Atnaujintas 2007 gruodžio 5 d.
Nr.90
(1587)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tikrojo humanizmo ir teisingumo ilgesys

Edmundas Simanaitis

Regis, lapkričio vidury LTV2 programoje „25 kadras“ buvo parodyta džiūgaujanti jauna moteriškaitė, besirūpinanti Londone įsikūrusios lietuvių išeivijos kultūriniais reikalais. Kadangi jaunimas nepakankamai žino apie praėjusio amžiaus Lietuvos istoriją arba turi susidaręs neteisingą supratimą apie tą sunkmetį, tai šnekėtoja įsigijo įžymaus režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus sukurto filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (toliau NNM) kopiją. Filmą parodė lietuvių išeiviams, o ir tikriems Londono senbuviams. „Istorinis“ filmas patikęs ir palikęs gerą įspūdį.

Laikas nuo laiko jau atsikūrusios Respublikos metais Lietuvoje sukeliamas dėl šio šedevro sukeliamas triukšmas, lydimas litaurų gaudesio ir būgnų dundesio. Meniniu požiūriu vertinant, matyt, neapsirinkama. Filmo fabula nestokoja dramatizmo, o ir pabaiga optimistinė – laimi… o čia reikia stabtelti. Kas laimi?

Kremlius visą laiką kontroliavo tautiškumo pulsą Lietuvoje ir tai kėlė okupantui rūpesčio. Tiesmuka buldozerinė propaganda apie socializmo pranašumus buvo nepaveiki. Visuomenė gyveno nuolatinio būtiniausių prekių ir maisto chroniško stygiaus sąlygomis. Kompartijos viršūnėlei teikiamos privilegijos tik aštrino tą skirtumą. Sovietinės laikraštienos flagmanas „Tiesa“ , dar „Komunistas“, „Agitatoriaus bloknotas“ ir spiečius rajoninių laikraštukų teikė informaciją, gausiai atmieštą iš „centro“ pumpuojama dezinformacija apie kapitalistinio pasaulio nesėkmes ir „buržuazinės“ Lietuvos atsilikimą nuo visų pasiekimų Sovietijoje.

Apie nusikalstamą Stalino ir Hitlerio 1939 metų suokalbį pasidalinti Rytų Europą ir po to sekusias okupacijas, nacionalsocialistų ir komunistų vadintas „išvadavimais“, Kremlius turėjo vienpusiškai „pataisytą“ istorijos variantą. Atsirado poreikis jam suteikti įtaigią meninę raišką, vaizduojant nuvalkiotą politrukinį mitą apie „klasių kovą“ Lietuvoje ir „fašistinio režimo nuvertimą“.

Rytų kaimynui seniai magėjo šį cinišką imperialistinį nepriklausomų valstybių žemių grobimo aktą pavaizduoti kaip „socialistines revoliucijas“. Žinoma, nė iš tolo neužsimenant, kad Baltijos šalys pirmiausia buvo sinchroniškai okupuotos, o po to „pačios prašėsi į narvą“, tuomet Sovietų sąjunga vadintą.

NNM buvo viena iš daugelio niekšybę ir sunkų nusikaltimą žmonijai ir tarptautinei teisei dengiančių skraisčių, nuausta nebejotinai talentinga menininko ranka. Šis paradoksas būdingas posovietinei visuomenei. Meno žmonės neturėjo pasirinkimo. Aktoriai negalėjo patys pasirinkti vaidmenų. Tačiau jų pilietinę poziciją vertinti derėtų. Dar gausi okupanto represijas patyrusių tautiečių šeima ypač jautriai reaguoja į okupacijos ir pasipriešinimo pavergėjui istorijos vertinimus.

Esu šia tema rašęs ne kartą. Naudinga prisiminti kai kuriuos sovietmečiu skelbtus vertinimus. „Kaip tik žiaurioje klasių kovoje gimė, augo ir tvirtėjo naujas žmogus“ („Kauno tiesa“, 1966 01 06). Nuo pagrindinės Kremliaus nustatytos propagandinės versijos nenukrypta nė per vieną žingsnelį – vyko „klasių kova“. Visada buvo nutylima, kad vadinamoji „klasių kova“ vyko raudoanarmiečių divizijomis užtvindytame krašte. Tuomet Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 25 tūkstančiai vyrų. Kremlius pasiuntė į „pagalbą“ suplanuotai „socialistinei revoliucijai“ Lietuvoje daugiau nei 221 tūkst. kareivių, 1513 tankų, 1140 lėktuvų, arti trijų tūkstančių patrankų bei minosvaidžių.

Filme NNM keturi broliai Lokiai su įspūdingais režisūriniais efektais kaunasi su „Apuoko“ „banditais“ ir, žinoma, laimi. Nė vieno enkavedisto! Nė vienos mokytojų ar ūkininkų šeimos, tremiamos į Sibirą! O pirmosios masinės tremtys sukėlė šoką visuomenėje. Tokio žiaurumo niekas nesitikėjo ir net neįsivaizdavo.

Buvo mėginama parodyti vadinamosios liaudies tariamą entuziazmą: „Juk tada gimė kažkas visiškai naujo: į pasaulį po šiaudiniais stogais ėjo naujas gyvenimas… („Literatūra ir menas“, 1966 01 08). Iš tikrųjų „naujas gyvenimas“ buvo atneštas ant keturbriaunių durtuvų. Buvo brutaliai griaunamos ne tik valstybės valdymo struktūros, bet ir laužomos tautos tradicijos, slopinama tautinės savimonės raiška, tyčiojamasi iš nepriklausomybės ir begėdiškai klastojama istorija.

Beje, pirminis filmo pavadinimas buvo anaiptol ne NNM, o „Teroras“. Rusų kalba parašytą scenarijų kruopščiai išblusinėjo Kremliaus politvadovai ir tada buvo nurodyta kurti filmą. Laikraščiai nerašė, kad okupanto teroras šiurpino gyventojus. Buvo teigiama, kad „tai baimės, vakarykštės dienos iltys, norinčios sugriebti už gerklės naująją dieną“. O toji „naujoji diena“ švito pagal sutartą Stalino ir Hitlerio minėtą juodąjį ir kruvinąjį šimtmečio suokalbį. Štai ir visa negudri propagandos pasakėlė.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje dar skaudžiai almėjo okupanto vykdyto genocido padarytos žaizdos. Daugybė žmonių su pasidygėjimu atmesdavo bolševikų skleidžiamą melą apie laisvės kovas, trukusias visą dešimtmetį.

L. Tapinas, pakartodamas visus privalomus sovietmečio štampus, teigė, kad suvažiavusiems į tėvo laidotuves keturiems broliams „pavyko suburti valstiečius, sutriuškint nacionalistų būrį“ („Lietuvos kinematografininkai“,1986, psl.121). Filmo scenarijus gana tiksliai realizavo vieną iš pagrindinių „socialistinio realizmo“ reikalavimų – kaip turi būti vaizduojamas pokario gyvenimas: surežisuotos „revoliucijos“ ir permainos vyko tik liaudies valia, iš pačios liaudies, niekam iš šalies nesikišant.

Nieko verti paaiškinimai ar pasiteisinimai, kad ne viskas tada buvo žinoma, ne viską buvo galima pasakyti. Lietuvos kinematografininkai padarė paslaugą okupantui, klastodami Tėvynės laisvės kovų istoriją. Gerokai apmaudu, kad ši paslauga ir dabar teikiama Kremliui. Yra pagrindo manyti, kad NNM ir mūsų dienomis pakišamas ar prakišamas toli gražu ne atsitiktinai.

Nemažai rafinuotos netiesos apie pokarį pateikė „Lietuvos kino apybraiža“ (M. Malcienė, 1974). Ten apie NNM rašoma, kad nors ir „nėra dokumentais grindžiamų faktų, tačiau jo įvykiai buvo tipiški daugeliui to meto Lietuvos kaimų“ (psl.62). Kaip tik atvirkščiai – filme nėra nieko tipiško to meto Lietuvos kaimui. Viskas apversta aukštyn kojomis. Lietuvos kaimas ryžtingai rėmė partizanus, ryšininkus. Be kaimo paramos, sąmoningo patriotinio kaimo gyventojų nusiteikimo aktyvus pasipriešimimas nebūtų išsilaikęs ištisą dešimtmetį. To meto kaime labiausiai nekenčiamas ir išjuokiamas buvo stribas – kaip parsidavėlis, išgama, nusikaltėlis.

Minėtoje apybraižoje tvirtinama, kad NNM – „tai nacionalinė drama, sprendžianti amžinas humanizmo, teisingumo ir taikos problemas“. Nejaugi ir aštuonioliktaisiais atsikūrusios Lietuvos metais kai kurioms institucijoms dar tebegalioja Maskvos ideologų nurodymas skleisti dezinformaciją apie Stalino – Hitlerio suokalbį ir jo tikslus, pridengiant juos NNM skraiste?

Jokių „humanizmo, teisingumo ir taikos problemų“ NNM filmas nesprendė. NNM politinis tikslas buvo ir, deja, paliko toks pat – apgauti istorijos nežinantį nūdienos jauną tautietį, lygiai kaip ir svetimšalį žiūrovą.

Negalima pamiršti, kad daugelio pilietiškai mąstančių tėvynainių dėmesį atkreipė faktas, kad tada dar nenušalintas prezidentas, vykdamas su vizitu į Azerbaidžaną, vežėsi dovanų …NNM filmo kopiją. Naivu būtų tokį politinį riktą aiškinti vien tik patarėjų komandos nesusivokimu, kokios valstybės interesus jie gina ar kokių svetimų specialiųjų tarnybų užsakymus vykdo. Atrodo, kad tai buvo tikslingai suplanuotas epizodas.

Kita vertus, naudinga, o gal tiesiog privalu pasiaiškinti, kodėl režisieriaus Jono Vaitkaus filmas „Vienui vieni“, ne mažiau įtaigia meno kalba pasakojantis apie tikrąją Tėvynės laisvės kovų istoriją, iki šiol neatstovauja Lietuvos kultūrai užsienyje? Ten yra labai iškalbingų kadrų, atsveriančių pamfletus „Žali“ ir NNM. Sakysim, vienas iš jų – scena prie numestų miestelio aikštėje išniekinimui laisvės kovotojų kūnų. Pagyvenusi moteris laužydama rankas sušunka: „Vy za eto otvietite!“ (Jūs už tai atsakysite, rus.)

Cituoju iš atminties, tačiau pirmą kartą filmą žiūrėdamas buvau sukrėstas ir dabar drįstu teigti – tai pati tikroji, labiausiai reikalinga mūsų visuomenei ir užsienio žiūrovui giliai dramatiška humanizmo ir teisingumo pamoka. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, vokiečiai spėriai perprato šią pamoką ir jos nepamiršta. Rytuose kol kas to tikėtis beviltiška. O namie – Tėvynėje ir išeivijoje – gerokai vėluojame.

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija