Atnaujintas 2007 spalio 17 d.
Nr.78
(1575)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tikrasis gerumas visada grįžta

Jolita ŽUKAUSKAITĖ

Vėlų rugsėjo 18 dienos vakarą iš Vilniaus karininkų ramovės besiskirstantys žmonės tarpusavyje kalbėjo: „Tokio vakaro dar niekad nemačiau. Tokioje nuostabioje šventėje iki šiol dar neteko būti...“ Pakalbinau šio vakaro organizatorę Dalią Tarailienę, daugelį metų žinomą kaip ypač aktyvią visuomenės veikėją, kaip jai kilo mintis suorganizuoti tokį renginį.

„Žmogaus gyvenime yra tam tikrų tarpsnių, kuriuos reikia suvokti ir netgi išanalizuoti, – sakė D.Tarailienė. – Vaikystėje tai tikriausiai septintieji gyvenimo metai, naujas kelias į mokyklą. Po to – jaunatviška branda, pilietiškumas ir pilnametystė, suteikianti didžiulę atsakomybę už savo veiksmus. Toliau gyvenimo upelis pradeda tekėti be galo sparčiai. Žiūrėk, jau abitūra, o po to ir magistrantūra, darbas. Jausmų pasaulis irgi keičiasi, turi pasirinkti: ištikimybės priesaika prie altoriaus, šeima, vaikai... Šalia viso to – aplinka, kuriai paskyriau labai daug savo laiko.“ Pasak jos, vienas stabtelėjimas jau buvo – tai pusės amžiaus jubiliejus. Todėl nutarė padaryti tam tikrą savo gyvenimo ataskaitą – išleisti poezijos rinkinėlius, surengti jų pristatymą, kartu padainuoti, pabūti su visais, kurie padėjo kurti šį spalvingą ir mielą gyvenimą. „Išleistos dvi knygelės – „Piligrimo kelias“ ir „Sauja dienų“, su nuostabiomis vaikystės draugės Taidos Balčiūnaitės iliustracijomis. Ir ypač didžiulė „Arx Baltica“ dovana – pagalba leidžiant lyrikos rinkinius“, – džiaugėsi D.Tarailienė.

Karininkų ramovės didžiojoje salėje nebuvo langų, bet iš kažkur švietė saulė. Nesikūreno židinys, bet buvo labai šilta ir jauku. Scenoje prie stalelio sėdėjo pati šio vakaro rengėja D.Tarailienė, besišypsanti, žaisminga, trykštanti energija, retkarčiais – santūri ir susimąsčiusi. Vakaro vedėja – Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklos fortepijono specialybės dėstytoja Birutė Kumpikienė labai subtiliai, įpindama pačios Dalios eilėraščių posmus, visus klausytojus vedė per spalvingą ir be galo prasmingą jubiliatės gyvenimą. O kas gali tai geriau žinoti, jei ne vaikystės draugė?

Salėje sėdėjo abu Dalios tėvai, pasitempę, susijaudinę. Po gražių žodžių apie tėvelį ir mamą Dalia pakilo ir nuėjo prie fortepijono, kur jau laukia dar viena jos sielos sesuo – garsi pianistė, Muzikos akademijos dėstytoja Melitina Diamadidi-Kuprienė. Nuskambėjusi Algimanto Raudonikio daina „Tau, mama“ plaukė iš mylinčios širdies su begaline pagarba brangiausiam pasaulyje žmogui. Ne visi čia susirinkusieji buvo girdėję D.Tarailienę dainuojant. Dar vienas vakaro siurprizas – pačios D.Tarailienės sukurta daina, kuriai akompanavo sūnus Juozas.

Prie mikrofono – pirmoji D.Tarailienės mokytoja. Ne kiekvienas gali pasidžiaugti savo šventėje matydamas žmogų, pirmą kartą įvedusį į mokslo šventovę, padėjusį parašyti pirmąją raidę. „Dalužė buvo neeilinė mokinė – gabi, darbšti ir be galo aktyvi. Ji man pateikė tris siurprizus. Kartą per pamoką kažkas pabeldė į klasės duris. Už jų stovėjo švytinti Dalia, supdama vežimėlyje savo pirmagimį Juozuką. Ji atėjo pasidžiaugti didžiausiu savo turtu ir man jį parodyti. Buvau iki širdies gelmių sujaudinta tokios meilės išraškos savo vaikui ir ypač – man. Antrasis siurprizas – tai mano pačios jubiliejus, kurį suorganizavo mano auklėtiniai. Pagrindinė organizatorė, aišku, buvo Dalytė. Na, ir šiandien trečias siurprizas – šis renginys. Galiu tik ja džiaugtis ir didžiuotis“, – sakė mokytoja.

Gyvenimo kaleidoskopas pažeria ir žinomų, ir netikėtų faktų. Buvo studijos Vilniaus universitete, plati kraštotyros veikla, darbas su našlaičiais, ypač su ligotais, be galo aktyvi ir, sakyčiau, žūtbūtinė kova dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, Lietuvos jaunuolių „rekrūtų“ gynimas. Daugeliui netikėtas atradimas jos gyvenime – tai automobilių sportas. Jau nuo 1975 metų ji kaip teisėja lydi Lietuvos ralio ir žiedinių lenktynių sportininkus įvairiose varžybose. Net ir dabar, tuoj po šio renginio, vyko labai atsakingas ralis „Aplink Lietuvą“ Prezidento taurei laimėti. Dalia – šių varžybų direktorė!

Salėje kartais vis pasigirsdavo mažų kojyčių trepsėjimas. Tai nenustygo mažasis Dalios vaikaitis Vilkgailiukas. Užaugo du sūnūs ąžuolai, martelė jau ruošiasi padovanoti pasauliui dar vieną gyvybę. Be to, tai tikra skautų šeima – visi priklauso Lietuvos skautų sąjungai, o Dalia yra ne tik vyriausiojo skautininko pavaduotoja, bet pagal Statutą – ir Lietuvos skautų sąjungos seserijos vyriausioji skautininkė. Čia dirbama su jaunimu vadovaujantis šūkiu „Dievui, Tėvynei, artimui“.

Dalios šiltas akių žvilgsnis kartkartėmis vis keliavo per salę. Savo nuoširdžia meile jau šeštus metus ji dalijasi su ligoniais ir neįgaliaisiais. Prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos įkurtas Piligriminis komitetas, vadovaujamas D.Tarailienės, rūpinasi ligonių piligrimyste Lietuvoje ir užsienyje. Ligoti, nevaikštantys, net gulintys piligrimai keliauja į Lurdą, į Romą. „Tai nėra lengva, bet jei viską atlieki su meile ir be jokio išskaičiavimo, šios kelionės būna tikra šventė“, – kažkada yra pasakiusi Dalia. O vienas piligrimas taip apibūdino šių kelionių prasmę: „Aš kojų neatgavau, bet įgijau sparnus...“ Iš tiesų dėl šių žmonių vilties ir džiaugsmo galima aukotis.

Dalia atliko ir N.Žardo ariją „Mano angele“. Iš tiesų kaip angelo balsas sklido per salę ir skverbėsi į kiekvieno širdį. Kelionių metu Dalia yra giedojusi garsiausiose Europos bažnyčiose. Šiais metais, kai giedojo Lurde, gavo pakvietimą giedoti žvakių procesijos metu. Kaip nuostabiai į žvaigždėtą Pietų dangų kilo Franco Šuberto „Ave Marija“, ir dar lietuvių kalba. Internacionalinių Mišių metu Pijaus X bazilikoje, į kurią susirenka 30-40 tūkstančių piligrimų, o šv. Mišias aukoja dešimtys vyskupų ir šimtai kunigų, šiais metais net tris kartus skambėjo D.Tarailienės atliekama C.Franko „Panis angelicum“ („Angelų duona“).

Beje, prieš kelerius metus panašiose šv. Mišiose giedojo Monserat Kabaljė ir Chosė Kareras.

Susirinko daug sveikintojų: maltiečių, skautų, neįgaliųjų atstovai – piligriminių kelionių dalyviai – iš visos Lietuvos, atsargos karininkai, Krašto apsaugos bičiuliai, Pilaitės bendruomenės atstovai. D.Tarailienei, tikrai Vilniaus pilietei, atiduodančiai labai daug jėgų dėl gražesnės miesto aplinkos, – ir Vilniaus miesto mero Juozo Imbraso padėka. Šilti žodžiai ir netgi meilės prisipažinimas po... 48-erių metų skambėjo iš buvusio klasės draugo lūpų. Skaudžiais prisiminimais dalijosi, bet kartu ir didžiulį dėkingumą reiškė vienas iš dviejų tūkstančių Dalios globotų kareivėlių. Jo graudi daina sugrąžino ne vieną į tuos siaubingus metus.

Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė D.Tarailienę palygino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV amžiuje pastatyta ir iki šių dienų stovinčia cerkve-tvirtove. Ji niekada nebuvo perstatyta, rekonstruota – išliko tokia, kokią prieš daugelį metų pastatė. Jos vidus kupinas dvasios, o išoriškai ji labai tvirta. „Tokia yra mūsų ir Dalytė“, – sakė signatarė. Tų sunkiausių dienų bendražygis signataras Egidijus Bičkauskas pasidžiaugė kartu atliktais darbais ir pažadėjo: „Mudu Lietuvoje dar daug ką padarysime...“ Artimiausi draugai, šeimos nariai ir vaikai dovanojo jubiliejinę juostą.

Rodos, salėje švytėjo, sklido kažkokia nepaprasta šviesa. Tai meilės, gerumo šviesa. Ji ne tik švietė, bet ir šildė. Gal ir keista, kad tiek gali vienas žmogus. Bet tokia yra jo veiksmų galia. Tai buvo nuostabus vakaras, kai tikrasis gerumas sugrįžta.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija