| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Mintys gūdžią Vėlinių naktį Jonas KIRLYS
Jeigu Vėlinių naktį pakilęs praskristum virš kapinių, išvystum šviesų šviesulių žvakių žvakelių tyvuliuojančias jūras. Tai šeimos, artimieji, giminės pasirūpino, kad jų mirusieji būtų atminti, pagerbti. Kokia graži tradicija per Vėlines lankyti mirusiųjų kapus, juos sutvarkyti, padėti gėlytę, uždegti žvakutę Rodos, tą gūdžią naktį matai, kaip mirusiųjų vėlės plevena, kyla, byloja gyviesiems: Broliai, sesės, prisiminkite, kad ir jūs rytoj būsite tokie, kokie mes esame šiandien Yra dvi grupės žmonių: vieni, kurie nemėgsta kapinių, stačiai jų bijo, jiems mirtis kelia baimę, kiti, kurie mėgsta nuolatos kapines lankyti, jose vaikščioti, prie mirusiųjų kapo rymoti, tarytum kalbėti su mirusiais Jie patys, gyvi būdami, pasirenka sau kapo vietą, kartais ir kryžių pasistato, vardą, pavardę paminkle iškala. Kai kurie vaikai prie tėvo, motinos kapo vis eina, bendrauja, tarytum patarimo, paguodos ieško. Ypač našlaičiai glaudžiasi prie savo tėvų kapo, ten išsiverkia, pagalbos šaukias, nusiraminimo laukia. Mano gera pažįstama Birutė, kurios tėvas, jaunas partizanas, žuvo ir buvo slaptai palaidotas prie namų, sakė, kad tai ji pasaulio skausme, bejausmių skriaudžiama, visų apleista, be duonos kąsnio vis bėgdavusi prie tėvelio Antano kapo, ten puldavusi, kniubdavusi, verkdavusi, ašaromis plūsdavusi, kartais ir alpdama rasdavo atramą Kiek daug mylimųjų bėga prie mylimojo ar mylimosios kapo ir ten praleidžia dienas, naktis, kai nieks pasaulyje nemiela Šiais laikais vaikai važiuoja į Sibirą, kad iš ten į savo tėvynę, tėviškę parsivežtų žuvusių tremtinių, kalinių tėvų, brolių kaulelius, išmaišo Irkutsko, Krasnojarsko, Chabarovsko, Vorkutos, Intos taigas, ieškodami jų palaidojimo vietos. Ieškodami pereina kemsynus, perkasa, išvarto kartais ištisus brūzgynus. Ir jei neranda, grįžta tuščiomis su žaizda širdyje. Suradę parveža į tėvų kapus, palaidoja kapinėse ir nusiramina, atsikvepia lengviau. Ką galėjau, padariau, kad tavo siela Motin, Tėve (sesuo, broli), ramiai ilsėtųsi. Kaip dažnai giminės iš JAV ar kito užsienio parveža į Lietuvą savo artimųjų palaikus. Štai neseniai iš Italijos parvežė Kazio Lozoraičio palaikus ir gražiai palaidojo Petrašiūnų kapinėse. Tačiau XX amžiaus bolševikai nukankintų savo aukų kūnus slapta užkasė nežinia kur. Ir jie iki šiol nėra surasti ir deramai palaidoti. Vieni tardymų kamerose užmušti partizanai, žuvę nuo skrebų rankos, į šulinių balas įmesti, kažin ar bus kada surasti? Treti Sibiro platybių snieguose, pusnynuose ilsisi ar žvėrys jų kaulus išnešiojo Milda Pilkauskaitė ir šiandien laukia, gal pasigirs žinia, kur jos brangieji broleliai, Lietuvos laisvės kovotojai Albinas ir Jonas, kurie 1944 m. kovojo prie Sedos ir paskui, lyg ir likę gyvi, traukėsi link Rytprūsių, o po to dingo lyg į vandenį Dieve, leisk visas mūsų tautos nepalaidotas vėles, kurios gal skraidžioja be vietos, prisiminti, pasimelsti už jas! Jų tiek daug visa armija! Viešpatie, priimk juos į Savo Amžinąjį Prieglobstį. Juk mūsų, gyvųjų, pareiga jiems padėti, juos prisiminti. Amžinąjį Atilsį duok, Viešpatie, žuvusiems, nukankintiems, mirusiems ne savo mirtim, ir Amžinoji Šviesa tegu juos siekia ir apšviečia. Garliava, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |