Atnaujintas 2007 rugsėjo 21 d.
Nr.71
(1568)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Panevėžio vyskupijoje

Anykščių dekanate

Pirmąkart šventė Švč. Mergelės Marijos Karalienės atlaidus

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios
Švč. Mergelės Marijos paveikslas

Troškūnai. Rugpjūčio 26 dieną čia pirmą kartą buvo švenčiami Švč. Mergelės Marijos Karalienės atlaidai, skirti padidinti žmonių pamaldumui ir pagerbti Dievo Motiną, per kurią gauname įvairių malonių iš Dievo.

Troškūnų Švenčiausios Trejybės bažnyčia nuo seno garsėja stebuklingu XVI a. Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui paprašius, Šventojo Sosto Apaštališkoji Penitenciarija dekretu įvedė atlaidus Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventės intencija (rugpjūčio 22 d.). Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje vyskupas J. Preikšas aukojo šv. Mišias. Maldininkų dvasią giesmėmis kėlė bažnyčios choristai, kuriems talkino atvykę svečiai solistai ir maestro Petras Vyšniauskas. Iškilmingai vyko Eucharistinė procesija. Žvelgdami į Marijos paveikslą, kurio apačioje užrašas „Monstra te esse Matrem“ (Parodyk, kad esi Motina), nuoširdžiomis maldomis į Mariją kreipėsi gyvojo rožinio kalbėtojai, nes kanauninko Sauliaus Filipavičiaus teigimu, tyra malda visada Marijos būna išgirsta, priimta ir nukreipta į Viešpatį Jėzų.

Sakydamas pamokslą vyskupas J.Preikšas nuoširdžiai sveikino atvykusius į Troškūnų šventovę pagerbti Švč. Mergelės Marijos Karalienės, nes ji pagimdė Visatos Karalių Kristų. Į liturgijos sritį ši šventė įvesta minint šimto metų sukaktį nuo Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo dogmos. Popiežius Pijus XII įvedė šią šventę, Mariją pavadindamas Marija Karaliene...

Vyskupas J.Preikšas apie Mariją Karalienę kalbėjo:

– Visiškam žmogaus sielos išsiskleidimui neužtenka mokslo žinių, meno muziejų, pramogų bei įvairių įstaigų. Žmogaus atsiskleidimui daug įtakos daro aplinka, asmenys, į kuriuos jis lygiuojasi. O mūsų idealas labai aukštas, paties Dievo mums nurodytas – būti tobuliems. Kaip ir mūsų Dangaus Tėvas. Pasiekti šitokį tikslą mums patiems yra tiesiog neįmanoma, tačiau tada pats Dangus davė mums prieinamą pavyzdį – idealą būti Marija. (...) Dievas Joje sudėjo daug dvasinių perlų, kuriuos mes galime rasti Jos mokykloje, pasiremti ir perkelti į savo dvasios pasaulį. Štai tokia yra tikėjimo esmė ir prasmė...

Švč. Mergelės Marijos Troškūnų bažnyčios paveikslo istorija yra labai įdomi. Paveikslas „Madona su kūdikiu“ nutapytas maždaug apie 1560 metus. Lietuvoje yra trys paveikslai šiek tiek susiję tiek ikonografija, tiek tapybos stiliumi: Troškūnų bažnyčios Madona, Merkinės bažnyčios Marijos paveikslas ir Marija Kauno Katedroje. Paveikslas kabojo pirmosios Troškūnų bažnytėlės didžiajame altoriuje. Bažnyčia sudegė, paveikslą išgelbėjo, tačiau nuo 1796 metų iki 1989-ųjų paveikslas buvo praktiškai dingęs.

1795 metais po paskutiniojo, trečiojo, valstybės padalijimo Lietuva neteko savo nepriklausomybės, kraštas buvo pavadintas „Severo zapadnyj kraj“ ir tapo Rusijos imperijos dalimi. Troškūnuose tuo metu buvo vienuoliai bernardinai. Manoma, kad vienuoliai, bijodami, kad caro valdžia žmonių laikomą stebuklingu Marijos paveikslą neišvežtų į Rusiją, 1796 m. užsakė ant drobės nutapyti to paveikslo keletą detalių: Marijos veidą, vaikučio veidą, rankas ir pėdutes. Tikrąjį paveikslą uždengę raudonu aksomu ant jo pakabino naująją drobę. Drobę uždengė metaliniu rūbu, sudarydami įspūdį, kad čia yra tas pats, tik atnaujintas Marijos paveikslas. Tikriausiai vienuoliai galvojo, kad okupacija netrukus pasibaigs ir tikrąjį paveikslą bus galima atidengti. Bet netrukus caro valdžia vienuolyną uždarė. Išblaškyti vienuoliai kartu išsinešė paveikslo paslaptį. Ir taip paveikslas, paslėptas po aksomine užuolaida, iškabėjo iki 1989 m. Būtent tada buvęs Troškūnų bažnyčios klebonas kunigas Stasys Kazėnas sugalvojo sutvarkyti Marijos altorių. Nuplėšę sutrūnijusį aksomą, išvydo nuostabų paveikslą, iš kurio žvelgė Marija...

Rugpjūčio 26 dieną, pasibaigus atlaidų pamaldoms Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje, jos klebonas kanauninkas Saulius Filipavičius papasakojo, kaip reikėtų suprasti religinių dailės kūrinių prasmę ir paskirtį.

Kiekvienas dailės kūrinys religine tema turi didaktinę paskirtį – jis žmones pirmiausia moko tikėjimo tiesų. Ir tos tikėjimo tiesos paveiksle dažnai būna užkoduotos tapybos simboliuose, paveikslo ikonografijoje, šventųjų apdaruose, atributikoje. Troškūnų bažnyčios paveikslo Madona turi išskirtinį bruožą – Marija žiūri į akis, nesvarbu iš kur žiūrėtume į paveikslą. Dievo Motina niekada tavęs neišleidžia iš savo akių žvilgsnio, niekada tavęs neišleidžia iš savo širdies. Tokia yra viena šio paveikslo tiesų. Ir dar: Marija nežiūri į minią – Marija žiūri į mane. Vadinasi, Marijos akimis, Dievo akimis, bevardė minia nėra svarbi. Svarbiausias dalykas yra asmenybė, konkretus žmogus – turintis vardą, pavardę, jaučiantis, mąstantis. Jis yra centras. Ir Marija žiūri į centrą – į mane, į konkrečią asmenybę, kuri Dievo akyse yra be galo didelė vertybė. Ir tik atitraukę žvilgsnį nuo Marijos akių, apsidairę pamatome šalia esančius žmones. Ir tarsi nustembame, kad dar yra žmonių, į kuriuos Marija taip pat žiūri. Ir tai yra esminė paveikslo tiesa – nugręžę žvilgsnį nuo Marijos akių, Marijos akimis turime pažvelgti į šalia esančius žmones, nes Marija į kiekvieną žiūri su meile ir pagarba. Vadinasi, kiekvienas žmogus Marijai yra be galo svarbus, toks pat kaip aš. Ir kai tą žvilgsnio teologiją, paveikslo teologiją priimu visa širdimi, keičiasi mano santykis su aplink esančiais žmonėmis: sumažėja arogancijos, sumažėja puikybės, savęs sureikšminimo, padaugėja pagarbos ir tolerancijos šalia esančiam. Tokia pagrindinė šio paveikslo teologinė mintis – Dievas per Mariją moko mus atsigręžti į šalia esančius žmones...

Albertas Petronis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija