Atnaujintas 2007 spalio 31 d.
Nr.81
(1578)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Katekizmas

Denis Muchamadas

– Dabar negaliu, – pasakė Algirdas Patackas, – turiu nuvežti vaikaitę į vieną statomą bažnyčią, kur ji mokosi katekizmo. Jeigu nori, gali važiuoti su mumis. Kol ji mokysis, mes galėsime pasikalbėti tave dominančia tema.

Taigi mes nuvažiavome į bažnyčią.

Paauglė labai miela ir graži, kaip ir daugelis tokio amžiaus lietuvių vaikų. Senelis A.Patackas ją labai myli.

Mergaitė įėjo į bažnyčią, o mes likome jos laukti automobilyje. Bažnyčia moderni. Aš paklausiau Algirdo, kas yra katekizmas?

– Tai trumpas, populiarus krikščionių tikėjimo išdėstymas, vadovėlis. Jame paprastai, suprantamai aiškinama krikščionybės esmė, ten yra bažnytinių psalmių ir visos svarbiausios maldos. Kišeninio formato katekizmu labai patogu kasdien naudotis.

– Sakyk, Algi, ar tu įkalbėjai mergaitę mokytis tikybos?

– Ne, ji pati pageidavo.

Man, kaip tikinčiam žmogui, buvo labai malonu matyti, kad vaikai mokosi tikybos neverčiami. Manau, kad išsilavinęs, kultūringas demokratinės valstybės žmogus turi bent minimaliai išmanyti apie religiją. Mus, musulmonų vaikus, islamo tiesų tėvai pradeda mokyti ankstyvojoje vaikystėje, kol dar nelankome mokyklos.

Pirmoji mano mokytoja buvo motina. Ji mokė: Dievas į žemę pasiuntė 124 tūkst. savo pasiuntinių pranašų. Žmonėms jie skelbė Dievo žodį. Daugelis pranašų jau užmiršti, nežinomi. Kai mirsite, Dievas jūsų paklaus, kas jūsų tėvas? Jūs turite atsakyti – Adomas. O kas jūsų motina? – Ieva. Kai Dievas tapo nepatenkintas žmonėmis dėl jų nuodėmių, į žemę jis pasiuntė Didįjį Tvaną. Keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų be perstojo smarkiai lijo. Ir tik iš anksto Aukščiausiojo įspėtas Dievo išrinktasis pranašas Nojus su savo šeima ir visokių gyvūnų poromis laive išsigelbėjo nuo pražūties. Po keturiasdešimties parų Nojaus laivas priplaukė prie aukšto kalno Ararato (Araratas, čečėnų kalba pažodžiui reiškia lygumoje stovintis).

Iš Nojaus vaikų kilo daugelis dabar gyvenančių tautų, tačiau pirmoji tauta žemėje po visuotinio tvano buvo Nochči tauta. (Pranašo Nojaus vardas žydų, arabų ir čečėnų kalbomis – Noch, iš čia – čečėnų savivardis Nochči, o tai reiškia, kad jie yra Nojaus palikuonys).

Mes, čečėnai, laikome save seniausia tauta žemėje, o dar save mes vadiname iberiečiais (čjebarlo). Žinoma, kad baltoji rasė literatūroje vadinama Kaukazo iberiečiais. Kitas pranašas – Abraomas (Ibrechamas) – visų tėvas, visų semitų tautų įkūrėjas. Teigiama, kad būtent nuo jo prasidėjo monoteizmas – tikėjimas į vieną Dievą. Dar gerai žinomi pranašai: Juozapas (Jusup-Paichember), Mozė (Musa-Paichember; reiškia gelbėk, Dieve, Izraelio tautą). Niekas Dievo nematė, ir tik pranašas Mozė kalbėjosi su juo.

Pranašas Jėzus Kristus (Isa-Paichember), kaip sako islamas, Dievo valia į pasaulį atėjo su savo mokymu apie vieną Dievą. Musulmonai mano, kad Jėzaus Kristaus mokymas buvo labiausiai pagrįstas ir suprantamas. Jėzų Kristų pagimdė moteris, vardu Marija, iš Nekalto Prasidėjimo.

Pranašas Isa, kaip mano visi musulmonai, buvo labiausiai mylimas mūsų dangiškojo Tėvo. Pranešti Jėzui, kad Kūrėjas kviečia Jį pas save, buvo pasiųstas Jonas Krikštytojas (Jachja-Paichember, Dykumų Angelas – tai visi vieno žmogaus vardai).

Po Jėzaus chronologine tvarka minimas pranašas Mahometas (Machammad-Paichember). Jo nuopelnas tas, kad jis buvo tarpininkas, t. y. Visagalis Dievas Alachas per jį Arkangelo Gabrieliaus (Džabrail-Malik) padedamas perdavė žmonėms šventąjį Koraną – tikėjimą į vieną Dievą. Visi Mahometo pasekėjai save vadina musulmonais (nuolankūs vieninteliam Dievui).

Mahometas sakė, kad Islamas nėra nauja religija, nes žemėje ji egzistuoja nuo mūsų protėvio Adomo ir pramotės Ievos laikų. Islamo, kaip monoteistinės religijos įtvirtinimas, vyko labai sunkiai. Pas Mahometą pirmiausia sapne, o paskui ir iš tiesų, ateidavo Arkangelas Gabrielius ir skaitė iš Korano šventas suras, kurias jis įsiminė atmintinai. Bet greitai Mahometą ėmė slėgti tas mokėjimas, jis bijojo užmiršti suras ir prarasti jas amžinai. Pirklys Mahometas buvo neraštingas, t.y. nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mahometas ėmė ieškoti raštingų pagalbininkų. Tai buvo labai pavojinga, nes tuo metu naujos religijos niekas nepripažino, dėl jos galėjai būti nužudytas. Pagaliau jis susirado patikimą pagalbininką – raštingą pasekėją. Jį vadino Abubakaru. Ilgainiui prie jo vardo pridėjo pavardę – Teisingasis (Sidek), nes iš jo buvo reikalaujama didelio tikslumo, cituojant ir užrašant šventąjį Koraną. Abubakaras Sidekas buvo vienintelis perrašinėtojas ir redaktorius didžiojo žmonijos lobyno, pirmojo signalinio šventojo Korano egzemplioriaus.

Neseniai iš šio pasaulio išėjęs didysis Romos popiežius Jonas Paulius II sakė, kad šventasis Koranas yra didžioji žmonijos knyga. Jis sakė, kad islamas yra teisinga religija. Kai pranašas Mahometas keliavo pas Dievą, į tobulą pasaulį, jis sakė: „Aš ne Dievas, aš tiesiog žmogus, ir į žemę daugiau negrįšiu. Pranašų žemėje daugiau nebus, aš esu paskutinis. Tačiau ateis teismo diena, tada dar kartą pasirodys Jėzus Kristus (Isa Paichember), Marijos sūnus. Jis vykdys Dievo teismą, jis jus gelbės. Man ant kapo jokių paminklų nestatykite. Žmonės užmirš, bet Dievas neužmirš“.

Vykdant Mahometo valią, palaidotas jis buvo Saudo Arabijoje, Medinos miesto pakraštyje paprastame kape, ant kurio vėliau buvo pastatyta didelė šventovė, į kurią gali įeiti ir pasimelsti kiekvienas. Savo maldomis žmogus gali pagarbinti pranašą arba kurį kitą šventąjį, tačiau visos musulmoniškos maldos skiriamos Didžiajam Dievui Alachui.

Krikščionių ir musulmonų religijose visi Dievo įsakymai, nuodėmės supratimas yra identiški. Popiežius Jonas Paulius II teigė, kad islamas ir krikščionybė – giminingos religijos, iš esmės yra labai arti viena kitos. Krikščionybė ir islamas, kaip monoteistinės religijos, remiasi paprasta žmogiška logika. Pakanka pažeisti vieną kurį dieviškąjį įsakymą, ir sugriaudės neišvengiamas atpildas. Pavyzdžiui, Lietuvoje daugelis nesilaiko Dievo įsakymo – nesvetimoteriauk. Kaip tai pasireiškia? Nuolatiniais ir beveik visuotiniais nesantuokiniais ryšiais, deja, nuo pat ankstyvos jaunystės, vadinamosiomis pilietinėmis santuokomis, t.y. be bažnytinio dieviškojo palaiminimo, nesantuokiniais vaikais.

Lietuvių tauta – gražių ir protingų žmonių visuomenė. Dievas jus sutvėrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Tačiau Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų, arba labai dažnai jie gimsta ne bažnytinėje santuokoje. Statistiniai duomenys byloja, kad pernai Lietuvos Respublikoje gimė 25 tūkst. vaikų mažiau, negu užpernai. Lietuvių tauta labai nedidelė, ir toks gimstamumo mažėjimas yra katastrofiškas. Jeigu taip bus ir toliau, lietuvių tauta labai greitai išnyks.

Ši šalis po 30 - 40 metų gal dar ir bus vadinama Lietuvos Respublika, bet joje gyvenantys žmonės jau nebus lietuviai, geriausiu atveju lietuvių tautybės žmonių bus per mažai, kad jie šioje puikioje šalyje dominuotų. Aš, kaip žmogus, nesavanaudiškai stebintis šią problemą iš šalies, labai atsakingai sakau: priežastis – nusikalstamas požiūris į krikščionybę. Nėra valstybės visapusiškos demografinės programos, kuri turi būti įgyvendinama dalyvaujant valstybinėms struktūroms. Vadovauti turėtų Katalikų Bažnyčia. Svarbiausia – reikia atsiminti: apeiti arba ignoruoti Katalikų Bažnyčios šiuo labai svarbiu reikalu negalima. Be tiesioginio Bažnyčios įsikišimo ir paramos išeities nerasite.

Telefonu man buvo pranešta, kad gegužės 26 d., šeštadienį, Ukmergės rajono Veprių gyvenvietėje įvyks didelė religinė šventė. Atvyks arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Sukako 161 metai Veprių Kalvarijoms. Šventė prasidėjo iškilminga malda Veprių bažnyčioje. Pamokslą sakė arkivyskupas S.Tamkevičius.

Graži bažnyčia iš išorės, bet dar gražesnė iš vidaus. Puiki sienų tapyba, puikūs paveikslai ir skulptūros. Kerčiuoti skliautai, nuostabi akustika. Skliautuose rezonansiniu aidu nuvilnija giesmininkų balsai ir griausmingi vargonų garsai, visa tai drauge teikia didelio estetinio pasigėrėjimo, stiprina tikėjimą Aukščiausiuoju. Visa, kas žemiška ir laikina, pasitraukia į šalį, į antrą planą. Žmogus nusiramina ir rengiasi susitikti su Kūrėju, su Amžinybe. Viena, ko aš tokiais momentais gailiuosi: kaip mažai aš atlikau gerų, Dievui reikalingų darbų. Ar jų užteks pelnyti Dievo palaimą arba bent nedidelį mūsų dangiškojo Tėvo pritarimą?

Prie namų vartelių Kryžiaus kelyje ant stalų buvo pastatyti emaliuoti kibirai gaivaus vandens, puodukai. Pagal mūsų papročius karštą vasaros dieną pagirdyti ištroškusį keleivį – pats tauriausias, Dievą garbinantis poelgis. Specialistai žino, kaip sunku rasti skanaus, reikiamos kokybės ir reikiamo kiekio geriamojo vandens.

Naujoji Rūpintojėlio skulptūra neseniai pastatyta Kryžiaus kelio pradžioje Romo Šaulio pastangomis. Ji medinė. Vaizduojamas sėdintis vyras, vilkintis prastais drabužiais, su erškėčių vainiku ant galvos. Kūrinio autorius – Remigijus Rudokas. Žemės skulptūrai pastatyti padovanojo jo motina.

Nufotografuoti Kryžiaus kelio eitynes atvažiavo korespondentų iš įvairių laikraščių, taip pat ir iš „XXI amžiaus“ redakcijos. Prasidėjo jis trumpu arkivyskupo pamokslu prie Leonardo da Vinčio bareljefo „Paskutinė vakarienė“. Paskui procesija, giedodama psalmes, ėjo Kristaus keliais. Žinoma, kad Jėzus Kristus, kai nešė sunkų kryžių, 34 kartus stabtelėjo atsikvėpti, todėl pastatytos ir 34 koplyčios, kuriose stovi šventųjų skulptūros. Daugelis jų yra vertingi meno kūriniai. Net pavojingais sovietų laikais lietuviai tęsė Dievą garbinusias tradicijas.

Iš arčiau į bažnyčią pažiūrėjus susidaro įspūdis, kad statytojai lėšų nestokojo. Bažnyčios pamatai – iš didžiulių, grubiai nutašytų akmenų. Įspūdis toks, kad pastatas labai tvirtas, amžinas. Sienos – iš šviesių degtų plytų, atrodo labai patraukliai, aiškiai matyti, kad klojo jas dideli meistrai. Sienose tai šen, tai ten likę karo pėdsakai: kai kur plytos išdaužtos, tarsi kažkas didelis, stiprus dalba krapštinėjo didingą pastatą, bandė jį sugriauti.

Plonas, bet pastebimas įtrūkimas sienoje driekiasi nuo viršaus iki pamatų toje vietoje, kur turėtų stovėti gotikinė Veprių bažnyčios varpinė. Bažnyčios priešai šaudė be jokio reikalo, iš girto pargalingo nebaudžiamumo. Tačiau bausmė ateis, ji neišvengiama, tikriausiai, ji jau čia pat. Nori jie to ar ne, kaltiesiems teks atsakyti prieš Viešpatį Dievą.

Netoli šventoriuje – kapas. Antkapis iš juodo poliruoto granito. Paminklas įtrūkęs, tarsi kažkas bandė perlaužti antkapio plokštę. Originalus užrašas byloja, kad čia ilsisi lenkų aristokratė. Kapas vidury šventoriaus atsirado, žinoma, neatsitiktinai, greičiausiai moteris, kuri čia ilsisi, daug prisidėjo statant šią Dievo šventovę. Neseniai čia lankėsi lenkų turistai, jie nuoširdžiai dėkojo už tai, kad kapas saugomas ir prižiūrimas.

Bažnyčios tvora taip pat originali, pastatyta iš netašytų lauko akmenų. Stebina statytojų sugebėjimas šiuos akmenis tiksliai parinkti, pritaikyti vieną prie kito.

Pasigirdo giesmių garsai. Procesija, aplankiusi visas Kristaus Kančios kelio koplyčias, artėjo prie pabaigos. Aš nejučiom pagalvojau: kaip įveikė šį nelengvą kelią arkivyskupas S.Tamkevičius? Juk jis jau ne jaunuolis, o ir diena pasitaikė labai karšta. Kryžiaus kelio procesija truko tris valandas, manau, tai nelengvas išbandymas dalyviams, turint omenyje, kad daugumos jų amžius garbingas.

Kai esu Lietuvoje, aš pažinau tris katalikų kunigus: monsinjorą Alfonsą Svarinską (jis nusipirko mano knygą Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, kai ji buvo pristatoma skaitytojams), kunigą Robertą Grigą (Lietuvos „Caritas“ direktorių) ir arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Būčiau laimingas, jeigu šis trejetas kunigų būtų čečėnai, net kaip katalikų kunigai. Tačiau šie žmonės ir kaip lietuviai yra savo vietoje. Apie juos esu ne kartą girdėjęs gerų žodžių. Ir man dėl to labai malonu. Mano advokatas Juozas Šeškevičius su didele meile juos mini. Be kita ko, jis sako, kad arkivyskupas S.Tamkevičius labai užsigrūdinęs, jo sveikata puiki.

Vis dėlto vieną iš jų – Robertą Grigą – aš norėčiau matyti kaip nepriklausomos Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentą. Net jeigu jis liktų katalikų kunigu. Tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Prisiminkime arkivyskupą Makarijų – stačiatikių krikščionį, kuris beveik 50 metų vadovavo dviem labiausiai nesutaikomom Kipro benduomenėms – turkų ir graikų. Ir kai tik jis mirė, vieninga Kipro valstybė suskilo į dvi dalis: į turkiškąją, su sostine Famagusta, ir graikiškąją, su sostine Nikozija. Ir iki šiol niekam nepavyksta jų suvienyti.

Prisiminkime Libaną, kurio 70 proc. gyventojų – musulmonai, o rinkėjai respublikos prezidentu vis renka krikščionį, ir tik viceprezidentu – musulmoną. XIX a. pirmojoje pusėje Bagdado kalifas 22 metus buvo gruzinas. Ir nors pagal tikėjimą jis buvo musulmonas, gerai žinojo, kas jis yra pagal kilmę ir palaikė nuolatinį ryšį su savo giminaičiais, gyvenančiais Gruzijoje.

Man atrodo, kad kun. R.Grigas labai neblogai atrodytų ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidento vaidmenyje. Jis tikriausiai išspręstų problemas, iškilusias valstybei, kurių pasauliečiai niekaip nesugeba išspręsti. Jam, pavyzdžiui, nereikia sau statydintis brangių vilų, jam nereikia savo palikuonims slapta atidaryti astronominių sąskaitų bankuose iš labai kuklaus Lietuvos valstybės biudžeto. Jis nepradės vogti, kad praturtėtų, dar daugiau, jis neleis vogti kitiems. Tikriausiai išvalytų valdymo aparatą nuo KGB rezervininkų, nes jie nedaro garbės jūsų valstybei. O atsikratytų todėl, kad labai jų nekenčia. Jis tikriausiai išspręstų demografinę jūsų valstybės problemą, kaip labiausiai neatidėliotiną, aktualią. Jums, mokesčių mokėtojams, jis labai nedaug tekainuotų. Nors šis žmogus dar pakankamai jaunas, o jo gyvenimo kelias sunkus, jis turi labai vertingų savybių, kurių gali neturėti visi kiti pretendentai į prezidentus. Jis įvairiapusiškai išsilavinęs, jis patriotas tikrąja šio žodžio prasme, giliai ir nuoširdžiai myli savo tautą, savo valstybę, pagaliau jis turi aiškų ir blaivų protą ir, o tai ne mažiau svarbu – geležinę valią. Šis kunigas turi viską, ko reikia Lietuvos valstybės vadovui. Jeigu kun. R.Grigas būtų išrinktas Lietuvos prezidentu būsimai kadencijai, valstybė tvirtai atsistotų ant kojų ir materialiai, ir politiškai.

Visų šių trijų mano paminėtų žmonių gyvenimai buvo kupini pavojų. Nuostabiausia, kad jie sovietų laikais, kai siautėjo diktatūra, beteisiškumas, išliko gyvi. Jie ne tik išliko gyvi, bet ir dori, nuoseklūs krikščioniškosios, katalikiškosios religijos tarnai. Ir aš, kaip giliai tikintis žmogus, juos už tai nuoširdžiai gerbiu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija