Atnaujintas 2007 spalio 17 d.
Nr.78
(1575)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sąjūdžio remtų deputatų veikla Maskvoje

Bronius GENZELIS

(Pabaiga. Pradžia Nr. 76)

Pajūrio apygardoje turėjau tris konkurentus: Vytautą Šarką, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją, Valstybinio plano komiteto pirmininką, ir du vietinio masto veikėjus. Rinkimus laimėjau pirmajame ture – surinkau daugiau negu 80 proc. visų rinkėjų balsų. Tai buvo vienas geriausių rinkimų rezultatų. Dėl to esu dėkingas savo rinkiminiam štabui (Bernardas Anužis, Genovaitė Paulikaitė, Antanas Petronis, Narcizas Rasimavičius, Antanas Skritulskas) ir daugeliui čia neįvardytų sąjūdininkų.

1989 m. kovo 26 d. vykusių rinkimų rezultatai buvo netikėti LKP vadovams. Jie buvo tikri, kad Lietuvos žmonėms jų valdymas yra priimtinas. Lietuvoje buvo išrinkti 36 Sąjūdžio remti deputatai, 4 LKP veikėjai (Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Kęstutis Zaleckas, Genadijus Konopliovas) ir 2 atviri Lietuvos valstybingumo priešai (Anicetas Brodavskis ir Ivanas Tichonovičius). Nelaukti buvo Maskvos visuomeninių organizacijų deleguoti deputatai (tarp jų ne tik nebuvo nė vieno Lietuvos valstybingumo priešo, bet net du Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai: Regimantas Adomaitis ir Justinas Marcinkevičius). Visuomeninių organizacijų deleguoti deputatai pareiškė, kad jie veiks drauge su Lietuvoje išrinktais deputatais, laikys juos tikrais Lietuvos piliečių atstovais. Jokia kita respublika neturėjo tokios kompaktiškos deputatų grupės. Po rinkimų Sąjūdžio Seimo Tarybos iniciatyva buvo sukviestas visų išrinktų deputatų, išskyrus A. Brodavskj ir I. Tichonovičių, susirinkimas. Mūsų grupėje buvo 54 deputatai. Po pergalės TSRS liaudies deputatų santykiai su LKP CK vadovais pagerėjo.

Po rinkimų su Sąjūdžio remtų deputatų atstovais panoro susitikti Kremliaus valdovai. 1989 m. balandžio 9 d. V. Landsbergis, R. Ozolas, Kazimiera Prunskienė ir aš Kremliuje susitikome su TSKP CK Politinio biuro nariu, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmuoju pavaduotoju Anatolijumi Lukjanovu. Jis tyrinėjo mūsų nuotaikas. Kalbėjome apie šalies demokratizavimą. Apie savo susitikimą detaliai informavome Sąjūdžio Seimo Tarybą ir savo kolegas deputatus.

Sutarėme dėl bendrų darbo gairių. Maskvos organizacijų deleguoti deputatai iš Lietuvos taip pat pritarė nuostatai, kad Lietuvai gali atstovauti tik Lietuvos rinkėjų išrinkti asmenys, tai yra jie turi būti TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariais. Juos privalome išrinkti patys pagal TSRS įstatymų nustatytą kvotą. Pasiskirstėme pareigomis: Vytautas Statulevičius buvo išrinktas delegacijos seniūnu, aš – Sąjūdžio remtų deputatų koordinatoriumi. Daugelis iš mūsų neturėjo nei administracinio, nei politinio darbo patirties, nors teoriškai buvome pasirengę. Reikėjo perprasti senuosius vilkus. Mums buvo neįkandami užkulisiniai žaidimai, tačiau sveika intuicija sufleravo: negalime pralaimėti jokio mums primetamo politinio žaidimo.

Mūsų tikslas buvo: a) pelnyti Rusijos imperijos tautų palankumą; b) pasiekti oficialaus pripažinimo, kad mūsų šalis neteisėtai įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį, ir c) atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į mūsų problemas.

1989 m. gegužės 25 d. prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti sprendžiami kardinalūs valstybės klausimai. Suvažiavime buvo sudaryta nuolat veikianti dvejų rūmų TSRS Aukščiausioji Taryba: Tautybių ir Sąjungos Tarybos, kurios posėdžiavo skyrium, tik kai kuriais principiniais klausimais (kas tie principiniai klausimai — nebuvo aišku) rengė bendrus posėdžius. Abiejų Tarybų posėdžiuose be balsavimo teisės galėjo dalyvauti visi norintys TSRS liaudies deputatai. Kiekviena Taryba sudarė komisijas ir komitetus. Visi Aukščiausiosios Tarybos nariai turėjo įeiti į atitinkamas komisijas ar komitetus. Į komisijas ir komitetus (kuo skyrėsi jų funkcijos — negaliu tiksliai pasakyti) galėjo būti išrinkti ir TSRS liaudies deputatai; jie ten turėjo balsavimo teisę. Be to, atskiriems klausimams aptarti buvo steigiamos laikinos komisijos.

Nuo pirmųjų darbo dienų TSRS liaudies deputatai pradėjo struktūrizuotis. Buvo kuriama TSKP frakcija. Įvyko iš anksto surežisuotas steigiamasis susirinkimas (į frakciją buvo kviečiami visi TSKP nariai). Tuo ir baigėsi jos veikla. TSKP CK neįstengė jos suvaldyti. Tam padėjo Boriso Jelcino veikla. Susikūrė Tarpregioninė grupė, kurioje susibūrė opoziciškai nusiteikę deputatai. Kiek jai priklausė asmenų, neprisimenu. Grupei vadovavo penki pirmininkai: Jurijus Afanasjevas, Borisas Jelcinas, Gavrilas Popovas, Andrejus Sacharovas ir estas Endelis Lippmaa. Mes gi nutarėme į jokius darinius nesijungti, tačiau pasiūlėme Nikolajui Medvedevui stebėtojo teisėmis dalyvauti Tarpregioninėje grupėje. Be to, rengėme bendrus posėdžius su Latvijos ir Estijos Liaudies frontų remiamais deputatais. Kadangi E. Lippmaa buvo vienas iš Tarpregioninės grupės lyderių, o mums atstovavo N. Medvedevas, mes buvome gerai informuoti apie tos grupės nuotaikas. Ne kartą susilaukėme jos paramos.

Mėginome užmegzti ryšius su kitų respublikų deputatais. Netoli mūsų buvo įkurdinti Azerbaidžano ir Moldavijos deputatai. Nesunkiai radau bendrą kalbą su moldavų kompozitoriumi Eugenijumi Doga, azerbaidžaniečiais Vagiru Džafarovu ir Suleimanu Mamedovu (vėliau abu žuvo malūnsparnio katastrofoje). Kalbėjomės atvirai ir be užuolankų. E.Doga buvo įsitikinęs, kad Moldavija – Rumunijos provincija; jis save laikė rumunu ir tvirtai tikėjo, kad anksčiau ar vėliau Moldavija susijungs su Rumunija. Moldavijos deputatai buvo labai skirtingi: vieni savo likimą siejo su vieninga Rumunija (ar bent nepriklausoma Moldavija), kiti savęs be Rusijos neįsivaizdavo. Azerbaidžaniečiai atrodė kitaip: bent iš išorės vidinių nesutarimų nesimatė. Bendravau per minėtus bičiulius. Kartais vienu kitu žodžiu persimesdavau su Elmira Kafarova, Azerbaidžano Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininke. Ji linkėdavo sėkmės.

V. Džafarovas ir S. Mamedovas teigė, esą azerbaidžaniečiai ir turkai – ta pati tauta, tik juos istorija negailestingai perskyrė; dabar pagrindinis susivienijimo stabdys yra Iranas, okupavęs dalį Azerbaidžano su jo istorine sostine Tavrizu. Pasak jų, daugumas azerbaidžaniečių palaiko mūsų siekius tapti nepriklausoma valstybe. Azerbaidžano deputatai paprastai visada mus palaikydavo. Jie ieškodavo mums paramos ir tarp kitų musulmonų. Nors mes neužsiangažavome palaikyti azerbaidžaniečius sprendžiant jų konfliktą su armėnais, tačiau armėnai nuo mūsų laikėsi atokiau – jie buvo promaskvietiškos orientacijos. Mūsų siekius suprato dalis Ukrainos ir Gruzijos deputatų. Taip įgijome nemažai draugų.

Kadangi nemažai mano bendramokslių buvo Maskvoje, atsinaujino ryšiai su jais ir kitais filosofais. Jie mielai mane kviesdavosi į draugiškus susitikimus. Nepajutau priešiškumo Lietuvos siekiams. Jaučiau Maskvos inteligentijos nuotaikas. Tai padėjo man geriau orientuotis.

Kaip antipodas Tarpregioninei grupei susikūrė frakcija „Sojuz“. Ji vienijo pačius aršiausius imperininkus. Šiai frakcijai priklausė nemažai karininkų. Jie buvo nepatenkinti M. Gorbačiovo reformomis. Formavosi ir įvairūs kiti neapibrėžti deputatų junginiai, pavyzdžiui, Autonominių respublikų deputatų susivienijimas. Tokie junginiai dažniausiai neturėjo aiškios programos. Deputatai pereidavo iš vienos frakcijos į kitą.

M. Gorbačiovo aplinka siekė, kad B. Jelcinas nepatektų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Jam pritrūko balsų. Tada deputatas iš Sibiro Aleksejus Kazannikas pasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos, o už ribos likęs B.Jelcinas pateko į Aukščiausiąją Tarybą. Mūsų pirmasis susidūrimas su Kremliaus vadovais – rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą (Tautybių ir Sąjungos Tarybas).

Lietuvai priklausė 11 vietų Tautybių Taryboje ir 4 – Sąjungos Taryboje. Mūsų nuostata buvo tvirta: mes patys turime deleguoti savo atstovus iš Lietuvoje išrinktų asmenų, nes tik jie atstovauja Lietuvos rinkėjams. M.Gorbačiovas buvo kitos nuomonės: pirma, 16 deputatų iš sąjunginių organizacijų taip pat gali atstovauti Lietuvai Aukščiausiojoje Taryboje, antra, visi Aukščiausiosios Tarybos nariai turi būti renkami TSRS liaudies deputatų suvažiavime. Respublikos turėtų siūlyti daugiau kandidatų, negu joms priklauso vietų. Būtų išrinkti tie, kurie surinko daugiausia balsų.

Po tokia tariamai demokratine priedanga slypėjo galimybė manipuliuoti deputatų mandatais (Tarybos nariai taptų priklausomi nuo centro, kuris galėtų parinkti labiausiai paveikiamus asmenis). Mes pareiškėme, kad toks veiksmas prieštarauja TSRS Konstitucijai, nes tada deputatai atstovautų ne savajai respublikai, o suvažiavimui. Lietuvos deputatai, išrinkti visuomeninėse organizacijoje, atsisakė būti renkami į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Įsiplieskė karšti debatai. Pasiektas kompromisas: mes pateikiame savųjų sąrašą (į Tautybių Tarybą: Egidijus Bičkauskas, Bronius Genzelis, Romas Gudaitis, Jūratė Kupliauskienė, Sigitas Kudarauskas, Nikolajus Medvedevas, Kazimieras Motieka, Juozas Olekas, Kazimieras Uoka, Eduardas Vilkas ir Kęstutis Zaleckas; į Sąjungos Tarybą: Vaidotas Antanaitis, Algirdas Brazauskas, Antanas Buračas ir Kazimiera Prunskienė), tačiau mes patys balsavime nedalyvaujame. Įdomūs balsavimo rezultatai: braukymų buvo mažai, tačiau daugiausia „prieš“ gavo A.Brazauskas ir K. Zaleckas. Tuo pat metu neprieštaravome, kad mūsų siūlymu visuomeninių organizacijų išrinkti deputatai dirbtų komisijose bei komitetuose (A.Brazauskas ir K. Zaleckas vengė dalyvauti suvažiavime ir Aukščiausiojoje Taryboje vykstančiuose debatuose, tačiau niekur mums neoponavo).

Tai buvo pirmoji mūsų pergalė. Nuo tol su mumis pradėjo skaitytis: sutiko, kad patys savo atstovus deleguosime į Seniūnų tarybą, komitetus ir komisijas. E.Vilkas buvo išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu, tai yra pateko į aukščiausią imperijos valdžios ešeloną, todėl buvome gerai informuoti, kas jame vyksta. Aš buvau deleguotas į Tautybių Tarybos Nacionalinės politikos ir tarpnacionalinių santykių komisiją bei Seniūnų tarybą, kurios paskirtis buvo teikti TSRS liaudies deputatų suvažiavimui ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai darbotvarkės projektus. Mūsų deputatai noriai dalyvavo visose Aukščiausiosios Tarybos akcijose (Tbilisio įvykių ir kitų regioninių konfliktų tyrimuose).

Šie mūsų veiksmai neliko nepastebėti užsienio žurnalistų. Jie pageidavo susitikti su mūsų delegacijos nariais. Lietuvos TSR atstovybėje prie TSRS vyriausybės surengėme pirmąją spaudos konferenciją. Šiandien tai atrodo labai paprasta. Tada niekas iš mūsų niekada nebuvo dalyvavęs jokioje spaudos konferencijoje. Vadovauti teko man. Sukvietėme į Lietuvos TSR atstovybę žurnalistus. Jų sugužėjo gausybė. Išdėstėme savo tikslus ir veiklos programą.

TSRS liaudies deputatams buvo išplatinta anoniminė brošiūra „Štai tikrasis jų veidas“. Joje buvo surinktos citatos iš įvairiomis progomis mūsų pasakytų kalbų. Nepasakyčiau, kad tai buvo klastotė, tačiau citatos parinktos taip, kad bylotų, jog mes ne tik siekiame Lietuvos nepriklausomybės, bet ir esame pikčiausi rusų tautos priešai.

1989 m. birželio 1 d. V. Landsbergis pasiūlė suvažiavimui sudaryti valstybinę komisiją Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarčiai politiškai įvertinti. Po ilgų diskusijų birželio 10 d. tokia komisija buvo sudaryta. Lietuvai komisijoje atstovavo Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė. Komisijos pirmininku buvo išrinktas TSKP CK Politinio biuro narys Aleksandras Jakovlevas, pavaduotoju – puikus archyvų žinovas prof. J. Afanasjevas. Be jo paramos butų buvę sunku išsiversti. Ši komisija atliko titanišką darbą. Vėliau A.Jakovlevas prisipažino: „Supratau, jog priimtas nutarimas yra svarbus etapas Baltijos respublikų kelyje į nepriklausomybę“ (A.Jakovlevas, „Atminties akivarai“, Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje (1988—1991), Vilnius: Algimantas, 2005, p. 51.).

Palaikėme nuolatinius ryšius su Sąjūdžio būstine. JAV lietuviai mus aprūpino faksu (tada tai buvo technikos stebuklas). Jį pastatėme V. Antanaičio kambaryje (jis Maskvos viešbutyje pasistengė gauti didesnį kambarį, kuris tapo Sąjūdžio būstine Maskvoje). Reikėjo koordinuoti visų Sąjūdžio grandžių veiklą.

Pagal tuometinius įstatymus TSRS liaudies deputatai su patariamojo balso teise galėjo dalyvauti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos darbe (teikti įstatymų projektus, paklausimus vyriausybės nariams, dalyvauti diskusijose, tik neturėjo balso teisės). Keitėsi padėtis ir pačioje Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje. 1989 m. pradžioje papildomus rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą laimėjo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas ir Zigmas Vaišvila. Prie jų prisidėjo J.Marcinkevičius ir J.Kupliauskienė. Taip Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje susiformavo energinga sąjūdininkų grupė.

Jų veikiama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas. Jos 70 straipsnis paskelbė: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai“. TSRS įstatymų „galiojimas gali būti apribotas arba sustabdytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu“.

Tai buvo priimti siūlymai, kuriuos A.Brazauskas 1988 m. lapkričio 18 d. pavadino „vienadieniu drugeliu“. Šių oficialiųjų Lietuvos valdančiųjų sluoksnių nuostatų pasikeitimas – tai Sąjūdžio laimėtų rinkimų padarinys.

Iš knygos „Imperijai griūvant: žmonės, įvykiai, procesai“ (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2006)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija