|
Ignoruojamos buvusio žvalgybininko Jono Zajančkausko žmogaus teisės
Gintaras VISOCKAS
Praėjusią savaitę teisininko Henriko Mickevičiaus vadovaujamas
Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) Vilniuje paskelbė sąrašą
asmenų, kurie pakliuvo į 2007 metų Žmogaus teisių nešlovės lygą.
Nešlovės lyga tai sąrašas politikų, valstybės pareigūnų, institucijų,
žurnalistų, kurių veiksmai, pasisakymai 2007-aisiais akivaizdžiai
kirtosi su žmogaus teisių principais. Šios iniciatyvos tikslas
humoristine forma atkreipti viešųjų asmenų dėmesį į žmogaus teisėms
žalingus veiksmus ir pasisakymus ir tokiu būdu prisidėti prie žmogaus
teisių konsolidavimo Lietuvoje.
Juodojo sąrašo idėja puikus sumanymas
Sumanymas puikus. Niekas nesiginčija, kad Lietuvoje pažeidžiamos prigimtinės žmogaus teisės. Ir ne taip jau retai pažeidžiamos. Tačiau Žmogaus teisių stebėjimo instituto parengta nešlovės lyga sukėlė dvejopų minčių. Ar tikrai į juodąjį sąrašą pakliuvo būtent tie pareigūnai ir žurnalistai, kuriuos derėtų rišti prie gėdos stulpo? Šis klausimas ne atsitiktinis. Mat kai kurių į nešlovės lygą įtrauktų pareigūnų ir žurnalistų pasisakymai vargu ar verti bent jau didelio pasmerkimo. Nusižengimas nelygu nusižengimui. ŽTSI rengiamose spaudos konferencijose dalyvauju nebe pirmą sykį, ir kuo toliau, tuo labiau į akis krenta H. Mickevičiaus vadovaujamo instituto tendencingumas. Be abejo, negalima niekinti homoseksualistų ar lytį pakeisti norinčių asmenų negalima nei niekinti, nei bausti už jų netradicinę lytinę orientaciją, negalima jų diskriminuoti priimant į darbą, skiriant atlyginimą. Galų gale negalima diskriminuoti ir buvusių KGB darbuotojų, pavyzdžiui, uždraudžiant jiems dirbti privačiose struktūrose. Tačiau Lietuvoje dėl neteisybės kenčia ne tik homoseksualistai ar buvę KGB agentai. Kartais pasitaiko, jog būtent homoseksualai diskriminuoja tradicinės lytinės orientacijos asmenis, vadindami juos hetero kiaulėmis. O kiek atvejų, kai buvę KGB darbuotojai ar agentai, užimdami strategiškai svarbius postus ministerijose ar savivaldybėse, į tarnybą nepriima buvusių tremtinių, politinių kalinių, sovietinių disidentų?! Nepriima vien dėl to, kad šie gūdžiais, niūriais sovietiniais metais priešinosi Kremliaus diktatui. O kiek žinoma atvejų, kai iš valstybinės tarnybos ujami išsilavinę, mokslus Vakaruose krimtę jauni dešiniųjų pažiūrų žmonės?! Metami lauk vien dėl to, kad Rusiją jie laiko agresyvia, nepatikima valstybe, kad Viktoro Uspaskicho sukirpimo politikai jiems įtartini. Tuo tarpu ŽTSI vadovybė, sprendžiant iš jos pateikiamų kasmetinių ataskaitų, tokiomis smulkmenomis visiškai nesidomi.
Negalima juoktis iš tėvystės atostogų?
Ar nusižengimai žmogaus teisėms, kuriuos praėjusią savaitę paskelbė ŽTSI vadovybė, tikrai verti rimto pasmerkimo? Štai Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas įrašytas į juodąjį sąrašą tik todėl, kad jam, matot, svetimi tolerancijos bei lygių galimybių principai. Iš tiesų sostinės vadovas 2007-aisiais sykį viešai pasišaipė iš vieno pavaldinio, išėjusio tėvystės atostogų (juokiasi iš tų jo tėvystės atostogų). Bet juk šitaip sakydamas meras J. Imbrasas greičiausiai norėjo pabrėžti, jog tėvystės atostogų išėjęs pareigūnas iš tiesų ne vaiko auginimu rūpinasi, o užsiėmęs visai kitomis, galbūt net nepadoriomis veiklomis. Akivaizdu, kad sostinės meras tąsyk nieko blogo, nieko negražaus nepasakė apie vyrus, išeinančius tėvystės atostogų. Jis tik pareiškė savo poziciją dėl labai konkretaus atvejo. O gal jam uždrausta turėti nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais? Gyvename juk demokratinėje valstybėje, ir J. Imbrasas, man regis, turi teisę pareikšti poziciją. Net ir labai negatyvią, net ir apie tėvystės atostogas. Negi negalima net draugiškai pasišaipyti iš stipriosios lyties atstovų, kurie, užuot patys dirbę, į tarnybą išleidžia savo žmonas?
Tarsi keiksmažodis
Sostinės meras J. Imbrasas taip pat turėjo drąsos 2007-aisiais metais netradicinę seksualinę orientaciją įvardinti hobiu. Tiksliau tariant, išpūsta, netikra, dirbtinai eskaluojama problema. Šis posakis irgi kažkodėl susilaukė ŽTSI vadovybės pasmerkimo. Netradicinės seksualinės orientacijos meras nepavadino nei blogiu, nei išsigimimu, kurį derėtų smerkti ar bausti. Jis tik ištarė žodį hobis. Tačiau demokratinėje šalyje, pasirodo, sąvoka hobis tarsi keiksmažodis, kurio negalima vartoti padorioje kompanijoje.
Draudžiama ginti santuokinės šeimos formas?
ŽTSI nemalonėn pakliuvo net grupė parlamentarų (Rima Baškienė, Irena Degutienė, Etela Karpickienė, Rimantas Jonas Dagys, Andrius Kubilius), kurie viešai santuokinę šeimos formą pavadino kaip vienintelę teisingą. Būdami įsitikinę, jog būtent santuokinė šeimos forma yra vienintelė teisinga, jie rūpinosi ir finansinės paramos teikimu tokių šeimų nariams. Niekaip nesuprantu, kas čia blogo? Juk parlamentarai nepareiškė kuriantys planus, kaip diskriminuoti, niekinti, smerkti nesantuokinėse šeimose gyvenančius vaikus. Jie tik pareiškė norį Lietuvoje visais įmanomais būdais skatinti tradicinės šeimos formas. Už tokius žingsnius juos derėtų tik pagirti. Juk Lietuvoje klaiki demografinė padėtis. Lietuvių daugiau miršta nei gimsta. Jei ir toliau išsilaikys tokios tendencijos, lietuviai ilgainiui Lietuvoje taps nacionaline mažuma. Be to, mokslininkai jau seniai nustatė, kad tradicinės šeimos kur kas patvaresnės, stipresnės, palankesnės vaikų auginimui už tas, kai tik sumetami skudurai. Tačiau ŽTSI vadovybė kažkodėl įsitikinusi, kad minėti parlamentarai pažeidė... nesantuokinių šeimų vaikų teises.
Skubinosi moterį įvardinti vaikžude
ŽTSI vadovybė į savo juodąjį sąrašą įtraukė ir Lietuvos ryto žurnalistę Laimą Lavastę už teisingumo vykdymą naudojantis žodžio laisve. Minėto dienraščio žurnalistė kritikuojama už tai, kad, aprašydama Jonaičių šeimą ištikusią tragediją, įtariamąją Almą Jonaitienę, vykstant ikiteisminiam tyrimui ir nesant apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, ne kartą įvardijo nužudžius savo nepilnamečius vaikus. Čia omenyje turimas straipsnis Vaikų žudikė, paskelbtas 2007 metų rugsėjo 29 dieną. Be abejo, motiną pavadinti vaikžude galima tik tada, kai tokį verdiktą yra paskelbęs teismas, kai akivaizdu, jog nuosprendis įsigaliojęs ir neskundžiamas. Tokiuose dalykuose klaidų neturėtų būti.
Ne visi kaltinimai pasitvirtino
Tačiau kodėl ŽTSI nei praėjusiais metais, nei šiemet nebandė deramai įsigilinti į kitą, nė kiek ne mažiau įdomią minėto dienraščio publikaciją? 2006 metų rugsėjo 30 dieną Lietuvos ryte buvo paskelbtas Birutės Vyšniauskaitės straipsnis Ginkladirbys turėjo tvirtą užnugarį. Kaip ir rašinyje dėl vaikų žudikės, jame buvo paskubėta paskelbti informaciją, kurios teismas dar nebuvo įvardijęs kaip neginčijamos. Štai tik kelios ištraukos iš publikacijos, kuria ŽTSI vadovybė deramai nesusidomėjo: ...Prokurorai neabejoja: J. Abromavičiaus nužudymą 1997 metais suplanavo ir įvykdė kauniečiai Jonas Zajančkauskas, Vladas Grybauskas, Algirdas Petrusevičius..., ...ginklus projektavęs bei gaminęs A. Petrusevičius teisėsaugininkams šiais metais įkliuvo kartu su savo bendražygiu J. Zajančkausku. Tyrėjai išsiaiškino, kad ginklus jie pardavinėjo Klaipėdos ir Kauno nusikaltėlių gaujoms..., ...1997 metais po sprogimo savo name nusišovęs V. Grybauskas, buvęs Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento pareigūnas J. Zajančkauskas ir A. Petrusevičius buvo suplanavę ir įvykdę ne vieną išpuolį. 1995-aisiais jie susprogdino Garliavos gyventojo Juozo Poderio namą, o po metų kėsinosi nužudyti žinomą Kauno chirurgą, Kovo 11-osios Akto signataro Egidijaus Klumbio tėvą Leoną Klumbį..., ...J. Zajančkauskui atsakomybės išvengti padėjo tai, kad jis dirbo Krašto apsaugos ministerijoje tarnyba slaptame Antrajame departamente jam buvo suteikusi neliečiamumą... Kuo skiriasi straipsniai apie vaikžudę ir vyrus, suplanavusius ir įvykdžiusius J. Abromavičiaus nužudymą 1997-aisiais? Žurnalistės L. Lavastės visi teiginiai pasitvirtino, o štai B. Vyšniauskaitės toli gražu ne.
Teismas liepė paneigti
Šių metų gruodžio 3 dieną Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimienė, sekretoriaujant Rūtai Trimailovienei, dalyvaujant Jono Zajančkausko advokatui Juozui Gaudučiui ir Lietuvos ryto advokatui Sigitui Židoniui, paskelbė nuosprendį, nepalankų dienraščiui. Perskaičius nuosprendį aiškėja, jog žurnalistė B. Vyšniauskaitė privalėjo kur kas santūriau mėtytis kaltinimais, vertindama tiek J. Zajančkausko, tiek A. Petrusevičiaus veiklą. Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas įpareigojo dienraštį per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nemokamai, be komentarų, deramu šriftu paskelbti paneigimą. Paneigime privalo būti žodžiai, esą citatos ...ginklus projektavęs bei gaminęs A. Petrusevičius teisėsaugininkams šiais metais įkliuvo kartu su savo bendražygiu J. Zajančkausku. Tyrėjai išsiaiškino, kad ginklus jie pardavinėjo Klaipėdos ir Kauno nusikaltėlių gaujoms..., ...1997 metais po sprogimo savo name nusišovęs V. Grybauskas, buvęs Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento pareigūnas J. Zajančkauskas ir A. Petrusevičius buvo suplanavę ir įvykdę ne vieną išpuolį. 1995-aisiais jie susprogdino Garliavos gyventojo Juozo Poderio namą, o po metų kėsinosi nužudyti žinomą Kauno chirurgą, Kovo 11-osios Akto signataro Egidijaus Klumbio tėvą Leoną Klumbį, neatitinka tikrovės. Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas taip pat įpareigojo iš Lietuvos ryto ieškovo Jono Zajančkausko naudai priteisti 5000 litų sumą (neturtinės žalos atlyginimas). Tačiau į šiuos teisminius ginčus ŽTSI vadovybė kažkodėl nesigilino, kaip į kitus panašaus pobūdžio ginčus. Kodėl?
Pažeista nekaltumo prezumpcija
Juk ši byla įdomi dar ir dėl to, kad J. Zajančkauskas bei A. Petrusevičius spaudoje viešai apkaltinti 1997-aisiais suplanavę ir įvykdę J. Abromavičiaus nužudymą. Gal ir planavo, gal ir žudė šito aš nežinau ir negaliu žinoti. Tačiau puikiai suvokiu, jog įrodymų teigti, esą dėl J. Abromavičiaus nužudymo kalti būtent šie du vyrai, šiandien nėra. Atidžiai stebėjau paskutinįjį, svarbiausiąjį, teismo posėdį, kuriame buvo aiškinamasi dėl visų J. Zajančkausko tikrų ir pramanytų nuodėmių. J. Zajančkauską ginantis advokatas J. Gaudutis prašė, kad teismas pripažintų tikrovės neatitinkančiu teiginiu ir šiuos žodžius: prokurorai neabejoja: J. Abromavičiaus nužudymą 1997 metais suplanavo ir įvykdė kauniečiai J. Zajančkauskas, V. Grybauskas, A. Petrusevičius. Dienraščio advokatas S. Židonis teigė, esą šitaip tvirtindama žurnalistė rėmėsi oficialia Lietuvos generalinės prokuratūros medžiaga. Tačiau Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras atsakyme į ieškovo užklausimą pareiškė, jog Lietuvos Generalinė prokuratūra nėra pateikusi žurnalistams minėto nutarimo. Be kita ko, Generalinė prokuratūra yra oficialiai paskelbusi, jog, nesurinkus pakankamai įrodymų, ikiteisminis tyrimas ieškovo J. Zajančkausko atžvilgiu yra nutraukiamas. Todėl advokato J. Gaudučio teigimu, dienraštyje išspausdinti niekuo nepagrįsti kaltinimai, kenkiantys ieškovo J. Zajančkausko reputacijai, garbei ir orumui bei menkinantys LR Krašto apsaugos savanorių indėlį į šalies nepriklausomybės įtvirtinimą. Pasak advokato J. Gaudučio, žurnalistė žinojo, kad ieškovo J. Zajančkausko kaltė šiuo klausimu neįrodyta, ir vis tiek pažeidė ieškovo teisę į nekaltumo prezumpciją. Klausimą, kodėl žurnalistė pažeidė nekaltumo prezumpcijos įstatymą, pateikiau Lietuvos ryto advokatui S. Židoniui. Tačiau šis atsisakė kalbėtis. Jo žodžiais, jis viską, ką norėjo, išdėstė teismo posėdyje, todėl neturįs nei ką pridurti, nei ką atimti. Taip, teismo posėdyje advokato S. Židonio kalba truko ne taip jau trumpai. Bent jau savo ilgumu nenusileido J. Zajančkausko advokato J. Gaudučio kalbai. Tačiau teisme dienraštį atstovaujantis advokatas būtent ir nepaaiškino, kodėl dienraščio žurnalistė, analizuodama J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, apkaltino žmogų planavus ir įvykdžius nusikaltimą, neturėdama užtektinai įrodymų.
Buvęs Antrojo departamento karininkas bylinėsis Strasbūre
Beje, buvusio karinės žvalgybos ir kontržvalgybos majoro J. Zajančkausko byla šiandien jau yra pasiekusi Žmogaus teisių teismą Strasbūre. Strasbūro teisėjai aiškinsis, ar Lietuvos teisėsaugos institucijos (omenyje turimas Lietuvos valstybės saugumo departamentas VSD) nenaudojo prieš savo pilietį J. Zajančkauską smurto. Advokatas J. Gaudutis neatmetė galimybės, jog kai kurios psichologinio poveikio priemonės galėjo būti taikytos tiek prieš J. Zajančkauską, tiek prieš A. Petrusevičių. Tačiau jis nenorįs plačiau komentuoti visų aplinkybių, nes kai kuriuos teismo sprendimus šiandien dar galima apskųsti. Ir tai gali padaryti tiek jo ginamasis, tiek ir dienraščio atstovai.
Įdomu, kaip ši byla ilgainiui atsispindės ŽTSI vadovo H. Mickevičiaus ataskaitose, skelbiamose visuomenei? Nejaugi buvusio Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos majoro (ne KGB agento, ne kadrinio KGB darbuotojo) istorija taip ir nesudomins žmogaus teisių gynėjų Lietuvoje?
© 2007 XXI amžius
|