Atnaujintas 2007 rugsėjo 28 d.
Nr.73
(1570)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Naikinanti „spekuliatyvioji kultūra“ ir asmenybių krizė

Jau ir rajonų spaudos puslapiuose vėl atgimsta padiskutuoti raginantys gero lygio publicistiniai tekstai aktualiausiais viešojo gyvenimo klausimais. Jie – tarsi barometrai, rodantys mūs visuomenės dvasinę giedrą arba „debesėjimus“. Tai – geri ženklai, nes jeigu neabejingas žurnalistas, tai nebus abejingas ir skaitytojas – šitaip Kelmėje ir Kaune, šitaip – visoje Lietuvos valstybėje. Išties gana snūduriuoti! Ypač… artėjant 2008–2009 metų rinkimų „bangoms“.

Dažnusyk vartydamas Kelmės rajono laikraštį „Bičiulis“, pajuntu simpatijas aktualios rubrikos „Dienos tema“ vedėjui Alvydui Geštautui. Štai rugpjūčio 11-osios laikraščio numeryje gerai nuteikė jo poleminės pastabos „Autoritetų“ deficitas ir „žvaigždžių“ verslas“. Autorius iškėlė itin svarbią visai valstybei problemą – asmenybių stygių, talentų krizę, diletantų dominavimą visose, be išimties, gyvenimo srityse: pagal principą „Aš – tau, tu – man“. „Ar turime rajone asmenybių?“ – klausia straipsnio autorius ir faktais atsako: „…O ar mes suinteresuoti, kad rajone atsiskleistų asmenybės? Reikia svečiams dovanos. Dovanojame ne Rašytojų sąjungos narių, o literatų mėgėjų, netgi su stiliaus, gramatikos klaidomis, knygas. Ir ne bet kam, o mokiniams! Nė motais, kad jie vartys knygas su klaidomis. O juk dažnai svečiams įteikiame ne rajono žmogaus, bet iš didmiesčio ar kito Lietuvos kampelio nutapytą paveikslą. Ne savo, o kaimyninio rajono tautodailininkės nuaustą juostą. Taigi ar turime rajone asmenybių? XIX a. toks šviesuolis buvo literatas, visuomenės veikėjas P.Višinskis. Prieškario metais – Kelmės pastorius K.Kurnatauskas, mokėjęs daugiau nei dvidešimt kalbų ir dvasininko veiklą derinęs su darbu Vytauto Didžiojo universitete. Arba Kelmės progimnazijos direktorius, poetas J.Graičiūnas, tais laikais čia pastatęs operetę. Senieji užventiškiai su pagarba mini Užvenčio dvaro savininką, Vasario 16-osios Akto signatarą J.Smilgevičių. Pavėžupio kraštas mena visapusišką V.Pūtvio-Putvinskio tautinę veiklą. Nors pokaryje buvo sunkios sąlygos, tačiau šviesios atminties anglų kalbos mokytoja B.Kavaliauskienė pedagogus ir mokinius paskatino pamilti teatrą. Tytuvėniškiai prisimena ir nužudyto kunigo R.Mikutavičiaus klebonavimą Tytuvėnuose. O dabar, kai vėl galime laisvai kurti, rodyti iniciatyvas, asmenybių pasigendame. Prieš rašydamas šias eilutes, ilgai mąsčiau. Bet beviltiškai. Tiesa, paklausk dažno mūsų bendruomenės nario, jis paminės politikų, gal dar vieno kito mokytojo, gydytojo pavardę.

Akivaizdžiausias pavyzdys – vykęs konkursas į laisvą valdininko vietą. Kai komisija paklausė, kokie žmonės garsino Šaukėnų kraštą, berods tik viena pretendentė prisiminė V.Pūtvį-Putvinskį. Kiti paminėjo seniūną, mokyklos ir psichiatrijos ligoninės direktorius.

Bet ar mes rūpinamės iškilių asmenybių ugdymu? Kiek sumanių, perspektyvių žmonių paliko mūsų rajoną. Priežastis, ko gero, aiški – neinvestuojame arba nepakankamai investuojame į perspektyvius žmones. Daug kalbame apie kultūros prioritetus, tačiau kai reikia skirti pinigų, vėl juos „trupiname“ neperspektyvioms kultūros įstaigoms, jokios išliekamosios vertės neturinčių visuomeninių organizacijų projektams, netgi valdžia moka už jų iškylas ir vaišes. Nenorom susidaro įspūdis, kad mes pirmenybę teikiame ne vieninteliam rajone profesionaliam teatro kolektyvui, sumaniai su Užvenčio šokėjais dirbančiai O.Jankauskienei, Tytuvėnų mokytojoms, pelniusioms „Aukso paukštę“, kitiems atitinkamą meninį lygį pasiekusiems kolektyvams bei jų vadovams, o plataus vartojimo kultūrai. Tiesa, sumanių, energingų organizatorių turime. Kiti net judėjimus, organizacijas atstoja. Nenoriu būti blogas pranašas, bet rajone Sąjūdžio veiklos yra tiek, kiek dirba A.Račas. Nebūtų jo, kažin ar vyktų konferencijos, maldininkų eisenos į Šiluvą. Be šio politiko vargu ar plėtotųsi santykiai su Vokietija. Gal teisūs sakantys, kad rajone socialdemokratinė veikla tolygi Z.Mačerniaus sumanymams. Jo žodis lemiamas. Bet geras organizatorius – dar ne iškili asmenybė.

Mes čia ne išskirtiniai. Plataus vartojimo kultūros, mokslo, švietimo ligomis serga visa Lietuva. Mūsų deformuotoje nomenklatūrinėje politikoje vis dėlto demokratijos elementų yra. Bet, pavyzdžiui, pilietinė visuomenė prieškario Lietuvoje buvo pastebimesnė. Aktyvios buvo Studentų korporacijos, kultūrinės draugijos, klubai, asociacijos. Jos ir švelnino autoritarinį režimą, iškėlė visuomenės autoritetus: S.Šalkauskį, J.Tumą-Vaižgantą, M.Riomerį, kuris turėjo tokį autoritetą, kokį dabartinėje Lietuvoje surasi kaip paparčio žiedą. Lietuvos gyvenimą papildė ir kitataučiai autoritetai: L.Karsavinas, V.Sezemanas, J.Eretas, E.Sennas.

Kas dabar Lietuvoje asmenybės, autoritetai? Pabrėžiu, dabartiniai politikai vargu ar gali į juos pretenduoti. Juos įvertins istorija. Dažnas jų po dešimtmečio bus užmirštas. Ne veltui yra toks anekdotas. Profesorius šio šimtmečio viduryje studento klausinėja, ką šis žino apie Landsbergį, Brazauską. Studentas atsako: „Žinau, gyveno Cicino laikais!“ Jei rimtai, tai tiek Lietuvoje, tiek rajone išgyvename autoritetų, asmenybių krizę“, – teisingai pastebi kelmiškis publicistas A.Geštautas, pabaigoje akcentuodamas, jog „…gyvename „asmenybių“, „autoritetų“ masinės gamybos sąlygomis. Jie pirmiausia ne savo pastangomis, savo gebėjimais, savo išmintimi iškyla, o tiesiog „padaromi“. „Žvaigždžių“ ir „autoritetų“ gamyba irgi tapo verslu, šluojančiu protą, erudiciją, genialumą“.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija