| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Dvasininko idealai aktualūs ir dabar Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Vos 26 metai prabėgo nuo tos nelemtos lapkričio 24-osios, kai Vilniuje po automašinos ratais žuvo nenuilstantis Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėjas, Adutiškio parapijos klebonas kunigas Bronislovas Laurinavičius. Lietuva tą vėlyvą, gūdų vakarą neteko vieno iš uoliausių savo sūnų, atkakliai gynusio dvasines bei moralines okupuotos tautos vertybes. Daugiau nei pusę savo gyvenimo už Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) teises ir pavergtos tėvynės laisvės idealus pasiaukojamai kovojusio dvasininko šviesus atminimas buvo pagerbtas netoli jo žūties vietos. Vėlyvo rudens darganotą rytmetį kunigo Bronislovo Laurinavičiaus skverelyje, greta kuklaus ąžuolinio paminklo, vėl sumargavo įvairiaspalvės gėlės ir vainikai, suspindo žvakelių liepsnelės. Kaip ir kasmet į sostinę susirinkę buvę laisvės kovų dalyviai, bendraminčiai, kunigo kraštiečiai bei artimieji maldomis ir giesmėmis pagerbė žuvusiojo atminimą, pasidalijo prisiminimais. Iš Švenčionėlių, Adutiškio, kitų atokesnių Švenčionių krašto kampelių, kur ganytojišką veiklą atliko kun. B. Laurinavičius, suvažiavę parapijiečiai su meile ir ilgesiu pasakojo apie kilniadvasiškumu ir drąsa savo krašte ir už jo ribų išgarsėjusį kunigą, tikrąjį blaivybės apaštalą. Būtent jo rūpesčiu buvo suremontuotos ir atnaujintos Ceikinių, Kalesninkų, Adutiškio šventovės, o priešpaskutinėje sielovados vietoje beveik prieš pusę amžiaus iš pagrindų atstatyta Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia tapo tarsi simboliniu paminklu pačiam jos iniciatoriui ir statytojui kun. B. Laurinavičiui... Bažnyčios statybai dideles finansines lėšas tuomet aukojo ne tik Vilniaus krašto, bet ir visos Lietuvos tikintieji. Minėjimo dalyviai pažymėjo, kad savo plačia kunigiška veikla Vilnijos krašte, giliu vidiniu religiniu gyvenimu jis tėvynainiams išliko šviesiausiu švyturiu. Švenčionėliuose gimusi ir augusi Birutė Gerojimaitė kunigą B. Laurinavičių prisimena kaip nenuilstantį mūrinės ir gyvosios Bažnyčios statytoją. Dvasininko šiltas ir nuoširdus dėmesys tiek suaugusiems, tiek mažiesiems paliko neišdildomą įspūdį. Iš klebono lūpų išgirsti nesenstančių tiesos žodžių, pasisemti dvasinio gėrio šventadieniais į bažnyčią suplaukdavo minios žmonių ne tik iš vietinės ar aplinkinių parapijų, bet ir iš kaimyninės Baltarusijos. Į Dievo namus, kuriuose dirbo kun. B. Laurinavičius, sueidavo ir gausus mažų vaikų bei jaunimo būrys. Ta kunigo dvasinė šiluma, palikta daugelio dorų žmonių širdyse, nedavė ramybės ateizmo ir okupacinio režimo ideologams. Būtent dėl to šis dvasininkas nuolat buvo sekamas, genamas ir ujamas. Mano tėvai ir artimieji dar prieš kun. B. Laurinavičiaus žūtį yra nesyk girdėję jo žodžius, kad yra aktyviai persekiojamas, šantažuojamas. Tos nelemtos lapkričio 24-osios išvakarėse, kai paskutinį kartą matėme kunigą, su tėveliu kaip tik apsilankėme Adutiškyje. Kunigas prasitarė, jog neseniai dingo jo pasas ir tik dabar gavo pranešimą, kad yra prašomas atvykti į Kauną jo atsiimti. Buvau ką tik baigusi Kauno veterinarijos akademiją, todėl pasisiūliau pati nuvažiuoti tą dieną ir parvežti dokumentą, tik va, reikia įgaliojimo... Tačiau kunigas po ilgų svarstymų atkirto ne, vaikeli, tau nepatarčiau ten vykti, verčiau jau pats važiuosiu... Deja, tai buvo paskutinė jo kelionė, neseną istoriją prisiminė B. Gerojimaitė. Taurus ir kilnus kunigo B. Laurinavičiaus žygdarbis buvo prisimintas Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje, kuri sovietmetyje, kaip ir dauguma Lietuvos bažnyčių, buvo atimta iš tikinčiųjų ir nuniokota... Šv. Mišias aukojo Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Savo pamoksle vysk. J. Tunaitis pažymėjo, kad kun. B. Laurinavičius iki gyvenimo pabaigos ištikimai tarnavo Bažnyčiai, atkakliai gynė pavergtos tėvynės bei jos žmonių interesus. Kankinystė, kaip byloja Šventasis Raštas, ne tik sutaurina žmogaus kančią, bet ir suvienija su kentėjusiu ir prisikėlusiu Viešpačiu. Prieš 10 metų kun. B. Laurinavičius buvo įtrauktas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą. Sieks deramai įamžinti kunigo atminimą Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus įvykusi kraupi avarija, deja, iki šiol apgaubta paslapties skraiste. Sovietinės imperijos represijų ir persekiojimų kančias išgyvenę tautiečiai kunigo žūtį, be jokios abejonės, sieja su totalinio režimo sergėtoja KGB. Su tuometinės okupacinės valdžios prievarta brukamu melu bei demagogija nesitaikstęs dvasininkas neatsitiktinai galėjo tapti šios struktūros teroro auka, kaip ir kiti kunigai, pavyzdžiui, Leonas Šapoka ir Leonas Mažeika, vos metais anksčiau paslaptingomis aplinkybėmis žiauriai nužudyti... Iki šiol neištirta ir kun. Juozapo Zdebskio tragiška žūtis paslaptingoje autokatastrofoje, įvykusioje prieš 21-erius metus Dzūkijos žemėje. Kun. B. Laurinavičiaus atminimo įamžinimu aktyviai besirūpinanti vilnietė, buvusi tremtinė Julija Ambrasienė stebėjosi mūsų visuomenės, o ypač valdžios, abejingumu. Nors jau praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus nuo šio dvasininko žūties, tačiau, pasak J. Ambrasienės, Lietuvoje jo atminimas deramai taip ir neįvertintas, net solidesnio paminklo niekas nepastatė... Žinoma, šaunu, kad valstybė beveik prieš 10 metų nepamiršo kun. B. Laurinavičiaus ir šalies Prezidento V. Adamkaus dekretu apdovanojo Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Tačiau mūsų iniciatyvinei grupei, siekiančiai įamžinti šio tauraus dvasininko atminimą, buvo ypač apmaudu, kai neseniai sužinojome, jog buvusi Vilniaus miesto valdžia prieš keletą metų, slapta nuo visuomenės, patvirtino detalųjį planą, kuriuo iš esmės būtų pakoreguota ir kunigo B. Laurinavičiaus atminimo skvero dalies paskirtis. Bet juk dar prieš 10 metų ankstesnė sostinės valdžia buvo priėmusi nutarimą nedidelę teritorijos dalį, šalia tos vietos, kur po sunkvežimio ratais buvo pastūmėtas ir suvėžintas kunigas, pavadinti jo vardu. Tačiau pasikeitus miesto valdžiai ir sostinės mero kėdę perėmus A. Zuokui, toje vietoje netrukus išdygo Snoro banko kioskas. Negana to, pagal minėtąjį detalųjį planą jau rengiamasi užgožti kone visą kun. B. Laurinavičiaus atminimo skverą ir čia pastatyti dar vieną komercinį objektą!, piktinosi J. Ambrasienė. Už žmogaus teises aktyviai kovojanti moteris teigė dėsianti visas pastangas, kad dvasininko atminimas būtų deramai įamžintas. Drauge su iniciatyvine grupe bei visuomeninėmis organizacijomis bus ir toliau atkakliai siekiama, kad ši atminimo vieta išliktų ir joje artimiausioje ateityje būtų pastatytas didingas paminklas, kuris įamžintų ne tik kun. B. Laurinavičiaus, bet ir kitų dvasininkų, laisvės kovų dalyvių, kovojusių ir žuvusių už Katalikų Bažnyčios teises ir mūsų tautos bei valstybės Nepriklausomybę per visą sovietmečio režimą.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |