Atnaujintas 2007 gruodžio 12 d.
Nr.92
(1589)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

SAULIEČIAI – LAISVĖS KOVOTOJAI 1940 – 1990 metais

Jonas Venckevičius,

karys savanoris

Lietuvos „Saulės“ gimnazijų moksleivius, peržengusius jos slenkstį Antrojo pasaulinio karo sumaištyje, visą gyvenimą slėgė mūsų savarankiškumo praradimo našta. Geriausią pavyzdį, kaip karo sumaištyje privalėjo elgtis Lietuvos jaunimas, rodė tvirta mokytojų nuostata – aneksijos sąlygomis toliau tęsti auklėjimą ta pačia lietuvybės ir krikščionybės dvasia. Mūsų pedagogai pirmieji išmokė pažinti tiesą, įveikti blogį, buvo didžiausi autoritetai mūsų akyse – labiau nei tėvai. Tačiau 1940 metais rusų įvykdyta klastinga Lietuvos aneksija nutraukė pedagogų sėkmingą kūrybinę veiklą, palaidojo jų rankomis iškovotą ir 22 metus puoselėtą nepriklausomybę, išblaškė juos į svečias šalis.

Dar karo išvakarėse abiejose Kauno „Aušros“ gimnazijose susiorganizavo 20-ties aktyvistų grupė, vadovaujama ltn. Vlado Garbenio, kuris per svainį Leoną Prapuolenį tiesiogiai palaikė ryšį su LAF Vyriausiuoju štabu. Abiturientų vyresniuoju buvo paskirtas šaulys Kazys Oželis. 1941 m. birželio 23 d. 10.30 val. Lietuvos ir Maskvos laiku Jurgis Bobelis jaunesnysis buvo Kauno radiofone tuo metu, kai deklaravo Nepriklausomybės atkūrimą. Netrukus Pilypo Naručio įsakymu aušriečių sukilėlių būrys, vadovaujamas ltn. V. Garbenio, ltn. Vinco Zenkevičiaus, ltn. Vytauto Stonio, Žaliakalnyje, Radastų gatvėje, užėmė ginklų sandėlį, o ltn. Vytautas Stonis plk. J. Vėbros įsakymu – radijo stotį Vaižganto gatvėje. Per susišaudymą parodų paviljonuose buvo nukauti keturi NKVD kareiviai. Tuojau pat broliai Bobeliai su tėvo automobiliu į radiofoną pristatė pirmuosius šautuvus, amuniciją. Aušriečių gretose, be brolių Bobelių, K.Oželio, kovėsi abiturientai: Juozas Blažys, Gerardas Binkis, Edvardas Lapas, Ričardas Ribikauskas, Gustavas Venckevičius, Kastis Peseckas, Antanas Luneckas, Anatolijus Kateiva, Kęstutis Kiaunė, Vladas Dambrauskas, Juozas Petruškevičius, Juozas Petreikis, Antanas Kairys (žuvo partizanaudamas), studentai Adomas Bialopetravičius, Augustas Strockis, sportininkai Mikas Garmus ir Mykolas Zaroskis, o karo išvakarėse buvo suimtas Juozas Lukša, kaip vėliau beveik visi sukilimo dalyviai. Nuo jų neatsiliko penkiolikmečiai: Augustinas Intas, patėvio iš sukilėlio gretų sugrąžintas Valdas Adamkavičius – Adamkus, dar jaunesnis kačerginietis Gabrielius Landsbergis. Sukilime žuvo aušriečiai: jūrų j.ltn. Viktoras Lapas, ltn. Jonas Dženkaitis, Kęstutis Ciplijauskas, Benjaminas Gustaitis, Marijonas Staškus – Staškevičius, skautas Vladas Ropas, daug nežinomų kovotojų. Ne mažiau rizikavo „Aušros“ gimnazijos mokytojai, derindami sukilėlių veiksmus: tai ltn. Vladas Kišonas, ltn. Ignas Teišerskis, ltn. Liudas Bazaras, o ltn. Kostas Ptašinskas vadovavo Kūno kultūros rūmų gynybai Žaliakalnyje ir jo įsakymu sauliečiai K. Masalskis, J. Venckevičius stovėjo poste prie Europos krepšinio čempionų aukso trofėjų.

Mokytojų pavyzdžiu sekėme ir mes – keturiolikmečiai, ištikimi skauto įžodžiui – nestojome į pionierius, bet lemiamu momentu žinojome, kaip apsiginkluoti parodų paviljone ir kur nukreipti ginklą sprunkant atėjūnui į Rytus... Dėl to laukta vokiečių ir rusų karo pradžia lietuvių buvo sutikta itin džiaugsmingai, kaip išsigelbėjimas nuo pražūtingų areštų, antros 700 tūkst. išvežimų bangos ir nuo savų kolaborantų „dūrio nugaron“.

Kadangi LAF (Lietuvių aktyvistų frontas) vadas plk. Kazys Škirpa Berlyne buvo gestapininkų suimtas, II Lietuvos Respublikos Laikinajai vyriausybei Kaune pirmininkavo mokytojas Juozas Ambrazevičius. Švietimo viceministru paskirtas Juozas Rainys vėliau vadovavo mūsų gimnazijai. Laimėtos kovos simbolis – Lietuvos Laikinoji vyriausybė, vieningai remiama sukilusių tautiečių, gyvavo vos 6 savaites. Be jokių rinkiminių triukų, žaibiškai per kelias valandas suburta, ji buvo populiarumo viršūnėje ir vykdė lietuvių tautos įgaliojimus. Tai buvo autoritetingiausia vyriausybė Lietuvos istorijoje.

1941 m. Birželio sukilime dalyvavo ne vienas „Saulės“ gimnazijų Lietuvoje mokytojas (šiandien dar gyvas Vladas Kišonas). Jų pavyzdžiu sekėme ir mes, gimnazistai – nuo antrokų iki abiturientų. Jau pirmą sukilimo valandą vėliavą virš gimnazijos stogo iškėlė abiturientai M. Bloznelis, Tadas Grinčelis, K. Norkus ir Vytautas Jackus (netrukus nužudytas gestapininkų). Šiandien prisimename sukilime žuvusius Kauno moksleivius: Benjaminą Gustaitį, Kęstutį Ciplijauską, Marijoną Staškevičių, skautą Vladą Ropą. Laidojant kritusius sukilėlius karmelitų kapinėse atsisveikinimo apeigoms vadovavo gimnazijos kapelionas kun. Rapolas Lukas. Lietuvos „Saulės“ gimnazijų žydai tragišką savo lemtį sutiko Kauno gete – beveik visi ten žuvo. Žydų tautžudystės siaubas jau karo pradžioje kardinaliai pakeitė mūsų požiūrį į III Reicho politiką Lietuvos atžvilgiu. Tačiau tikrieji „litvakų“ tragedijos kaltininkai, be abejo, yra abu okupantai.

Vokiečių civilinei valdžiai perėmus Lietuvos valdymą iš Vermachto ir Laikinosios vyriausybės rankų, abipusiai santykiai aštrėjo geometrine progresija. Visoje Lietuvoje kūrėsi pogrindinės struktūros, labai populiari tapo nelegali spauda, kurią ne visuomet reikėjo platinti slapta... Gimnazijoje visi žinojome, kur saugiausia buvo keistis laikraštėliais. Netrukus vyresniųjų paakinti pradėjome ginkluotis būsimom kovom su tais pačiais trimis Lietuvos priešais, kaip 1919 metais. Ilgai neieškojus 1941-ųjų rudenį gimnazijoje vokiečio palikta rankinė granata bematant atsidūrė mano kišenėje... Mokytojas Vladas Kišonas bandė organizuoti skautų „Vyčių“ sueigą, tačiau gestapas išvaikė vos mums susirinkus. Įsisteigusi LLA (Lietuvos laisvės armija) ir LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga) organizavo kryptingą pogrindinę veiklą. Jų nurodymu naktimis klausydavome radijo žinias ne tik lietuviškai.

Artėjant Raudonajai armijai, mokytojai ir moksleiviai savanoriškai stojo į formuojamą LVR (Lietuvos vietinė rinktinė). Deja, vokiečiai netruko sulaužyti sutartį – vienus karius privertė pasiduoti lenkų Armijai krajovai, kitus išsiuntė į Vokietiją, daug sušaudė. Su gen. P. Plechavičiumi Salaspilio ir Štuthofo koncentracijos stovyklose buvo uždarytas „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas ltn. Kostas Ptašinskas. Moksleivis kariūnas Vladas Janušauskas sunkiai sužeistas pateko į karo ligoninę ir buvo evakuotas į Vokietiją. Tačiau didesnė 30 tūkst. vyrų dalis išsibėgiojo, išsinešdami prancūziškus karabinus. Taip prasidėjo ištisą dešimtmetį trukęs partizaninis karas. 1943 m. įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) pradėjo vadovauti visoms atsparos struktūroms Lietuvos teritorijoje ir užsienyje. Jo veikla tęsėsi iki nepriklausomybės atgavimo 1990 metais. Nuo pirmos okupacijos dienos rezistencinėje veikloje, be karininkijos, šaulių, aktyviausiai dalyvavo Lietuvos jaunimas, ypač studentai, skautai bei moksleivija. Jų branduolį sudarę ateitininkai buvo Birželio sukilimo varomoji jėga. Tai Leonas Prapuolenis, Alfonsas Damušis, Pilypas Narutis, plk. Juozas Vėbra, ltn.V. Stonis, ltn. K. Ptašinskas, ltn. Vincas Zenkevičius. Ateitininkų vadas prof. Pranas Dovydaitis, išvežtas 1941 m., buvo sušaudytas kalėjime. Dėl to tiek čekistai, tiek gestapininkai didelį dėmesį kreipė į bebaimį jaunimą. Lietuvos „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijos nebuvo išimtys. Jau 1943 m. aušriečiai organizuojasi į „Jaunime, budėk!“ sambūrį. Gestapui suėmus Gabrielių Landsbergį – Žemkalnį, kiti pasitraukė į Vakarus. Valdas Adamkus dar spėjo dalyvauti Tėvynės apsaugos pulko kautynėse su rusų tankais IS-2 ties Seda. Tęsdamas jų veiklą Vytautas Mačiuika „Saulės“ gimnazijoje 1944 metais įsteigė ginkluotą moksleivių rezistentų organizaciją „Jaunime, pirmyn!“, reguliariai leido laikraštėlius, užmezgė ryšį su Palemone veikusiais Didžiosios kovos rinktinės partizanais ir sauliečiu Petru Vainiumi – Sakalu, kuris 1944 m. gegužę ginkluotas pasitraukė iš vokiečių likviduotos Vietinės rinktinės ir įsijungęs į LLA gretas buvo pavaldus Juozui Grikšeliui – Žvirbliui ir jo vadui Jonui Misiūnui – Žaliajam Velniui. Tačiau Raudonosios armijos kontržvalgyba SMERŠ nesnaudžia. 1944 m. lapkričio 7 d. areštuojama pirmoji mūsų gimnazistų septyneto ir dviejų mokytojų grupė. Kiti penki nariai kovėsi dar metus. Toks pat likimas ištiko Lietuvos išlaisvinimo tarybos (LIT) organizaciją, kurią 1944 metais įkūrė M. Bloznelis, L. Dambrauskas ir kiti sauliečiai.

Staigus Raudonosios armijos puolimas 1944 m. birželio 22 d. vienus okupantus pakeitė kitais. Lietuviams masiškai pasitraukus į Vokietiją, liko ištuštėjusios mokyklos, o Lietuvos pogrindžio struktūros – be vadų ir spaudos. Į rezistencinę kovą įsijungę neprityrę moksleiviai neįžvelgė kontržvalgybininkų klastingumo ir išdavysčių srauto. Mūsų klasėje žinomi du išdavikai – stribai: Albertas Petrulis už plėšikavimą buvo „savųjų“ įkalintas 7 metams, o Kazio Bubulio skundiko „stažas“ tęsėsi tris okupacijos dešimtmečius. Įbaugintas Česlovas Soinskas net mirties bausmę lėmė mokytojui – šaulių būrio vadui J. Šukiui. Kitas parsidavęs už buteliuką abiturientas – žydšaudis Algirdas Pavalkis nuo 1941 metų dirbo Kauno NKVD ir gestape, buvo įsivėlęs į Lietūkio garažo žudynes. Pabėgęs nuo žydų keršto amerikiečių zonoje Vakarų Vokietijoje į Lietuvą, jis „daktaravo“ miške ir šnipinėdamas Tauro apygardos partizanų bunkeriuose pirmas pranešė čekistams, kad 1951 metais parašiutu nusileido garsusis Lietuvos partizanų vadas – aušrietis Juozas Lukša-Skirmantas. Deja, žinomas ir kito žydšaudžio 1941 m. birželio 23 d. išėjusio iš KSDK (Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo) aviatoriaus Broniaus Norkaus smerktinas poelgis. Dėl to net šiandien Kauno žydų bendruomenėje sklando kandūs gandeliai apie judviejų nusikaltimus žmogiškumui. Aišku, dešimteriopai padauginti jie dabar peradresuojami kitiems tautiečiams. Nesvarbu, ar tai būtų partizanų vadas, ar prieškaryje pagarsėjęs krepšininkas. Džiugina viena, kad sukilėliai išgelbėjo ne vieną žydą. Lemtingą birželio 27 dieną ginklų sandėlyje Radastų gatvėje sukilėliai Antanas Smetona (tapęs pasaulio tautų teisuoliu), jo svainis Algirdas Neniškis ir aušrietis G. Venckevičius išgelbėjo žydus P. Markovičių ir Peleckį. XIII pradinės mokyklos sukilėliai Povilas Butkevičius ir jo svainis atsisakė persekioti žydus Žaliakalnyje ir šautuvus užkasė sode kitai kovai.

Suimtas gimnazijos direktorius Juozas Rainys vėliau žuvo lageryje, mokytojai Jonas Šukys ir Liudas Dambrauskas nuteisti mirties bausme. Drauge SMERŠe įkalintas mokyklų kapelionas Vladas Mironas nesugrįžo iš Vladimiro citadelės. Iš gulagų pabėgęs Petras Vainius-Sakalas 1948 metais sušaudytas Palemone drauge su moksleiviais Vytu Janavičiumi-Varpu, Pranu Ulozu-Bevardžiu, Anastazija Rumševičiūte-Narsute. Represijos aplenkė tik jaunesnįjį brolį Vytautą Vainių. Kartu su paskutiniais devyniais Palemono partizanais buvo nužudyta moksleivė Skirmantė Grikšelytė ir jos tėvai – Pažaislio būrio šauliai. Kalinino lageryje 1945 metais badu miręs abiturientas Antanas Šumauskas amžinai atgulė Mednos šile, greta 1940 metais čia sušaudytų 6000 Lenkijos policininkų. Pagarsėjęs 6 pabėgimais ir bendra 75 metų bausme mirtininkas Vytautas Mačiuika iš Magadano sugrįžo po 10 metų. Ne trumpiau kalėjo gimnazistai Algirdas Kačiuška ir jo motina, broliai Gediminas ir Povilas Petrauskai, Nerimantas ir Valdemaras Žutautai, Algirdas Mačiūnas, Kazys Blažys, Romanas Čiplys, Brunonas Gruzdys, Algirdas Baronas, sukilėliai Mindaugas Bloznelis, Povilas Butkevičius, o Jonas Venckevičius net buvo kalinamas drauge su moterimis. Buvo degraduotas mokytojas av. ltn. Vytautas Ilgūnas, sukilėlis Kostas Masalskis – karo metais skraidęs „liuftvafės“ eskadrilėse. Netrukus Sibire atsidūrė partizanų ryšininkės aušrietė Lidija Graudinaitė-Kuodienė, Gražina Kondrackytė-Poškienė. Nors iš 1941 metų tremties sugrįžo Saulė Giriūnaitė, Danutė Linertaitė-Petrauskienė, trys broliai Sliesoraičiai ir Gricių šeimos trys mokiniai, Liucija Černeckytė, tačiau iš Klaipėdos ištremto mokytojo Adomo Brako gyvenimas baigėsi nežinomuose Sibiro toliuose. Kaip ir jo bendraminčio „Aušros“ gimnazijos mokytojo Povilo Kazėno. 1944 metais tragiškai nutrūko abiturientės Elenos Spirgevičiūtės gyvenimas. Rezistencinė veikla „Saulės“ gimnazijoje nepasibaigė nuslopinus partizaninį judėjimą. Abiturientai, įkūrę „Laisvės švyturio“ organizaciją, tęsė veiklą tarp studentų. Po susišaudymo su emgėbistais 1950 metais buvo suimti medikai Jonas Janulevičius, Edmundas Bagdonas, Nijolė Žvirėnaitė su tėvu ir 6 jų bendražygiai. Arešto neišvengė mokytojas Dangerutis Čebelis, broliai Vytautas ir Rimantas Kauzos, Aleksandras Krasauskas ir kiti. Tik sukilėlių lemties išvengęs studentas Vincas Tulevičius galėjo tęsti mokslus. Vienas pirmųjų 1940 m. rezistentų Lietuvoje – karo meto desantininkas Vytas Svilas sugrįžęs iš gulagų mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje Vakarų Vokietijoje. O nuleistas parašiutu Antanas Lubickas sušaudytas 1945 metais. Aušriečiai broliai Štreimikiai vos nusileidę pateko į pasalą: Sigitas katorgoje dingo be žinios, o Gediminas po 25 metų grįžo palaužta sveikata.

Ne vienas „Saulės“ gimnazijos absolventas ar pedagogas dalyvavo disidentinėje paskutiniojo okupacijos dvidešimtmečio tautinėje ir religinėje veikloje, Sąjūdžio gretose sulaukė Atgimimo prošvaistės ir įsijungė į nepriklausomybės atkūrimą. Mes didžiuojamės Laisvės šaukliu Kęstučiu Geniu, Kovo 11-osios signatarais, Seimo nariais Stasiu Malkevičiumi, Algirdu Saudargu, Egidijumi Klumbiu.

Šiandien, peržvelgęs penkių dešimtmečių okupacijos laikotarpį, kiekvienas jos auklėtinis yra dėkingas Lietuvos gimnazijų pedagogams, kurie antihumanizmo aplinkoje, net siaučiant terorui, sugebėjo mus nukreipti vien tiesos ir doros keliu, išugdė mumyse patriotizmo jausmą.

Pranešimas, skaitytas Kauno „Saulės“ gimnazijoje lapkričio 30 dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija