Atnaujintas 2007 lapkričio 21 d.
Nr.86
(1583)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ir Lietuvoje atsirado horacijų

Petras KATINAS

Naujųjų lietuvių koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus visuose dienraščiuose paskelbė antikos išminčių Platono ir Horacijaus citatas, jog tobula valstybė yra išmintinga, narsi, nuosaiki bei teisinga. Šios citatos užėmė ištisus didžiųjų dienraščių puslapius ir galima tiktai įsivaizduoti, kiek už jas buvo sumokėta. Kam Dariui Mockui to prireikė? Juk „žmogus iš gatvės“ vis tiek nieko nesuprato ir vargu ar apskritai yra girdėjęs apie Horacijų ir Platoną. Netgi sprendžiant iš dabartinio Seimo narių intelektualinių galių, vargu ar jie suvokė, kas norėta pasakyti tomis citatomis ir kam jos buvo skirtos. Tai paaiškėjo visai netrukus, kai Valstybės saugumo departamento vadovas Povilas Malakauskas ir premjeras Gediminas Kirkilas ėmė aiškinti, beje, iš anksto žiniasklaidoje išplatintą informaciją, neva kažkokios neaiškios jėgos sukūrė planą, kaip sužlugdyti nacionalinį investuotoją naujos Ignalinos atominės elektrinės statybai, jau visuotinai pavadintą „trigalviu slibinu“. Leista suprasti, kad tos jėgos – ne tik Rusijos „Gazprom“ statytiniai, bet ir nusikalstamo pasaulio „krikštatėviai“ bei su jais susijusios įvairios įtakingos grupuotės. Esą tos, kurios nenori didesnės Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Tarsi tos nepriklausomybės taip jau trokštų visos trys to „slibino“ galvos – „Lietuvos energija“ ar Rytų ir Vakarų skirstomieji tinklai. Juk visi sėdi Rusijos elektros energijos tvarkytojo Anatolijaus Čiubaiso vadovaujamo RAO EES monstro kišenėje. Reikalas visai kitas. Užuodus milijardinius sandorius, kurie iki neregėtų aukštumų pakels bendrovių pelnus, susiremta ne juokais. O spekuliacijos nacionalinio investuotojo žlugdymo tema tėra tiktai gana primityvi priemonė paspausti Premjerą ir Vyriausybę padaryti tą „trigalvį“ slibiną bent jau keturgalviu, prisiuvant D.Mockaus „MG Baltic“ koncerno galvą. Iš tiesų, kuo D.Mockus blogesnis už „Lietuvos energijos“ vadovą Rymantą Juozaitį ar Vilniaus prekybos bosus, valdančius Vakarų skirstomuosius tinklus? Tik nežinia, kuo čia dėti senieji antikos filosofai ir išminčiai. Pagaliau, jeigu jau remiamės antika, tai pravartu priminti Atėnų įstatymą, skelbusį, kad bet koks išrinktas į valdžią asmuo, baigęs savo tarnystę, privalo atsiskaityti piliečiams. Jeigu jo ataskaita pasirodė melaginga ir sukta, valdininkas privalo stoti prieš teismą. Ar kas gali įsivaizduoti panašią situaciją dabartinėje Lietuvoje? Netgi jei įvyktų toks stebuklas, tai teisėjų klanas tokį veikėją išleistų iš teismo salės su dūdų orkestru. Nes kaip šiomis dienomis pažymėjo žurnalistas Valdas Vasiliauskas, „mūsų visuomenę ištikęs visiškas moralinis išsekimas. Ir čia teismai ir teisėjai per septyniolika metų pasidarbavo iš peties, kad žmonės kartu su žlugusiomis viltimis sulaukti teisingumo prarastų tikėjimą pačia valstybe ir jos ateitimi“. Taigi teismai, kaip buvo, taip ir liko valdančiosios partijos, kitaip tariant, valdančiojo klano politikos įrankis. O tam klanui dabar labiausiai rūpi ne sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, bet iš to „trigalvio slibino“, pavadinto nacionaliniu investuotoju, nubyrėsiantys pinigai. O jų prireiks, nes rinkimai ne už kalnų.

Todėl VSD generalinio direktoriaus samprotavimai, kad jis puikiai žinąs, kas sukūrė planą sužlugdyti nacionalinį investuotoją, tėra skirti Premjerui paremti ir, kai kurių apžvalgininkų nuomone, tą informaciją P.Malakauskui sugalvojo pakišti buvusio VSD vadovo, KGB rezervininko bičiulis, dabar premjero patarėjas Albinas Januška. Siekiama parodyti, kad Premjeras, ūkio ministras ir Vyriausybė bene vieninteliai rūpinasi Lietuvos energetine nepriklausomybe, o visokie niekadėjai tam trukdo. Iš šių nežinia kada prasidėsiančios naujos atominės elektrinės statybos brūzgynų kyšo kažkieno ausys. Mat ten, kur dalijamasi grobiu (ypač kai sandoriai kvepia ne milijonais, o milijardais), viskas vyksta tamsiuose užkulisiuose, į kuriuos visuomenės atstovai nė artyn neprileidžiami. Beje, visuomenė, kaip visada, nieko nežino. Nes ir šiandien vadovaujamasi tais pačiais sovietiniais principais, jog apie vadų poelgius bei sprendimus „liaudies masėms“ žinoti nevalia, nes tų masių pagrindinė užduotis – maitinti ir puoselėti valdžią, nes ji vienintelė žino, ką daro. Kaip nevalia žinoti, kas gi iš tiesų inicijuoja daugumos įstatymų priėmimą ir kam nubyra procentėlis už klusnų rankų kilnojimą ar mygtukų spaudinėjimą. Lyg aidas tyruose skamba Pilietinės visuomenės instituto vadovo Dariaus Kuolio, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo Ryčio Juozapavičiaus balsai, kad žmonėms privalu žinoti, kas rengia tokius įstatymų projektus. Jų priėmėjus visi puikiai žino – tai tas pats, paskutiniuosius pasitikėjimo likučius prarandantis, dabartinis Lietuvos Seimas.

Bet blogiausia tai, kad šiame iš tiesų groteskiškame parlamente atsiranda vos vienas kitas bandantis ką nors keisti, tačiau ir jis bemat apkaltinamas nesantaikos kurstymu ar visuomenės skaldymu. Tą puikiai iliustruoja visomis jėgomis žlugdomas ir faktiškai jau sužlugdytas Liustracijos įstatymas. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu to įstatymo žlugdytojais būtų buvusios partinės nomenklatūros atstovai. Bet jie pernelyg gudrūs, žarijas žarsto svetimomis rankomis – pakiša jiems klusniai tarnaujančius įvairaus plauko socialliberalus, liberalcentristus bei panašią publiką, pavyzdžiui, buvusį disidentą, „modernųjį“ Vytautą Bogušį arba besispjaudantį ugnimi Algį Čapliką. Jie abu pralenkė savo tikruosius šeimininkus. Aišku, stengiasi ne šiaip sau ir ne dėl kokios nors ideologijos, kurios iš tikrųjų nėra nė kvapo – o dėl priėjimo prie lovio. Juk pats premjeras G.Kirkilas pareiškė, kad vidaus reikalų ministro kėdė priklauso koalicijos partneriams liberalcentristams. Taigi, priverstinai atsistatydinusį R.Šukį pakeis partijos kolega (ar bičiulis – kaip jį geriau pavadinus). Argi neverta dėl to stengtis? Tuo labiau kad liberalcentristų vadas, buvęs sostinės meras Artūras Zuokas pareiškė, kad partijoje tokių nusipelniusių ir galinčių pakeist atsistatydinusį R. Šukį – nors vežimu vežk. Na, kad ir tas pats V.Bogušis. Nesvarbu, kad ne taip kruopščiai susišukavęs ir išsiblizginęs kaip R.Šukys. Jeigu reikės – ir jį sušukuos.

Bet visa tai – vieni niekai. Susitvarkys. O žmoneliams tokie reikalai jau visai neberūpi, nes seniai įsitikino, kad nuo jų absoliučiai niekas nepriklauso. Jiems kur kas svarbesnis Rusijos „Gazprom“ viceprezidento A.Medvedevo pranešimas, kad po Naujųjų metų dujų kaina Europos šalims padidės iki 300 dolerių už 1000 kubinių metrų. Ką ten „Gazprom“! Štai Lietuvos vežėjai irgi nuspendė gerokai padidinti tarpmiestinio susisiekimo bilietų kainas. Esą brangsta degalai, vairuotojams reikia didinti algas, ir nieko čia nepadarysi. Tad netrukus tarpmiestiniuose autobusuose bus galima futbolą žaisti, nes jau dabar juose dažnai sėdi vos du trys keleiviai, o pabranginus bilietus ir jų sumažės. Autobuso bilietas taps prabangos preke. Na, o jeigu kuris nors provincialas, dar nėra visiškai napkvailintas užplūdusio purvino televizijų šlamšto srauto – „o lia lia mergaičių“, bulvarinių laikraščių bei „pageltusių“ žurnalų ir sugalvotų pasisemti dar likusių kultūros likučių, aplankyti kokį spektaklį ar koncertą sostinės Filharmonijoje, tai jam kelias užkirstas – dėl bilietų brangumo. Pagaliau kam ta kultūra! Jeigu norite, partijos aktyvistai tamstoms pateiks visą glėbį kolaborantų ir partinių sekretorių, netgi KGB šnipų, besididžiuojančių savo nuopelnais griaunant „supuvusį buržuazinį pasaulį“, memuarų, kuriuose pasakojama, kaip jie nesudėdami bluosto darbavosi Lietuvos naudai...

Tad kas mums liko? Kai kas jau ėmė skaičiuoti dienas iki naujų Seimo rinkimų, tikėdamiesi, kad tauta pagaliau atsikvošės ir išrinks bent jau padoresnius savo atstovus. Vargu. Žmonių protai bus veliami su dar didesne energija ir išmone. Šitoje vietoje dera prisiminti prieškario Lietuvos spaudoje skelbtą poeto Turčiniškio (Zubricko) eilėraštį apie 1923 m. Antrojo Lietuvos Seimo rinkimų agitaciją:

Rinkiminė batalija tęsiasi be galo,

Barniai siekia laipsnio aukščiausio visur –

Kiekvienas išsikoliot begėdiškai tur,

Visi išsijuosę šiukšlynuose krapštos,

Nesidrovėdami darbo šlykštaus,

Bjauriausiais purvais be atodairos drabstos –

Jau, rodos, neliko nė vieno švaraus,

Visu smagumu vienas kitam veidan spjauna

Ir stengiasi kitas kitą kuo gali įžeist.

Vieni kitus keikia ir piktažodžiauja –

Atkeršyti progos nenori praleist.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija