Atnaujintas 2007 spalio 10 d.
Nr.76
(1573)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Išraiškingos laiko tolumos

Benjaminas ŽULYS

Ką žinome apie Lietuvą?

Skaitytojus pasiekė publicistinių reportažų knyga „Per laiko tolumas“. Joje aprašomos istorinės Kauno ir kitų Lietuvos miestų vietovės, paminklai, dalijamasi asmeniniais pastebėjimais. Knygos autorius – žinomas žurnalistas, buvęs ilgametis Kauno televizijos kūrybinis darbuotojas, keliautojas, Kauno krašto žurnalistų senjorų klubo vadovas Vytautas Andrejaitis. Jis yra surinkęs nemažai istorinės medžiagos apie senąją ir dabartinę Lietuvą, parengęs televizijos reportažų ciklą apie kai kuriuos literatūros herojus. Autorius pateikia skaitytojui prieš ne vieną dešimtmetį parašytus reportažus, juos papildydamas naujesniais faktais. Tuose reportažuose esama ir naujų, mažai žinomų ar visai periodinėje spaudoje neskelbtų detalių, kas dar labiau paįvairina knygos tematiką, paryškina jos vertę.

Savo knygoje V.Andrejaitis rašo: „Lietuva, iš kur Tu atėjai ir kur Tu eini? Lietuva, kas Tu esi – nejaugi tik ašara Dievo aky? Ne, Tu turi savo vardą, istoriją ir jos kūrėjus, turi mus, savo vaikus. Šie puslapiai Tau, manoji Lietuva, manoji gimtine“.

Piliakalniai ir pilkapiai, gūdūs miškai ir balingos žemės, šventyklos ir gojai – tokia mūsų pirmapradė senovinė Lietuva prie Baltijos ir toliau. Mažai žinome apie ją… Esame indoeuropiečių atšaka. Kada, kaip, kodėl, iš kur mūsų pirmtakai atkeliavo į šį kraštą? Kas davė mūsų tautai vardą? Klausimų daug, atsakymų nėra… Vėlokai Lietuvos vardas pirmą kartą parašytas. Vakarų Europa jau seniai turėjo gausius archyvus. O mūsų protėviai gal dėl savo lėtumo ar uždaro būdo ilgai nepažino rašto. Iki Vytauto laikų didieji Lietuvos kunigaikščiai neturėjo oficialiosios kanceliarijos. Tik vėliau buvo sukurtas Archyvas, žinomas Lietuvos Metrikos vardu, – pastebi autorius. Jis primena Lietuvos istorijos tyrinėtoją, garbingos lietuviškos bajorų šeimos palikuonį, Sorbonos universiteto auklėtinį rašytoją Česlovą Gedgaudą. Jis išnaršė Vakarų Europos ir Amerikos archyvus. Deja, tikslaus atsakymo apie Lietuvos valstybės susikūrimą ir jos vardą nerado. Į klausimą, kodėl to nežinome, atsako: mažai ir neatkakliai ieškome. Savo mielą senovę tik idealizuojame.

Ir Kaune ne viskas aišku

Nemažai vietos knygoje skiriama Kauno miestui (juk autorius – kaunietis), jo praeičiai, architektūros statiniams, kurių ne vienas įėjo į miesto istoriją ir dabar puošia Kauną. Tiesa, istorijoje dėl Kauno gimimo datos bei vardo yra daug neaiškumų klausimų, į kuriuos neatsakyta iki šiol.

Žinomas Lietuvos istorijos tyrinėtojas Teodoras Narbutas nemažai dėmesio skyrė ir Kauno istorijai. Esama kelių versijų dėl miesto vardo atsiradimo, kurios taip pat aprašomos knygoje. O kur T.Daugirdo viso gyvenimo triūso rezultatas: surinktos kolekcijos, liaudies menas, jo paties paveikslai, biblioteka? Kur jo rankraščiai, dienoraščiai, literatūrinis palikimas? Visa tai išblaškyta po muziejus, universitetų archyvus, kai kas visai dingę. „Gal dar tai, ką galima, derėtų sukaupti vienoje vietoje?“ – samprotauja V.Andrejaitis. Jis rašo apie Lietuvos praeities, taip pat Kauno senamiesčio tyrinėtoją Karolį Meką. Jo rankos, vaizdžiai kalbant, yra apčiupinėjusios kone kiekvieną Trakų ir Medininkų pilių akmenį. Jis daug ką išskaitė Biržų ir Panemunės pilių sienose, jo tyrinėjimo žymės paliktos Apuolės bei Impilties piliakalniuose. K.Mekas nuodugniai tyrinėjo Kauno pilį, jo aplinką, tuo nemažai pasakydamas apie šios istorinės vietovės praeitį. Be pačios pilies, tai dar ir Kauno senojo pašto rūsiai, Kauno Arkikatedros vietovė, kurioje aptikti turtingi radinių kultūriniai sluoksniai. Juose – medinės bei mūrinės statybos pėdsakai. Kokių ir kokios paskirties statinių čia būta, šios mįslės dar neįmintos. Lygiai kaip nežinia, kada tiksliai įkurtas pats Kaunas. Kol kas galima daryti tik apytiksles išvadas. Anksčiau ar vėliau, po tolesnių atkaklių tyrinėjimų tai paaiškės.

Ir šiandien gyva praeitis

V.Andrejaitis nemažai vaikščiojo po Kauną su architektūrologu profesoriumi Jonu Minkevičiumi. Pirmasis adresas – Kauno rotušės aikštė su įstabiąja „Baltąja gulbe“ viduryje. Čia dvelkia kažkada gyvavusios turgavietės dvasia, vaško lydymo krosnių liekanos, keliautojai mena pirmąjį medinį Kauno vandentiekį. Dabartinė karta gal nežino, kad Rotušės aikštėje buvo pastatytas aštuonkampis bokštas 1812 metų pergalei prieš Napoleoną atminti. Čia vaikščiojo beveik visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, Rusijos carai, imperatorius Napoleonas, taip pat Adomas Mickevičius, Vaižgantas, Maironis, Valančius, kiti iškilūs mūsų tautos žmonės, palikę pėdsakus ne vien Kauno rotušėje, bet ir visoje Lietuvos istorijoje.

Dar – bernardinų, jėzuitų vienuolynai, bažnyčios, Arkikatedra Bazilika. Šioji yra ne vien dvasingumo centras, bet ir įstabus architektūros, meno kūrinys.

Toliau V.Andrejaitis žingsniuoja per Laisvės alėją. Daug kas tvirtina, kad panašios į ją gatvės nėra visoje Lietuvoje. Tai iš tikrųjų savita alėja. Ji vadinosi Nikolajaus, Stalino vardu, kol atgavo jai teisėtai priklausiusį Laisvės vardą. Deja, šioje unikalioje gatvėje daug kas neišsaugota. Nėra buvusio populiaraus restorano „Metropolis“, liko tik sudarkytas pastato fasadas. Nėra ir kažkada intelektualų pamėgtos Konrado, vėliau – „Tulpės“ kavinės. Privatizuota. Autorius pastebi, kad pinigų troškimas susuko protus, užtemdė akis ir padorių idėjų neliko… Tiesa, išliko Centrinio pašto, buvusio Pieno centro rūmai, kai kurie kiti pastatai. Deja, dabartinė Laisvės alėja gerokai užleista, jai reikia esminės rekonstrukcijos. Tačiau toliau diskusijų nenužengta.

Donelaičio gatvėje stovi finansų ir ekonomikos galybės simbolis – buvęs Lietuvos centrinis bankas. Jį suprojektavo prieškario architektas profesorius Mykolas Songaila. Banko, tik ne centrinio, funkcijas jis atlieka ir dabar. Tai vienas monumentalių anų metų pastatų respublikoje, architektūros paminklas.

O už Laisvės alėjos ašies stovi buvęs Šv. Petro ir Povilo soboras. Dabar tai Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia.

Nuo Kauno marių iki Tolminkiemio

Knygos skirsnyje „Pamario eskizai“ pirmiausia apsistojama Darsūniškyje, kur prasideda Kauno marios. Čia žmonės gyveno dar akmens amžiuje. Praėjusių dienų liudininkai – IX–XII amžių pilkapynas, dar vėliau čia ėjo kryžiuočių karo kelias į Trakus ir Vilnių. Šioje vietoje stovėjusi lietuvių pilis buvo vienas svarbesnių atraminių objektų Panemunės gynybinėje sistemoje. Dabar čia stovi bažnyčia, yra mokykla, biblioteka, ambulatorija, statomi kultūros namai. Vienas seniausių Darsūniškio gyventojų Jurgis Morkūnas knygos autoriui pasakojo matęs, kaip buvo tvenkiamos Kauno marios – vaizdas buvęs įspūdingas.

Knygos „Per laiko tolumas“ autorius savo kūrybinį žvilgsnį kreipia ir į kitas vietoves. Antai Dubysa, tarsi geroji motinėlė, savo glėbin priglaudžia daugiau nei keturiasdešimt intakų. Manoma, kad viename upės krante, esančiame Girnikų kalvoje, knygnešiai slėpė lietuvišką spaudą. Aplinkui – daug įspūdingų vietovių, gražių gyvenviečių, yra net legendinis Birutės piliakalnis.

Toliau – Kražiai. Miestelį puošia balta bažnyčia, kuri mena 1893 metų žiaurias skerdynes. Dabartiniai Kražių gyventojai skundžiasi, kad kultūrinis gyvenimas čia merdi. Ko norėt, jei kultūros namų direktorius gyvena Klaipėdoje, meno vadovas vairuoja pienovežį, valytoja ir ta kažką kita veikia… – vietos gyventojų lūpomis sako autorius. V.Andrejaitis keliauja į Tolminkiemį, pas didįjį dainių Kristijoną Donelaitį. Jis čia gyveno 37 metus. Šioje vietovėje daug kas mena būrų poeto atminimą. 1979 metais atstatyta bažnyčia, kurioje daug metų klebonavo Kristijonas Donelaitis. Kaip tik po jos altoriumi buvo surasti poeto palaikai. Dabar jie ilsisi garbingoje kriptoje.

Kamajai mini liaudies dainių Antaną Strazdą. Jis šioje vietovėje su nedidelėmis pertraukomis praleido septyniolika metų. Jam Kamajuose pastatytas skulptoriaus A.Aleksandravičiaus paminklas, o miestelio kapinėse vietos parapijiečių pastangomis – geležinis kryžius. Tačiau tikroji poeto palaidojimo vieta nežinoma.

Knygoje rašoma apie Ventos upę ir jos pakrantes. Vienoje jų stūkso Daukanto kalnelis – čia istorikas nuolat lankydavosi, čia jis ir palaidotas.

Knygoje minimi ir kiti Lietuvos šviesuoliai, kultūros nešėjai.

Gaila, kad knyga „Per laiko tolumas“ išleista labai mažu tiražu ir iškart virto bibliografine retenybe.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija