Atnaujintas 2007 spalio 26 d.
Nr.80
(1577)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Prof. Vytautas Landsbergis grąžino skolą

Audronė V. Škiudaitė

Daugiau kaip valandą grojęs
prof. Vytautas Landsbergis
neatrodė pavargęs

Spalio 20-osios vakarą Vilniuje sausakimša Lietuvos filharmonijos salė klausėsi prof. Vytauto Landsbergio atliekamų fortepijoninių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių. Taip atlikėjas šventė savo 75-metį. Per beveik 20 metų buvome primiršę, kad Sąjūdžio vadovas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas, pirmasis Tėvynės sąjungos pirmininkas, Europos Parlamento narys yra ir menininkas, muzikologijos profesorius – M.K.Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas, parengęs ir išleidęs keliolika studijų. Pastaruoju metu V.Landsbergis vėl daugiau dėmesio skiria M.K.Čiurlioniui ir kaip pianistas koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Kaip sakė koncerto vedėja Edita Mildažytė, šį koncertą Profesorius savo bendražygiams ir draugams dovanojo grąžindamas skolą. Filharmonijos salėje buvo matyti ypač daug Tėvynės sąjungos narių iš visos Lietuvos, Profesoriaus bendražygių sąjūdininkų, meno inteligentijos.

Šventė buvo netradicinė – jokių gėlių (vietoj gėlių – auka neįgaliems vaikams), jokių sveikinimų, jokių plojimų, bet visi galėjo padainuoti, o bendros dainos skambėjo kaip gero choro dainuojamos.

Apie koncertą Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė, buvusi muzikologė Vilija Aleknaitė-Abramikienė taip kalbėjo: „Mane Profesorius apstulbino dar kartą. Juk 75-erių metų politikas, kuriam muzika ir skambinimas fortepijonu tikrai nėra kasdienis užsiėmimas, daugiau kaip valandos koncertą grojo mintinai. Ir ne bet ką, o Čiurlionį, kurį nelengva prisiminti. Ne vien grojo, o pateikė etaloninį Čiurlionio atlikimo variantą. Į mano apibūdinimą „etaloninis“ pats Vytautas Landsbergis reagavo su šypsena, nes jis, kaip ir kiekvienas atlikėjas, turėjo sau nemažai priekaištų, bet čia jau kūrybinio proceso neišvengiamas dalykas. Kaip Landsbergis groja Čiurlionį, verta dėmesio visai ne politine, o menine prasme, nes jis groja ne sentimentaliai, netgi, sakyčiau, ne romantiškai. Jis groja, atskleisdamas Čiurlionio muzikos konstruktyviąją, ekspresyviąją ir netgi sakyčiau – tapybinę prigimtį. Paraleliai ekrane slinkę Čiurlionio paveikslai sudarė tam tikrą kontrapunktą.

Neatsitiktinai tame vakare dalyvavo ne vien tik jo, kaip politiko, gerbėjų. Buvo ir daug muzikų: gerai pasaulyje žinomas pianistas prof. Petras Geniušas su žmona, Maskvos konservatorijos pedagoge, ir sūnum Luku, vunderkindu pianistu. Jie sėdėjo taip, kad galėtų matyti profesoriaus rankas. Manau, kad Petras atsivedė savo šeimą tikrai ne vien dėl politinių sumetimų, o tam, kad sūnus galėtų išgirsti tą tikrąją čiurlionišką intonaciją. Ir šiuo požiūriu profesorius neapvylė: skambino labai įdomiai, kūrybiškai, su įkvėpimu. Fortepijono paletėje buvo daug spalvų, nepaprastai aiški, raiški konstrukcija, kas Čiurlioniui yra svarbu. Iš tiesų Landsbergis Čiurlionį taip gerai pažįsta, kad jo pateiktas rečitalis neabejotinai turi meninę vertę, nepaisant to, ar rečitalio rengėjas taip galvoja, ar ne.

Ne vienam buvo malonu išgirsti ir nuostabų Veronikos Povilionienės dainavimą. Dar vienas atradimas man buvo Landsbergių šeimos dainavimas – sūnaus Vytauto ir jo žmonos liaudies dainų atlikimas.

Pažymėsiu, kad buvo susirinkusi jautri publika, turinti klausą plačiąja prasme“, – sakė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Po koncerto Gražina Ručytė-Landsbergienė susirinkusiuosius, kuriuos ji pavadino bendražygiais, pakvietė vaišėms.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija