonies trūkumas, veikia ultravioletiniai spinduliai, labai šalta. Pašnekovas prisiminė atvejį, kai du lenkų pilotai vos nežuvo, kai atsijungė deguonies kaukių vamzdeliai ir jie, pradėję kvėpuoti grynu deguonimi, prarado sąmonę. Keletą kilometrų niekieno nevaldomas balionas skrido, krito, kol oreiviai atsigavo. Dideliame aukštyje galima kvėpuoti tik per deguonies kaukę ir reikia labai rūpestingai saugoti vamzdelius, kuriais paduodamas oras...

Praėjusių metų spalio 30-ąją buvo atliktas bandomasis skrydis ir pasiektas septynių kilometrų aukštis, nors oreiviai planavo pakilti tik penkis ar šešis kilometrus. Balionas skriejo apie 100 km per valandą greičiu. Tuomet jį, pakilusį iš Birštono, stiprokas vėjas nunešė į Varėnos pušynus. Visai netoli jau buvo Baltarusijos teritorija, kur lietuviai pakliūti visai nepageidavo, net bijojo. Prieš porą metų, Lenkijoje vykstant skraidymo balionais čempionatui, keletas balionų pateko į Baltarusijos teritoriją, o ten be jokių ceremonijų juos numušė kovinės raketos. Ir dėl nekaltų žmonių aukų niekas net neatsiprašė...

Taigi, oreiviams buvo ne taip jau lengva išlaviruoti tarp pušynų, elektros laidų, kad saugiai būtų nusileista laukuose prie Matuizų kaimelio. (Juk balionas ne toks jau mažas, sudaro apie 3700 kub. metrų, o tai yra beveik dvylikos aukštų namas. Bet kur ir bet kaip su juo nenusileisi...)

Sėkmingai pasibaigus bandomajam skrydžiui, imta rengtis pačiam atsakingiausiam momentui...

Rekordai užfiksuoti virš Rūkiškio

Tiktai lapkričio 27-ąją buvo atliktas rekordinis skrydis, nes reikėjo laukti palankių oro sąlygų. Per tą laiką dar gerokai paplušėta, rengiant, tobulinant, tvirtinant skraidymo aparato įrangą. Juk dideliame aukštyje metalas plečiasi, guma tampa nesandari, keičia savo formą plastmasinės detalės, dujos nebedega... Toks pasirengimas – brangiai kainuojantis dalykas, laimė, tam lėšų nepagailėjo turtinga „Kauno grūdų“ firma...

Tądien skrydžiui buvo gana palankios sąlygos. Tokiu metu paprastai devynių kilometrų aukštyje būna apie 70 laipsnių šalčio, o tą dieną buvo tik... apie 40 laipsnių. Na, o deguonies slėgis prilygo kone kosmoso slėgiui – buvo penkis kartus mažesnis nei žemės paviršiuje.

V.Vitkausko ir piloto V.Samarino skrydį stebėjo ir rekordus fiksavo agentūra „Factum“, filmavo specialios šalčiui ir deguonies slėgiui atsparios videokameros, įtvirtintos oro balione. Baliono pasiektą aukštį ir greitį nustatyti padėjo sumontuota atitinkama įranga. Beje, mobilieji telefonai veikia tiktai iki vieno kilometro aukščio...

Išskridęs iš Šiaulių, aukščiausią pakilimo tašką balionas pasiekė Anykščių rajono teritorijoje, virš Troškūnų seniūnijos Rukiškio kaimo, maždaug apie pusantro kilometro nuo Juostininkų. Tą vietą užfiksavo įrengimai, po to nesunku buvo surasti ją ir smulkiame žemėlapyje.

„Dar turėjome galimybių bandyti kilti ir aukščiau, tačiau nusprendėme neberizikuoti“, – pasakojo anykštėnams žurnalistams V.Vitkauskas. – „Mums pakako ir to, kad lietuviško simbolinio Everesto aukštis buvo gerokai viršytas.“ Ir pridūrė, jog to skrydžio metu buvo pasiektas ne tiktai aukščio, bet ir greičio rekordas. Būtent tuo metu balionas skriejo net 150 kilometrų per valandą greičiu.

Rekordinis aukštis buvo pasiektas maždaug po valandos nuo baliono pakilimo Šiauliuose. Dar valandą skrista iki Utenos, kur miesto pakraštyje nusileista. Tiesa, vos pasiekus ir užfiksavus rekordišką aukštį, balionas toliau skrido jau žemai, „normaliame“ aukštyje. Pasak V.Vitkausko, ilgą laiką skristi 10 kilometrų ar panašiame aukštyje būtų tiesiog beprasmiška, pavojinga ir net pražūtinga. Kvėpuoti tenka per deguonies kaukę, bet smegenų, kraujagyslių bei kitų organų niekas neapsaugo..

Oreiviams skristi oro balionu tuo metu netrukdė ir lėktuvai, nes tądien Rygoje lankėsi JAV prezidentas Džordžas Bušas, tad skrydžiai ta kryptimi kurį laiką buvo uždrausti...

Jau įprasta, kad oreivius automobiliais lydi palydovai, palaikymo komanda. Ir tąsyk būta palydovų. Tiktai jie greitai paleido iš akių 170 km per valandą greičiu skriejantį oro balioną. Negana to, dar ir nemalonumų palydovai turėjo su Kelių policijos pareigūnais. Pravažiavus Radviliškį, vienoje vietoje palydovų automobilį sustabdė Kelių policija. Mat toje kelio atkarpoje leidžiama važiuoti tik 70 km per valandą greičiu, o šie leistiną greitį viršijo kone dvigubai. Laimė, pareigūnų būta supratingų. Išgirdę apie keliautojų oro balionu rekordo siekimą, policininkai palydovų nenubaudė, tik griežtai pasikalbėjo...

Gineso rekordų knyga – tik laiko gaišimas

Taip pasakė du rekordus Anykščių krašto padangėje kartu su kolega V.Samarinu pasiekęs V.Vitkauskas, kai jo žurnalistai pasiteiravo, gal jie bandys tą užfiksuoti Gineso rekordų knygoje. Joje knygoje yra užfiksuotas absoliutus rekordas, pasiektas indo Vijaypat Singhania 2005 metais, kuris pakilo net į 21,27 km aukštį. Jis kilo tiesiog milžinišku balionu, į kurį lengvai būtų tilpęs lietuvių balionas.Be to, norint pakilti į tokį aukštį, tenka skristi specialioje hermetiškoje kapsulėje, panašioje į kosminį laivą. Tokiam oro balionui jau reikia ne dujų, o kuro, naudojamo reaktyviniams varikliams, ir pan. Taigi rekordai rekordams nelygūs, svarbu, kokia įranga tie rekordai pasiekiami. Pašnekovo teigimu, jiems didelė garbė, kad pirmieji Lietuvoje pasiekė šiuos rekordus ir kad simbolinis Everestas atsirado ir mūsų šalyje...

Anykštėnai įamžins rekordus

Alpinistas ir vienas iš rekordų, pasiektų karšto oro balionu, autorius V.Vitkauskas kartu su Anykščių rajono savivaldybės vicemeru D.Krikštaponiu, žurnalistais ir Anykščių koplyčios renginių organizatore G.Kovaite apžiūrėjo tą vietą Rūkiškio kaime, virš kurios ir buvo pasiekti aukščio ir greičio rekordai. Vieta yra visai šalia plento. Toje aikštelėje auga net kelininkų pasodintos liepaitės. Vicemeras, čia pat suradęs didoką akmenį, padėjo aikštelės viduryje kaip simbolinį akcentą tam rekordiniam skrydžiui atminti. Toje vietoje, kur ateityje stovės paminklinis akmuo, medžio skulptūra ar koks nors kitas simbolis, buvo išgerta ir po tradicinę Anykščių vyno taurę. Taip anykštėnai pagerbė garsųjį alpinistą ir drąsųjį keliautoją oro balionu ir pasidžiaugė, kad Anykščių krašte atsiras dar vienas lankomas objektas.

Tam, kad tikrai būtų verta įamžinti oreivių pasiektus rekordus ir padaryti tą vietą Rūkiškyje patrauklia, turistų lankoma, pritarė ir Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, priėmęs garbųjį svečią Vladą Vitkauską savo darbo kabinete. Abu – ir meras, ir garsusis alpinistas – greitai surado ir bendrą kalbą, kai šneka pasisuko apie kalnų augalus. Didelis gamtos bičiulis, gėlininkas, botanikas, daugelio knygų ir straipsnių apie augalus autorius, V.Adamkaus gamtosaugos premijos laureatas S.Obelevičius pasidžiaugė, kad Traupio botanikos sode puikiai prigijo ir augalai, kurie auga tik kalnuose. O alpinistas V.Vitkauskas papasakojo apie įvairių augalų grožį, spalvas kalnų fone, kuriuos jam teko matyti daugybę kartų. To susitikimo metu netgi buvo pasikeista nuomonėmis, kokie augalai galėtų puošti būsimąjį akcentą Rūkiškyje...

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija