Atnaujintas 2007 lapkričio 9 d.
Nr.83
(1580)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Brūzgynai

Petras KATINAS

Prezidentas, besipuikuojantis pirmuoju numeriu populiariausių politikų sociologinių apklausų lentelėse, pateikė dar vieną dovanėlę socialdemokratams, R.Paulausko socialliberalams ir, aišku, KGB kadriniams čekistams ir rezervininkams. Jis atsisakė pasirašyti Seimo priimto Liustracijos įstatymo pataisas. Esą toks įstatymas, numatantis, kad KGB rezervininkai kartu su kadriniais kagėbistais ir slaptaisiais bendradarbiais turi būti įtraukti į specialią įskaitą, prieštarauja ne tik Lietuvos Konstitucijai, bet ir Europos žmogaus teisių konvencijai.

Socdemų frakcijos seniūnė I.Šiaulienė tiesiog krykštavo iš džiaugsmo ir gyrė Prezidentą už puikų įstatymų išmanymą. Iš tiesų, ką išmano, tai išmano. Juk net paviršutiniškai pažvelgus į S.Daukanto aikštės rūmų šeimininko dviejų kadencijų veiksmus ir darbus, pakankamai akivaizdu, kad dažnai jo sprendimai buvo palankūs neokomunistams ir jų draugeliams, nors ir kitaip besivadinantiems. Vien tai, kad Prezidentas spardėsi iki paskutiniųjų gindamas buvusį Valstybės saugumo departamento vadovą KGB rezervininką Algirdą Pocių, taip pat kitą KGB rezervininką, buvusį užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį, labai daug ką pasako. Pastarasis, ko gero, labiausiai patenkintas tokiu V.Adamkaus sprendimu. Mat Seimo ir Vyriausybės kuluaruose jau kalbama, kad netrukus A.Valionis vėl taps diplomatu. Ir ne bet kokiu, o ypatingu. Kaip žinoma, socdemų lyderis ir premjeras, prakalbęs apie neva atsiradusias galimybes susitarti su Europos Sąjungos vadovais dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, sakė, kad to reikalo pajudinimui iš vietos trūksta tiktai vieno dalyko – sumanaus ir patyrusio derybininko, kuris galėtų apsukti galvas Briuselio biurokratams. Ir štai dabar toks atsirado. Nieko stebėtino. Įsijungs į panašią kompaniją. Juk neseniai trys Seimo nariai kreipėsi į atitinkamas institucijas, pateikdami net 73 Lietuvos diplomatų sąrašą, kurie įtariami sąsajomis su KGB. Netgi Seimo Užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas vieno iš socdemų šulų J.Karoso, kreipėsi į VSD. Tiesa, komiteto pateiktame sąraše minima tiktai 10 pavardžių. J.Karosas, kreipdamasis į VSD tuo klausimu, puikiai žino ką daro. Juk naujasis VSD vadovas P.Malakauskas iš anksto paskelbė, kad ne jo ir jo vadovaujamos žinybos reikalas aiškintis, kas įmerkęs uodegą į KGB liūną. Pasirodo, tai tiktai Liustracijos komisijos reikalas. Bet juk tos komisijos jau nebėra! Ir nežinia kada atsiras, nors P.Malakauskas užsiminė, kad turi žmogų, tinkantį būti Liustracijos komisijos vadovu. Gal ir turi. Tiktai, aišku, iš tos pačios kompanijos, kuri priimtina socdemų politbiurui. Todėl jau beveik visiškai aišku, kad Liustracijos įstatymui galima giedoti amžiną atilsį, o naujoji Liustracijos komisija, jeigu ir bus sulipdyta, tai tiktai dėl bendro vaizdo. Pavyzdžiui, paskirs tai komisijai vadovauti panašų ar panašią į „darbietę“ L.Graužinienę, vadovavusią buvusio savanorio J.Abromavičiaus žūties „tyrimui“. Taigi, KGB rezervininkai gali būti ramūs – jiems plačiai atvertos durys darbuotis valstybės tarnyboje, būti diplomatais, departamentų vadovais ir, aišku, tarnauti „didžiosios sesės“ naudai. Kitaip ir būti negali, nes, kaip sakė į užsienį pasprukęs vienas aukštas KGB karininkas, kagėbistai darbuojasi iki grabo lentos ir savo darbą baigia tiktai išnešti kojomis į priekį.

Tačiau ir be rezervininkų pakanka panašios publikos. Ir netgi tokiose svarbiose valstybės institucijose kaip kariuomenė ir Vidaus reikalų tarnyba. Tai pirmiausia tie, kurie jau po nepriklausomybės atkūrimo baigė „mokslus“ Rusijos aukštosiose mokyklose ar gausybėje tų mokyklų filialų. Matyt, nereikia aiškinti, pagal kokią metodiką anie buvo mokomi ir dresuojami. Aiškindamas tą klausimą kažką neaiškaus ėmė lementi krašto apsaugos ministras J.Olekas ir jo kolega vidaus reikalų ministras R.Šukys. Jeigu vieną iš socdemų vertingų kadrų dar galima suprasti (juk tokie nomenklatūrinei partijai visada buvo „socialiai artimi“), tai liberalcentristui R.Šukiui turėtų skaudėti galvą dėl tokio kontingento. Bet vis dėlto neskauda. Ir ne tik jam. Pakanka tiktai pasiklausyti, kokias kalbas Seime rėžia R.Šukio partiniai kolegos su V.Bogušiu priešakyje, ir viskas aišku kaip ant delno. Juokingiausia šioje situacijoje tai, kad vadinamieji liberalcentristai, netgi socialliberalų lyderis A.Paulauskas ėmė postringauti apie būtinybę suvienyti kažkokio mistinio „centro“ politines jėgas. Nežinia kur A.Paulauskas ar „valstietis“ milijonierius R.Karbauskis įžiūrėjo tą centrą. Jokio centro – nei dešinio, nei kairio – nėra. Tėra tiktai didesnė ar mažesnė priklausomybė nuo „motininės“ partijos. Jeigu retsykiais ir kimbama į atlapus, tai tiktai dėl šiltesnių vietų valstybės tarnyboje. A.Paulauskui, desperatiškai besistengiančiam populizmo šūkiais pralenkti net socdemus, „darbiečius“ ar „valstiečius“, galima netgi didžiausio populisto vainiką ant galvos uždėti. Jis sugalvojo net 70 proc. Lietuvos gyventojų padaryti viduriniąja klase, kaip yra išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse. Tokių dalykų nesugalvojo net G.Kirkilas su Č.Juršėnu.

O gyvenimo paįvairinimui į rinką išmetami vis nauji aukščiausio rango valdininkų skandalėliai. Žinoma, pirmiausia susiję su jų nepaprastu gobšumu. Dabar visa žiniasklaida šneka ir rašo apie „Lietuvos energijos“ šeimininką Rymantą Juozaitį. Nors „Lietuvos energijos“ bendrovė yra oficialiai valdoma valstybės, pajutęs, kad artėja naujos Ignalinos AE statybos pradžia, o „Lietuvos energija“ bus viena iš statytojų, R.Juozaitis už pusę milijono litų nusipirko „Lietuvos energijos“ akcijų, sumokėjęs po 6 litus už kiekvieną. Tuoj po šio pirkinio „Lietuvos energijos“ akcijos pabrango net 28,2 proc. Pasirodo, R.Juozaitis tas akcijas „pirko“ iš savo žmonos ir dukros įmonės. Beje, į klausimą, kiek „Lietuvos energijos“ šefas turi savo vadovaujamos bendrovės akcijų, R.Juozaitis atrėžė, jog tai yra „komercinė paslaptis“. Pasakė – kaip kirviu nukirto. Tiesa, paaiškėjus šiam sandoriui, netgi premjeras G.Kirkilas prakalbo, kad už tokius darbus R.Juozaitis turėtų atsistatydinti. Turėtų? Bet juk kas draudžia premjerui pakeisti valstybės valdomos įmonės vadovą. Bet tokie kadrai nepakaltinami. Tuo labiau glaudžiai susiję su Rusijos energetikos monstrais. Negana to, R.Juozaitis, kaip skelbia žiniasklaida, pigiai nusipirko žemės. Nusipirko toje vietoje, kurioje bus statoma nauja Ignalinos AE. Matyt, nereikia aiškinti, kokia bus tos žemės kaina pradėjus statybą! O valstybė privalės ją išpirkti iš R.Juozaičio. Kiek tas kainuos mokesčių mokėtojams, matyt, irgi „komercinė paslaptis“.

Neseniai rašytojas Kazys Saja tokius ir panašius veikėjus pavadino Vinco Kudirkos herojaus Vakchanalijaus Vziatkovičiaus palikuoniais. Bet kur ten tam Vziatkovičiui iki dabartinių mūsų aferistų, sukčių ir įžūlių korumpuotų valdininkėlių! Tokio masto vziatkovičiai kaip dabar, Vincui Kudirkai net nesisapnavo. Tačiau tragiškiausia tai, kad jie tapo dideliais viršininkais, Seimo nariais. Deja, nesimato, kad kas nors pasikeistų artimiausioje ateityje. Ir nesikeis tol, kol valdančiajai nomenklatūrai ją remiantys oligarchiniai klanai nupirks tą ketvirtį prie balsadėžių ateinančių Lietuvos rinkėjų, o likę trys ketvirčiai toliau snūduriuos ir abejingai stebės, kaip „tautos išrinktieji“ plėšia buvusią „tarybinę liaudį“, dėl kurios gerovės ir laimės, kaip skelbia paskutinėje savo knygoje, plušėjo pats Algirdas Mykolas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija