Atnaujintas 2007 lapkričio 9 d.
Nr.83
(1580)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Visas jėgas atidavė Bažnyčiai, žmonėms, Tėvynei

Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje vyko renginiai, skirti vyskupo K.Paltaroko 132-osioms metinėms paminėti. Svarbiausias jų – paroda „Mano mėgstamiausias Biblijos pasakojimas“. Be to, mokiniai keliavo dviračiu į vyskupo tėviškę Gailionių kaimą (Šiaulių r.), dalyvavo susikaupimo valandėlėje Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje, kur palaidotas vyskupas. Mokykloje vyko minėjimas.

Spalio 21 dieną Panevėžio Katedroje buvo minimos vysk. Kazimiero Paltaroko 132-osios gimimo metinės. Šv. Mišias aukojo generalvikaras kan. Robertas Pukenis, prel. Bronius Antanaitis, kan. Vytautas Masys. Minėjime pamokslą pasakė prel. B.Antanaitis. Pateikiame mintis iš jo pamokslo.

Šeimos gyvenimo bendri rūpesčiai, darbai, skausmingi ir džiaugsmingi išgyvenimai šeimą suartina. Iškeliavusius į amžinybę – malda, šv. Mišių auka… Bendraujame su jais, rengiame iškilmingas pamaldas, minėjimus, iškilmingus šventųjų, tautos didžiųjų žmonių minėjimus, kad pakiltume į kilnesnį gyvenimą. Jau 132-ji metai, kai į gyvenimą ir Bažnyčios bei Tautos gyvenimą istoriją įėjo pirmasis Panevėžio vyskupijos vyskupas Kazimieras Paltarokas, didysis aukštaitis, išgyvenęs 56 kilnios kunigystės, 32 iškilios vyskupystės metus, iš kurių 9 metus buvo ir Vilniaus arkivyskupijos vyskupu ganytoju, labai sunkiomis sąlygomis, likus vieninteliu vyskupu Lietuvoje.

Visagalis apdovanojo Ganytoją fizine sveikata, jautria širdimi, talentais. Gyvenimo būdą paveldėjo iš labai gražios, teisingos, blaivios, katalikiškai sąmoningos lietuviškos šeimos. Darbštūs, vaišingi žmonės rasdavo laiko kasdieninei maldai, giesmei, sekmadienio šv. Mišių aukai. Svaigalų į namus neįsileisdavo, nebuvo ir vakaruškų: „Nei aš rūkiau, nei porcijos degtinės kaštavojau“, – kalbėjo 95 metų senelis. Sodžiaus inteligentas, mokėjęs keturias kalbas, turėjęs didį žmonių pasitikėjimą, buvo renkamas atstovauti Gailionių sodžiui: našlaičių globėjas, valsčiaus teisėjas. Kartą našlaičiui reikėjo iš valsčiaus dokumento, o raštininkas rusas norėjo kyšio. Paltarokas netekęs kantrybės pareikalavo: „Tamsta esi valsčiaus tarnas ir turi parašyti“. Tiesiakalbis buvo. Ponai norėjo išteisinti nusikaltusį bajoraitį, bet teisėjo negalėjo palenkti nei buteliuku, nei rubliuku, nepasidavė pagundoms. Pasipriešinus sodžiaus atstovams, nutarta pripažinti „kaltu“. Tai pavyzdys mūsų laikų teisėjams, baigusiems aukštuosius teisės mokslus, – jausti atsakomybę prieš Dievą ir visuomenę.

Baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, 1902 m. Kazimieras pašventintas kunigu. Kapelionaudamas mokyklose, dirbdamas pastoraciniame darbe, matė, kad trūksta religinės literatūros. Pirmieji raštai pasirodė 1907 m. Po to tikybos vadovėliai, trys pamokslų knygos „Sakyklai vadovas“, kurių mintys ir šiandien aktualios, įvairūs leidiniai, 53 ganytojiški raštai, atsakantys į iškilusias gyvenimo problemas: šeimos, vaikų ir jaunimo auklėjimo, 5 raštai blaivybės reikalu… Nuo 1918 m. iki paskutinio „Katalikų tikybos katekizmo“ – išleista virš 2 milijonų egzempliorių, supažindinta visa auganti Lietuva su svarbiausiomis tikėjimo tiesomis, gyvenimo tikslu, sakramentiniu gyvenimu. Švietėjiška kultūrine veikla – nuo katekizmo įvairiais raštais iki mokslų akademijos – praskleidė Evangelijos dvasią. Bažnytiniu dvasiniu bendravimu su žmonėmis, ateitininkais, pavasarininkais, tėviška atjauta, rūpestingu įžvalgiu vyskupijų administravimu pasireiškė didžiuliu Bažnyčios autoritetu, sužadinusiu žmonių pasitikėjimą, nuoširdžią pagarbą, dėkingumą, meilę. Vyskupo rūpesčiu pastatyta Panevėžio katedra ir 15 bažnyčių vyskupijoje. Vyskupas labiausiai rūpinosi gyvąja, dvasine Bažnyčia, labai brangino kunigystės kilnumą, kunigų pasišventimą. Pašventino 200 kunigų.

Vyskupas gerbė visus žmones, su visais rasdavo kalbą. Primindavo, kad turime gerbti didžius Tautos žmones, nes jei jų negerbsime, jų ir neturėsime. Tauta, kuri negerbia savo didvyrių, savo kalbos, religijos, kultūrinio paveldo, papročių, istorijos… praranda savo tapatumą, pasmerkia save pražūčiai. Mes turime statyti sielose katedras.

Vyskupui labai rūpėjo Lietuvos reikalai. Jaunystėje tėviškėje dalijosi caro draudžiama lietuviška literatūra. Liepojoje kunigaudamas platino draudžiamą lietuvišką laikraštį. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo I lietuvių konferencijoje Vilniuje, kaip Kauno atstovas siekiant nepriklausomybės. Po operacijos, išvydusi vyskupą gatvėj parišta ranka, viena ponia pareiškė: „Ten bez ręnki I to warjuje“. („Tas be rankos ir tai šėlsta“.) Lenkų nuotaika nebuvo svečiams palanki.

1949-ųjų rugpjūtyje teko išvykti į Vilnių ir būti Vilniaus arkivyskupijos ganytoju, nes labai rūpėjo Lietuvos Bažnyčios reikalai. Sugyveno su vilniečiais, bet ilgėjosi Panevėžio. Visas jėgas atidavus Bažnyčiai, žmonėms, Tėvynei, mylinti, pavargusi širdis norėjo ilsėtis Panevėžio katedros kriptoje. O siela troško: „Net miręs norėčiau dar jums patarnauti“.

Viešpatie, atlygink nenykstančia amžinojo gyvenimo neblėstančia laime.

Prel. Bronius ANTANAITIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija