|
Totalinio teroro imperija
Kol Rusijos komunistai ir ortodoksai ir persitvarkiusieji, kurie dabar net į cerkvę nueina, rengėsi iškilmingai ir triukšmingai paminėti 90-ąsias didžiojo spalio socialistinės revoliucijos metines, Maskvoje atsitiko nelauktas įvykis. Tuo metu, kai imperiją ir Staliną šlovinanti Rusijos spauda apspjaudė mininčius 1937 metų Stalino masines represijas, dvaro istorikai ėmė skelbti, kad jokių masinių žudynių nebuvo, o 1937 ir vėlesniais metais prie sienos buvo statomi tik visokie spekuliantai, liaudies turto grobstytojai, užsienio šnipai ir agentai bei dar likę nepribaigti buržujai, prezidentas V.Putinas kartu su Stačiatikių cerkvės hierarchais pagerbė 1937 ir vėlesnių metų teroro aukų atminimą. Netgi dalyvavo gedulingose pamaldose už teroro aukas. Tiesa, minint represijų pradžios 70-metį, neužsimenama, jog masinis teroras prasidėjo jau 1917 metų rudenį, vos tik užgrobus valdžią Lenino ir Trockio bolševikams. Žinoma, kad 1918-1953 metais nuo masinių represijų, bado, ligų, epidemijų Rusija prarado trečdalį savo gyventojų. Vien pilietinio karo metais (1918-1922) žuvo ir buvo nužudyta mažiausiai 13 milijonų. Dar du milijonai, daugiausia išsilavinusių, garbingų žmonių, pabėgo į užsienį. Tuo metu visa Rusija buvo tiesiog nuklota lavonais. Kaip rašo istorikas, Kazanės universiteto profesorius Aleksejus Litvinas, remdamasis SSRS KGB archyvų duomenimis, 1922 m. gegužės mėnesį Tatarstano gatvėse, aikštėse, pakelėse buvo mažiausiai 500 tūkst. nepalaidotų nužudytų žmonių kūnų, o išbadėję žmonės netgi tapo žmogėdromis. Ne 1937, o 1918 metais prasidėjo masinių žudynių ir koncentracijos lagerių epocha. Vakarų istorikai ir politikai, prirašę tūkstančius tomų apie Vokietijos nacių holokaustą, koncentracijos stovyklas, nenori ar nesugeba suvokti, kad be Lenino ar Dzeržinskio nebūtų buvę ir Hitlerio. Tai jis pasinaudojo bolševikų užvirtu kruvinu viralu, o nacių gestapo specialistai nuolat važinėjo į Rusiją pas savo GPU-NKVD specialistus semtis patirties.
Apskritai, po 1917 metų visi Rusijos gyventojai tapo bolševikinio eksperimento medžiaga. Dar niekada istorijoje Rusijos visuomenė nepatyrė tokio absoliutaus elementariausių teisių ir laisvių ignoravimo ir įstatymų nebuvimo. Užgrobę valdžią Lenino bolševikai naikino žmones pačiais įvairiausiai būdais ne tik šaudė ar kapojo kardais. Netgi pasinaudojo gamtos nelaimėmis sausra, potvyniais ar pan. 1921-1930 ir 1946 metais, kai sausra nusiaubė ištisus regionus, nugalėjusio socializmo valdžia, deklaravusi viskas žmogui ir jo gerovei, nė piršto nepajudino, leido milijonams mirti badu. Apskritai bolševikai siekė sunaikinti ne tik buržujus, bet ir valstiečius. Nepakeldami nuolatinio plėšimo ir prievolių, paskutinių maisto atsargų konfiskacijos, Rusijos valstiečiai sukilo. 1920-1921 metais sukilimas apėmė visą Rusiją. Vien tik Sibiro ir Tambovo gubernijose sukilėlių buvo daugiau kaip milijonas. Susidoroti su sukilėliais buvo mestos didžiulės darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos pajėgos. Vien Tambovo gubernijos valstiečių sukilimui numalšinti buvo pasiųsta beveik 50 tūkst. raudonarmiečių, 500 kulkosvaidžių, 63 artilerijos pabūklai, aviacija, šarvuočiai ir kita karinė technika. Malšinimui vadovavo būsimasis SSRS maršalas M.Tuchačevskis ir jo pavaduotojas J.Uborevičius, (okupacijos metais sovietų Lietuvoje šlovintas kaip didvyris). 1921 m. birželio 12 d. Tuchačevskio įsakyme pabrėžiama: Banditų gaujos iš kaimų, kuriuose atkurta sovietų valdžia, pasitraukė į miškus. Dėl tų miškų nedelsiamo išvalymo įsakau: miškus, kuriuose slepiasi banditai, išvalyti nuodingomis dujomis, kad dujų debesys apimtų visą miškų masyvą. Sunaikinant visa, kas gyva. Visi likę gyvi Rusijos valstiečiai galutinai buvo paversti vergais ir baudžiauninkais 1932 metų pabaigoje įvedus pasportizaciją. Kolchozninkai pasų negavo ir buvo amžiams pririšti prie savo gyvenamosios vietos. 1934 metų vasarą SSRS vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo tėvynės išdavikai baudžiami tiktai mirties bausme, o jų šeimų nariai, giminės privalo būti ištremti į lagerius mažiausiai penkeriems metams. 1934 metais, nužudžius Stalino konkurentu laikytą S.Kirovą, garsiojo prokuroro A.Vyšinskio iniciatyva buvo įteisintas suimtųjų kankinimas, o liaudies priešų šaudymas be jokių teismų tapo kasdieniniu reiškiniu. Po šio įsakymo vien Maskvoje kasdien buvo sušaudoma mažiausiai 300 žmonių. Maskvos srities NKVD administracinio-ūkinio skyriaus viršininko I.Bergo pasiūlymu žmonės buvo marinami automobilių, vadinamų dušegubkomis, išmetamomis dujomis. Vien 1927-1938 metais GULAGo lageriuose nuo bado ir nepakeliamo darbo mirė 7,9 mln. žmonių, o 1937 metais, NKVD duomenimis, mirtingumas lageriuose viršijo 25 proc. per metus. 1939 metais lageriuose buvo kalinta 2 mln. 103 tūkst. žmonių. Po metų jų žuvo mažiausiai 525 tūkstančių. Jau 1930 metais Rusijos Federacijoje NKVD turėjo 279 koncentracijos lagerius, o OGPU dar tiek pat. Tais pačiais 1930 metais buvo įsteigta OGPU Lagerių valdyba, po metų gavusi GULAGo vardą. 1940 m. kovo 1 d. GULAGui priklausė 53 koncentracijos lageriai, 425 pataisos darbų kolonijos, 50 nepilnamečių kolonijų. 1937-1938 metų represijų aukomis tapo 3,5-4 mln. žmonių, iš jų sušaudyta 650 tūkstančių. Tais pačiais metais nužudyta 55 proc. armijos ir laivyno karinės ir politinės vadovybės, 20 tūkstančių čekistų, 500 rašytojų, nesuskaičiuojama daugybė partinių ir komjaunimo funkcionierių, jau nekalbant apie inteligentiją, darbininkus ir valstiečius. Įdomu, kad tarp nužudytųjų buvo daug tų, kurie patys žudė. Jeigu ne tiesiogiai, tai skųsdami bendradarbius, draugus, netgi artimiausius gimines. NKVD žudikai žudė ir savuosius. Kulkos neišvengė netgi NKVD vadovai, užkietėję sadistai Jagoda ir Ježovas. 1937 metais buvo areštuoti aukščiausieji čekistų veikėjai: J.Berzinis, M.Lacis, J.Petersas. Jie buvo apkaltinti dirbę buržuazinei Latvijai, nors šie Dzeržinskio baudėjų aktyvistai buvo latvių tautos atmatos. M.Lacis buvo sušaudytas 1938 m. kovo 20 dieną, J.Petersas balandžio 25 dieną, J.Berzinis liepos 29 dieną. Taigi, latvių čekistai, apkaltinti ne tik kaip kontrrevoliucionieriai, bet ir kaip Latvijos šnipai ir nacionalistai, A.Solženycino pavadinti bolševikų revoliucijos akušeriais, susilaukė savo sėbrų kulkų.
Bet dėl tų neregėtų pasaulyje žudynių, prieš kurias nublanksta čingis chanai ir atilos, jau nekalbant apie Hitlerį, kaltas ne tik Leninas ar Trockis, Unšlichtas, Dzeržinskis, Vyšinskis, netgi Stalinas, bet jų visų idėjinis mokytojas Marksas, kuris rašė, kad yra tiktai viena galimybė ir priemonė kuriant naują visuomenę revoliucinis terorizmas. Leninas, žinoma, dar patobulino Markso mokymą. Jis rašė, kad bet koks padorumas, gailestingumas tėra tiktai buržuazinis, neklasinis požiūris, o padoru tiktai tai, kas naudinga revoliucijai. Stalinas dar papildė, kad valdyti valstybę turi ne tie, kurie renka ir balsuoja, o tie, kurie valdo. Šiaip ar taip, komunistams pavyko įtraukti į savo žmogėdrišką veiklą milijonus žmonių, kuriems buvo pažadėta kas buvo nieks, tas bus viskuo.
Rusijos istorijai M.Geleris ir A.Nekričius, būdami emigracijoje, parašė trumpą SSRS istorijos nuo 1917 metų kursą ir pavadino knygą Utopija valdžioje. Jie apsiriko. SSRS valdžioje buvo ne utopistai, o nepaprastai žiaurūs, be jokių sąžinės ir moralės likučių pragmatikai. M.Gorbačiovo perestrojkos metais buvo skelbiama, kad Leninas buvo geresnis už Staliną. Tai didžiausia apgaulė. Akivaizdu, kad Stalino kursą nubrėžė Leninas. Bolševikai savo kruvinas akcijas vykdė vadovaudamiesi marksizmo-leninizmo mokslu. Ir dar nuolat pabrėždavo savo nuopelnus nuverčiant kruvinąjį caro režimą. Galima nebent priminti, kad kruvinojo režimo laikais (1826-1906 m.), t.y. per 80 metų, mirties bausmėmis buvo nubausta 984 žmonių. Tai yra po 11 žmonių kasmet.
Ir šiemet, praėjus 90-čiai metų nuo kruvinojo teroro pradžios, vadinamąją spalio revoliucijos šventę pavadino Vienybės diena. Tą dieną į Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miesto gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių, nešini raudonomis vėliavomis, Lenino ir Stalino portretais. Kaip tai suprasti, sveiku protu sunku suvokti.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|